Afganistanas yra viena neturtingiausių valstybių pasaulyje, tačiau jos žemių turtai yra neįtikėtinos vertės ir paklausūs visame pasaulyje, – nuo aukso ir brangakmenių iki vario ir deficitinio ličio. Pačiais kukliausiais vertinimais gamtiniai ištekliai šalyje yra verti trilijono dolerių ir dabar vyksta arši užkulisinė kova už tai, kas tuos turtus dalinsis.

Talibai perėmė valdžią Afganistane vos tik amerikiečiai nusprendė iš ten pasitraukti po 20 metų trukusios karinės operacijos. Šimtmečius trunkančių karų nualintoje šalyje pasikeitė režimas, tačiau klausimas, ar sugebės valstybė pati pasinaudoti savo neįkainojamais resursais, išlieka.

Sovietų ir amerikiečių geologai tvirtina, kad Afganistano kalnynai ir tarpekliai, nusėti aguonų plantacijomis ir minomis, savyje slepia dešimtis tonų vario ir boksito, milijardus tonų geležies rūdos, o taip pat aukso, marmuro ir kitų vertingų iškasenų.

Tačiau iki šiol Afganistanui dar nepavyko pasiekti bent gavybos proceso pradžios.

Šie milžiniški turtai galėtų neturtingai valstybei padėti gerinti pragyvenimo lygį, mediciną, švietimą ir mokslo padėtį. BBC rašoma, kad „bent jau šalies valdžia ir jos aplinka būtų praturtėjusi“. Indijos, Didžiosios Britanijos, Kanados ir Kinijos investuotojai yra pasirašę susitarimą, tačiau niekas taip ir nepradėjo iškasenų gavybos darbų.

Pasirodo, net ir saugant NATO pajėgoms vietos valdžios sistema buvo „fantastiškai korumpuota“, kaip dar prieš penkerius metus karalienei Elžbietai II pareiškė tuometinis britų premjeras Davidas Cameronas.

Šalių palankumo verslo vystymui reitinge, kurį sudaro Pasaulio bankas, Afganistanas užima vos 173-ąją vietą iš 190-ies. „Tranparency International“ valstybių korupcijos reitinge – vos 165-ąją iš 180-ies.

Afganistano infrastruktūra ir keliai yra iš esmės nepritaikyti išteklių gavybos pradžiai. Pinigų tam šalis neturėjo net ir saugumą kontroliuojant amerikiečiams, jau nekalbant apie dabartinę situaciją. Pasaulio banko ataskaitoje nurodoma, kad privataus verslo vystymuisi trukdo problemos su saugumu ir privataus turto apsauga, politiniu nestabilumu ir itin silpnais valdžios institutais.

Taip pat trukdo faktiškai neegzistuojanti infrastruktūra ir visur klestinti korupcija. Didžiąją šalies ekonomikos ir eksporto dalį sudaro šešėlinė jos dalis: narkotikai, kontrabanda ir nelegali išteklių gavyba. Pasitraukus amerikiečiams ir vėl valdžią užėmus talibams šios problemos vargu ar kurs nors dings.

Su parsidavėliais valdininkais investuotojai dirbti moka, o kartais ir patys to pageidauja, tačiau su sukarintomis grupuotėmis, kurios daugelyje Vakarų šalių yra pripažintos teroristinėmis, verslą vystyti yra sunkiau, ypač kuomet kalbama apie ilgalaikes sutartis, kurių pelnas nusimato po metų ar net dešimtmečių.

  Be užsienio šalių investicijų naujoji Afganistano valdžia neapsieis. Pirmojo valdymo metu talibams pavykdavo tik imti duokles iš jau susiformavusių padrikų kasyklų. Jeigu per 30 metų atsinaujinę talibai nesugebės pritraukti tarptautinių investicijų ir neįtikins kitų šalių investuoti pasitikint valdžios galimybėmis kontroliuoti situaciją, Afganistano žemių gėrybės taip ir liks nepaliestos.

Žemėlapiai yra, nėra šachtų

Kur reikia kasti yra žinoma jau seniai. Išsamūs naudingųjų iškasenų žemėlapiai buvo sudaryti dar sovietų mokslininkų prieš daugiau nei 60 metų. Pusšimtį metų jie dulkėjo archyvuose, kol afganai kariavo tarpusavyje, su SSRS kariuomene, vėl tarpusavyje, o vėliau ir su JAV bei sąjungininkų pajėgomis.

Kiek giliau paslėptos iškasenos taip ir lieka dūloti, o išgaunamas buvo tik tas gerbūvis, kurį galima pasiekti „plikomis rankomis“. Visu tuo iš esmės užsiimdavo tie patys talibai, teritorijose, kuriose centrinė valdžia niekuomet neturėjo žymesnės įtakos, ir kontrabanda išgabendavo į Pakistaną. Tuo labiau, kad daugelio valdžių Afganistane ekonomikos pagrindu buvo opijaus ekstrakto eksportas, o ne brangiai kainuojančių išgauti brangiųjų iškasenų gavyba. JT ekspertų skaičiavimu, opijaus eksportas dvigubai viršija (ir sudaro 85 proc. pasaulinės rinkos) visos likusios produkcijos Afganistane eksportą.

