Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pamirštas karas Ukrainoje

 Pastaruoju metu visas pasaulis sutelkęs dėmesį į įvykius Sirijoje, tačiau mūšiai vyksta ir kitose teritorijose. Ukrainos rytuose jau ketverius metus tarpusavyje kovoja ukrainiečiai ir Rusijos remiami separatistai, kasdien žūsta žmonės, kartais ir civiliai. Atrodo, šį karą Europa jau pamiršo. Baigia pamiršti ir patys ukrainiečiai...

Išsiilgę šviesos

Neramumai Ukrainos rytuose prasidėjo 2014 metais, neramu čia ir šiandien. Tiesa, susišaudymo mastai dabar mažesni, tačiau, nepaisant to, šūviai ir sprogimai čia ir toliau aidi kasdien. Ugnis nutraukiama tik kelis kartus per metus – per šv. Kalėdas, šv. Velykas ar mokslo metų pradžioje.

Vienas iš labiausiai prie vadinamosios kontaktinės linijos priartėjusių miestelių – Marinka. Jį nuo pagrindinės mūšio vietos skiria vos keli kilometrai. Pačiame miestelyje ramybės taip pat nėra. Sprogimai čia aidi kiekvieną dieną ir ne po vieną kartą. Geriausi to liudininkai – kai kurie pastatai. Pavyzdžiui, beveik pačiame Marinkos centre stovinti buvusi policijos nuovada šiandien – apšaudyta, nenaudojama. Eiti į jos vidų – griežtai draudžiama. Tai būtų pernelyg pavojinga gyvybei, nežinia, kas slypi jos viduje. Dar visai neseniai šį pastatą buvo užėmę separatistai, o ukrainiečiai, norėdami jį atsikovoti, atsivarė tanką ir iš jo paleido du šūvius. Aišku, pastato išsaugoti nepavyko, bet separatistai buvo išvyti.

Miestelis ne kartą buvo apšaudytas, tad daugybė pastatų šiandien atrodo taip pat, kaip ir minėta buvusi policijos nuovada. Tokius statinius Lietuvoje dažniausiai vadiname vaiduokliais...Vaikščioti neasfaltuotomis Marinkos gatvėmis – griežtai draudžiama. Niekas negali garantuoti, kad čia nėra paliktų minų.

Natūralu, kad per apšaudymus nukenčia ne tik visuomeniniai pastatai, bet ir paprastų gyventojų namai. Nors ant namų langų užkaltos metalinės ar medinės plokštės, tai nereiškia, kad juose niekas negyvena. Tiesa, pastaruoju metu gyventojai pamažu pradėjo juos vėl įsistiklinti. Jie nenustojo bijoti, tačiau labai pasiilgo šviesos.

Labiausiai Marinka nukentėjo 2014–2015 metais. Tuomet iš miestelio pasitraukė maždaug pusė jo gyventojų. Šiandien čia dienas leidžia tik maždaug 5 tūkst. žmonių. Sąvoka „leidžia dienas“ čia labai tinka, nes darbo Marinkoje beveik nėra, kiekvienas verčiasi kaip išmano.

Pabaigos nematyti

Iš pirmo žvilgsnio gyvenimas miestelyje teka įprasta vaga – vaikai lanko mokyklą, suaugusieji eina apsipirkti į turgų, sekmadieniais meldžiasi cerkvėje. Seniau gyventojai išlįsdavo iš namų tik iki pietų (saulei leidžiantis paprastai suaktyvėja kariniai veiksmai), o dabar jau ir pavakare įmanoma sutikti vieną kitą praeivį. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovai čia kartais per parą suskaičiuoja net iki 400 sprogimų. Pasakyti, kuri pusė labiau provokuoja kitą, – beveik neįmanoma.

Tokių karo liudytojų Marinkoje ne vienas ir ne du....

