Anot jo, šioje varganoje ir apšiurusioje stovyklavietėje glaudžiasi 1 200 žmonių. Jie visi yra pabėgėliai ir migrantai iš Afrikos, kurie desperatiškai kovoja dėl galimybės nelegaliai dirbti laukuose už varganą darbo užmokestį.

Migrantų darbas apsimoka – tiek vietos ūkininkams, tiek įdarbinimo firmoms, kurios nelegaliai įdarbina žmones Sicilijos žemės ūkio sektoriuje. Kai kurie afrikiečiai teigia, kad jiems moka vos 2 eurus per valandą – 7,50 euro mažiau nei oficialus minimalus darbo užmokestis, ir jie dirba be darbo sutarties ir sveikatos draudimo.

Pernai priimtais įstatymais numatyti aštuoneri metai kalėjimo tiems, kas samdo ir išnaudoja darbuotojus migrantus. Tačiau Italijos profesinės sąjungos teigia, kad apie 300 000 nelegalių darbininkų iš užsienio per metus darbdaviams užtikrina milijardus eurų pelno.

Šioje stovykloje gyvenantys vyrai ir moterys dirba netoliese esančiose alyvuogių giraitėse ir pomidorų bei baklažanų šiltnamiuose, o jų darbu pasinaudojama Italijos prekių, kurios eksportuojamos po visą pasaulį, tiekimo grandinėje.

Kasdien 5 valandą ryto šimtai migrantų išsikrapšto iš savo palapinių ir pašiūrių apsisiautę antklodėmis, išsirikiuoja prie stovyklos ir laukia, kol atvažiuos vietos ūkininkai, ieškantys darbininkų lauko darbams.

52 metų Amadou iš Senegalo nuo rugsėjo gyvena mažoje palapinėje su kitu senegaliečiu. Jis tikisi šį rudenį pakankamai užsidirbti, kad sugebėtų peržiemoti.

Tačiau darbo nedaug.

„Šį rytą atrinko tik 100 žmonių,“ – sako Amadou. Jis nusišypso ir papurto galvą: „Gaila, bet manęs ir vėl nepaėmė. Sako, kad aš per senas.“

Aliejaus gamyba saloje šiemet rekordiškai smuko – beveik 42 proc. palyginti su sezoniniu vidurkiu. Tai reiškia, kad yra mažiau darbo ir mažiau mokama tiems, kam leidžiama įšokti į sunkvežimius, kurie važiuoja į laukus.

Net jei Amadou norėtų vykti namo, jis tam neturi pinigų.

Jis gyvena su kitais afrikiečiais iš Senegalo, Gambijos, Nigerijos ir Malio. Tarp jų daug paauglių, kurie pabėgo iš priėmimo centrų norėdami rasti darbo.

Daugelis stovyklos gyventojų piktinasi savo gyvenimo sąlygomis.

„Apsižvalgykite, – sako septyniolikmetis vaikinas Yoro iš Senegalo. – Štai kas mes – 1 200 vergų. Pažiūrėkite į mus. Į mūsų rankas. Į mūsų veidus. Tai vergų rankos ir veidai.“

Yoro tėvai mirė prieš trejus metus. Jis rodo didelius galvos randus – Libijoje patirto smurto ženklus. Yoro persikėlė per jūrą ir, atsidūręs Palerme, pabėgo iš priėmimo centro.

„Man reikėjo darbo, – sako jis. – Kelyje sutikau tautiečių, ir jie įtikino mane prie jų prisijungti. Maniau, kad galėsiu bent kiek užsidirbti. Tačiau dirbau vos kelias dienas. Ūkininkai teigia, kad aš atrodau per daug jaunas ir kad jiems grėstų didelės baudos, jei būtų surengtos patikros.“

Naktį vyrai išsirikiuoja eilėje prie vargano pačių pasidaryto stovyklos dušo. Tualetų ir karšto vandens nėra. Negalintys dirbti paaugliai, tokie kaip Yoro, iš laukų grįžtantiems darbininkams pardavinėja drungną vandenį, kurio jie prisipila iš dviejų netoli stovyklos veikiančių čiaupų. Kiti sėdi ant žemės ir tualetiniu popieriumi bei lipnia juosta tvarsto darbe susipjaustytas rankas.

Netoliese grupė tunisiečių prekiauja chalaline mėsa. Kitoje pašiūrėje šiaurės afrikiečiai rengia panešiotų batų, mobiliųjų telefonų kroviklių, tualetinio popieriaus ir ryžių mainus.

Agrigento miesto prokuroras Salvatore Vella atlieka tyrimą dėl Sicilijos nelegalaus įdarbinimo firmų pasipelnymo iš darbuotojų migrantų išnaudojimo.

Jo tyrimą paskatino išpuolis prieš 27 metų amžiaus nigerietį, kuris dirbo laukuose netoli Agrigento. Darbininkas paprašė įmonės savininko, 28 metų amžiaus italo, pridėti penkis eurus už dvi papildomas darbo laukuose valandas. Vietoj to italas, kaip teigiama, išsitraukė ginklą, kelis kartus iššovė ir darbininką sunkiai sužeidė.

„Per šį tyrimą atskleistas visas tų santykių nežmogiškumas , – sako S. Vella. – Su išnaudojamais imigrantais elgiamasi kaip su bedvasėmis būtybėmis. Į juos žiūrima kaip į daiktus, verslininkų nuosavybę ar vergus.“

Buvęs nelegalus žemės ūkio darbininkas 31 metų kamerūnietis Yvanas Sagnetas 2011 m. vadovavo migrantų protestams prieš eksploataciją Sicilijos laukuose. Dabar jis yra vienos iš didžiausių Italijos profesinių sąjungų aktyvistas.

Jo manymu, palapinės ir vėjo perpučiamos pašiūrės yra akivaizdus įrodymas, kad nesugebama įgyvendinti migrantų apsaugos nuo išnaudojimo darbe įstatymų, dėl kurių priėmimo daug kovota.

„Galiojančius įstatymus būtina taikyti, įskaitant nuostatą, kad Italijos ūkininkai privalo su sezoniniais darbuotojais sudaryti sutartį, aprūpinti juos maistu ir būstu; tačiau taip niekada nebūna, – teigė jis. – Būtent dėl to vis dažniau darbuotojai migrantai yra priversti gyventi tokiose getus primenančiose stovyklose.“

Jo teigimu, vienas galimas sprendimas – tas vietas paversti oficialiomis imigracijos stovyklomis, kurias prižiūrėtų ir administruotų valdžia.

Ateina naktis. Stovykloje užkuriami laužai. Po kelių valandų vėl pradės formuotis ilgos darbo laukiančių migrantų eilės.

Amadou mėgins vėl. Jam reikia darbo, tačiau jis žino, kad jo galimybės menkos. „Jie mano, kad esu per senas dirbti, – sako jis šypsodamasis. – Tačiau, tiesą sakant, mane sendina būtent ši stovykla. Ištisas dienas leidžiu palapinėje. Dienas, kurios atrodo kaip metai.“