Amerikiečiai per 20 kontrolės Afganistane metų bandė sukurti sąlygas vystyti kalnų kasybos pramonę. Iš archyvų buvo ištraukti sovietinių mokslininkų tyrimai ir jų pagrindu sudaromi nauji.Per dešimtį metų JAV geologijos tarnyba (USGS) surinko 40 terabaitų duomenų ir apmokė afganistaniečius jais naudotis.

Būtent Afganistanas tapo pirmąja šalimi pasaulyje, kuri buvo 100 proc. skenuota hiperspektriniu būdu. Amerikiečiai sudarė 60 pačia naujausia technologija paremtų žemėlapių, tereikėjo pradėti kasybos darbus. 2010-aisiais USGS ir Pentagonas paskelbė, kad Afganistanas iš tiesų yra pasakiškai turtinga šalis: jos žemėse glūdi turtų už beveik trilijoną dolerių.

O gal ir daugiau, nes vertinimas buvo pateiktas pagal tuometines, finansų krizės sužlugdytos rinkos kainas. Nebuvo įskaičiuoti nei nafta, nei dujos, nei litis – šiuo metu vienas iš labiausiai pageidaujamų metalų rinkoje, naudojamas elektronikos gamybos pramonėje. Įvertinant visus šiuos išteklius Afganistano iškasenų turtai gali būti verti ir trijų trilijonų, rašoma BBC.

 Tačiau patys žemėlapiai leidžia tik įvertinti žemėje esančius resursus, tačiau automatiškai negarantuoja kontraktų sudarymo. Tam reikia tarptautinių kreditų, gerų kelių, saugaus transportavimo. Indijos ir Kinijos nesėkmės Norint visus šiuos turtus „materializuoti“ reikia investicijų, naujausių technologijų, infrastruktūros ir saugumo. Tačiau čia afganai susiduria su didelėmis problemomis.

Amerikiečių valdymo metais pinigų atsirado: šalį aktyviai rėmė valstybės-donorės. Tačiau jos pinigus skyrė pačio Afganistano atstatymui, kelių atnaujinimui, energetikos sektoriui ar žemės ūkiui, na ir patiems žmonėms – svarbiausiam bet kurios valstybės ekonomikos varikliui.

Pinigų kasybai afganistaniečiai turėjo ieškotis savo ižde (nepavyko) arba kreiptis į didžiuosius užsienio investuotojus. Čia jiems pavyko kur kas geriau, Azijos šalys parodė susidomėjimą „ant kelio gulinčiais pinigais“. Tiesa, tiek Kinija, tiek Indija suskubo investuoti ne tiek ekonominių paskatų vedami, o politinių. Indija nusprendė pasirašyti 11 mlrd. dolerių investicinę sutartį, spėjo išleisti 3 mlrd. ir dabar liko prie suskilusios geldos, didžiam savo pagrindinės priešininkės regione – Pakistano – džiugesiui.

Pakistanas su talibais ne tik gerai sutaria, talibai faktiškai ir užgimė Pakistane įkurtose afganistaniečių komunijose.

Indijos pramonė milžinė „Steel Authority of India“ ruošėsi Afganistane statyti metalo pramonės gamyklą. Tačiau iš pradžių susidūrė su geležies rūdos kokybės problema, o vėliau – su saugumo problemomis. O dabar valdžia šalyje pasikeitė į tokią, su kuria jiems susitarti apskritai atrodo neįmanoma.

Kinija turi mažiau ideologinių nesutarimų su talibais, tačiau kinų verslas nėra pasirengęs investuoti milijardus kol šalyje vyksta pilietinis karas. Dar 2008-aisiais Kinijos valdžios kontroliuojama įmonė gavo teises išgauti varį viename iš didžiausių šaltinių pasaulyje netoli Kabulo. Tačiau praėjo 12 metų, o varis vis dar glūdi žemėse.

2016-aisiais talibai paskelbė perimantys kasyklos apsaugą į savo rankas, o dviem metais anksčiau patys užpuolė ją ir užmušė aštuonis afganus darbininkus, kuriuos samdė kinai.

  Šis ir kiti kinų projektai Afganistane vis dar lieka sustabdyti pradinėje stadijoje dėl „socialinio nestabilumo“, rašoma kinų valdžios tabloide „Global Times“.

Kinijos bendrovė CNPC apskritai atsisakė daugelį metų plėtoto projekto Afganistane, nes ne tik nesugebėjo susitarti dėl išgautos naftos perdirbimo Turkmėnijoje, bet ir susidūrė su keliais ginkluotais išpuoliais prieš savo darbuotojus.

Kinijos valstybinė bendrovė „China Metallurgical Group“, kartu su „Jiangxi Copper Company“ įgijusi koncesijos teises į Mes Aynak išteklių gavybą, svarsto atnaujinti savo darbus. Tačiau su dviem sąlygomis. „Mes pasiruošę atnaujinti darbus stabilizavus situaciją ir talibams gavus pripažinimą tarptautiniu lygiu, įskaitant ir Kinijos valdžią“, – rašoma „Global Times“.

Afganistanas daugelį metų buvo svarstomas ir kaip galima Kaspijos regiono naftos ir dujų tranzito į Aziją šalimi, tačiau šie planai taip ir likdavo popieriuje dėl tos pačios nesaugumo problemos. Nė vienas iš ankstesnių Afganistano režimų iki šiol nesugebėjo sukurti stabilaus pagrindo gigantiškų investicijų pritraukimui ir naudingųjų iškasenų gavybai. Tuo labiau jiems nepavyksta iš to užsidirbti patiems savo jėgomis.