Vietiniams gyventojams tai jau nelabai ir rūpi. Pastaraisiais metais situacija stabilizavosi. Žinomas Ericho Maria Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ pavadinimas, ko gero, geriausiai atspindi esamą padėtį. Medikų teigimu, jeigu žmogų ištiko koma, nėra nieko blogiau už stabilumą. O būtent koma dabar yra ištikusi Marinką bei panašaus likimo miestelius. Dauguma žmonių jau praradę viltį, kad kas nors pasikeis į gera, jie nebegalvoja apie rytojų.

Vietiniai nesupranta, kodėl tęsiasi šis beprasmis karas, tačiau skaudžiausia, kad jo pabaigos nelabai ir matyti. Ketverius metus vykstantys kariniai veiksmai tapo tokiu įprastu reiškiniu, kad net pačioje Ukrainoje ši tema jau yra tik penktoje vietoje pagal aktualumą. Priprato ir vietiniai, priprato ir visa Europa. Žiniasklaidoje vis rečiau girdėti įtakingų Vakarų Europos politikų šūksniai nutraukti ugnį, raginimai laikytis taikos sutarčių. Šiandien jau visai nesvarbu, kad šis karas vyksta kone pačiame Europos centre!

Vienintelis dalykas, kuris vis dar mums primena apie Ukrainos rytuose vykstančius karinius veiksmus – didėjanti aukų statistika. Nuo 2014 m. oficialiai karas nusinešė daugiau nei 10 tūkst. žmonių gyvybių, dauguma iš jų – civiliai. Jeigu remtumėmės neoficialiais duomenimis, aukų turėtų būti bent dvigubai daugiau. Vien šiemet čia žuvo per 20 karių, dar apie pusantro šimto – sužeista.

Mokykla pasiruošusi

Sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis mokyklą priversti lankyti ir Marinkoje gyvenantys vaikai. Kasdien iškilusi didelė grėsmė jų saugumui. Ir tai matyti plika akimi. Vos įžengus į mokyklą pasitinka daugybė langus dengiančių smėlio maišų, didžiuliai vandens rezervuarai. Mokykloje trūksta šviesos, bet tai netrukdo vaikams mokytis matematikos, dailės, kitų įprastų dalykų. Išskirtinė disciplina – reguliariai vykstantys privalomi evakuacijos mokymai.

Kai kurie mokiniai jau iš garso gali atskirti, kokius pabūklus naudoja separatistai, žino, kada slėptis rūsyje. Išgirdę vieną skambutį vaikai su nerimu laukia, ar nesuskambės jis antrą ir trečią kartą. Trys skambučiai reiškia, kad prasidėjo neramumai ir būtina kuo greičiau slėptis. O kur tai geriausiai daryti, rodo mokykloje ant sienų nupieštos žalios ir raudonos spalvos linijos. Raudona spalva įspėja, kad toje vietoje būti pavojinga – galbūt sienos per plonos, o gal ten būdamas esi lengvai pastebimas priešo taikiklio.

Įdomu tai, kad, prasidėjus karui, vaikų motyvacija mokytis dar labiau padidėjo – jie tiesiog džiaugiasi galimybe mokytis.

Dauguma žalių rodyklių veda į mokyklos rūsį. Iki konflikto pradžios jis nebuvo tinkamas naudotis, tačiau prasidėjus karui situacija pasikeitė. Čia įrengtos slėptuvės, kuriose yra gultų, čiužinių, miegmaišių, gesintuvų, biotualetų, geriamojo vandens.

Įdomu tai, kad, prasidėjus karui, vaikų motyvacija mokytis dar labiau padidėjo – jie tiesiog džiaugiasi galimybe mokytis, lankyti tikrai ne pačią išvaizdžiausią mokyklą, kurioje trūksta ne tik šviesos, bet ir elementariausių patogumų. Čia besimokantiems vaikams tapo įprasta kasdien už lango girdėti sprogimus, kas rytą sveikintis su mokyklą saugančiu automatu ginkluotu pareigūnu.

Įprasta ir tai, kad bet kada nuo šūvių gali išbyrėti langai. Marinkos ugdymo įstaigoje jau du kartus teko keisti langus. Paskutinis didelis mokyklos apšaudymas įvyko kiek daugiau nei prieš metus – pernai vasarį.

Miršta eilėse

Sunkiausia tiems Ukrainos gyventojams, kurie gyvena prie vadinamosios kontaktinės linijos. Ir ne vien dėl to, kad čia kyla didžiausia grėsmė gyvybei, bet ir dėl to, kad dalis giminaičių, artimųjų ir draugų likę separatistų valdomose teritorijose. Norint patekti iš vienos pusės į kitą, reikia pereiti per penkis punktus. Vienas iš jų – greta jau minėtos Marinkos, netoli separatistų valdomo Donecko.

Dar visai neseniai tai buvo vienas gražiausių Ukrainos miestų, jame žydėjo daugybė rožių. Dabar Doneckas virto griuvėsiais. Doneckiečiai kasdien traukia į Marinką ir netoli esančius kitus miestelius dėl įvairių priežasčių: vieni dėl ukrainietiškos pensijos, kiti – pasimatyti su artimaisiais, treti – dėl pigesnių maisto produktų ir kitų prekių. Pasak vietinių, Donecke viskas kone dvigubai brangiau kainuoja. Kadangi vidutinė pensija šiuose kraštuose siekia vos apie 30 eurų, žmonės priversti skaičiuoti kiekvieną centą.

Vien per Marinkos perėjimo punktą kasdien pereina apie 6 tūkst. žmonių, vasarą – net iki 10 tūkst. Žmonės eilėse laukia po 4–6 valandas, apie dešimt žmonių per mėnesį jose ir miršta. Patekti iš vienos pusės į kitą – ne taip paprasta. Karininkai nuodugniai patikrina ne tik dokumentus, bet ir įsinešamus daiktus, automobilius apžiūri ne tik pareigūnai, bet ir dresuoti šunys. Neretai maisto ar kiti produktai konfiskuojami perėjimo punktuose.

Patekti iš separatistų užimto Donecko į Marinką – ne taip paprasta. Karininkai nuodugniai patikrina dokumentus, įsinešamus daiktus, automobilius apžiūri ne tik pareigūnai, bet ir dresuoti šunys.

Įprastas gyvenimas

Būnant Marinkoje užvaldo nepaaiškinamas noras pasilikti čia kuo ilgiau. Ko gero, tas pats jausmas neapleidžia ir kontaktinėse linijose budinčių karių. Nors priešas visai šalia, vos už kelių šimtų metrų, bet baimės jų veiduose nematyti. Priešingai, stebėdami priešininkų veiksmus, Ukrainos kariai gyvena įprastą gyvenimą – verda barščius, kepa šašlykus, sportuoja. Su artimaisiais jie matosi itin retai ir tai, anot jų, yra sunkiausia. Be to, kariai niekada negali žinoti, ar savo šeimos narius jie mato ne paskutinį kartą.

Ukrainos gynybos ministro Stepano Poltorako teigimu, vien Donbase – Donecko ir Luhansko regionuose – dislokuota per 40 tūkst. rusų karių, aprūpintų tankais, reaktyvinėmis sistemomis, kita sunkiąja ginkluote. Dar didesni pajėgumai sutelkti ties siena su Ukraina. Spėjama, kad čia yra apie 77 tūkst. karių, vadovaujamų Kremliaus generolų. Bet kuriuo momentu gali kilti dar vienas kruvinas mūšis, dar vienas bandymas okupuoti naujas Ukrainos teritorijas. Ypač tai realu tapo dabar, Rusijos prezidentu dar vienai kadencijai perrinkus Vladimirą Putiną. Jam panašūs konfliktai padeda dar labiau stiprinti savo autoritetą, taigi tik laiko klausimas, kada atsinaujins nuožmūs mūšiai Donbase.

 

Rekomenduojami video