Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Padniestrės mokytoja: „Bijau, kad prieš nužudydami okupantai mus žiauriai kankins“

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Benderų, Moldova

„Bijau ne tiek mirties, kiek sadistinių kankinimų, kuriais okupantų gvardiečiai čia pagarsėjo 1991 metais, kai prieš nužudydami moldavus išbadydavo jiems akis, nupjaudavo ausis, išprievartaudavo“, – pasakė mokytoja Nina Gerek.

Ši matematikos mokytoja eina direktorės pavaduotojos pareigas vienintelėje moldaviškoje mokykloje Benderų mieste, esančiame separatistinės Padniestrės Moldovos Respublikos (PMR) teritorijoje. N. Gerek niekada nepamirš, kaip 1991 rudenį nuo susidoroti atėjusių gvardiečių slėpėsi šiukšlių konteineryje, kuriame praleido visą naktį.

Konteineryje mokytoja pasislėpė įspėta vienos kaimynės, sužinojusios, jog naktį bus suimami moldavų aktyvistai. Gvardiečiais tada pasivadinę rusakalbiai Padniestrės separatistai tą naktį tikrai įsilaužė N. Gerek butą ir jos ieškojo.

Kitą dieną mokytojai, tuo metu bene aktyviausiai moldaviško švietimo propaguotojai Benderuose, pavyko pabėgti į už keliolikos kilometrų esančią giminaičių sodybą. N. Gerek yra įsitikinusi, jog separatistai būtų tada ją nužudę ir gal net panašiai žiauriai kankinę, kaip pasielgė su kitos, sporto mokyklos direktoriumi moldavu.

Pastarasis dirbo rusiškoje mokykloje, visiškai nesikišo į politiką ir nebuvo moldaviškumo aktyvistas, tačiau vis vien gvardiečių buvo suimtas. 1991 metais Moldovai paskelbus nepriklausomybę ir atsiskyrimą nuo SSSR, Padniestrės regionas, kur dominavo rusakalbiai, pareiškė ištikimybę Maskvai.

Kišiniovo ir Tiraspolio ginčams peraugus į ginkluotus susirėmimus dauguma moldavų aktyvistų iš Padniestrės pabėgo bijodami susidorojimo. Minėtas sporto mokyklos direktorius savo žmoną su trimis vaikais irgi išvežė į Kišiniovą, bet pats grįžo į Benderus. Grįžo tam, kad prižiūrėtų miesto pakraštyje turėtame ūkyje laikytus gyvulius ir paukščius.

Kažkas netrukus įskundė, jog Rumunijos pilietybę turintis direktorius gali būti šnipas ir gvardiečiai direktorių suėmė. Pedagogas buvo pririštas prie medžio, talžomas automatų buožėmis, jam gyvam buvo išdurtos akys ir nupjautos ausys.

Direktoriaus lavonas buvo rastas tik po kelių mėnesių griovyje, kuriame buvo užkasti nužudyti keliasdešimt moldavų.

„Tokius žiaurumus, kokius Rusijos kariai dabar išdarinėja Ukrainoje, Maskva visų pirma 1992 metais išbandė

Moldovoje“, – tvirtina N. Gerek.

„Aš labai bijau, kad, Ukrainai pralaimėjus, Rusija nuspręs prisijungti Padniestrę, ir čia vėl prieš mus atgims represijos, todėl kasdieną klausausi pranešimų iš fronto ir meldžiu Dievą padėti Kijevui“, – sako N. Gerek.

Panašią baimę dabar sakėsi išgyvenanti ir minėtos moldaviškos mokyklos direktorė Maria Roibu. Ji, tiesa, vos kilus 1992 metų mūšiams pabėgo iš Benderų į kaimą ir nepatyrė kankinimų grėsmės.

Tačiau M. Roibu po karo vadovavo pedagogų bei tėvų protesto demonstracijoms ir patyrė apstumdymus, apspjaudymus bei grasinimus suimti, sumušti, nušauti. Rusų kalbą universitete baigusi M. Roibu į Benderus atvyko 1989 metais, kai čia paskyrimą dirbti paukščių fabrike gavo jos vyras.

M. Roibu Benderuose tapo pirma moldavų kalbos mokytoja rusiškame vaikų darželyje. Moldovoje Maskva vykdė žymiai agresyvesnę surusinimo politiką nei Lietuvoje, ir Benderuose pokaryje labai ilgai nebuvo leista įkurti nei moldaviškos mokyklos, nei darželio, nors moldaviškai kalbėjo daugiau kaip trečdalia miesto gyventojų.

Moldaviško mokymo pirmoji reikalauti ėmė N. Gerek, atsikrausčiusi iš kaimo į Benderus ir susirūpinusi, kur mokysis jos vaikai, nemokantys rusų kalbos. Po daugybės vizitų komunistų partijos komitete bei miesto taryboje 1981 metais buvo leista atidaryti kelias klases rusiškose mokyklose.

Mokinių padaugėjus ir M. Gorbačiovo vykdytos „pertvarkos“ įtakoje 1988 metais pagaliau buvo leista įkurti pirmą grynai moldavišką mokyklą. Jai buvo atiduotas senasis vienos rusiškos mokyklos pastatas.

1992 metų liepą Moldovai su Rusija pasirašius paliaubas dėl karo Padniestrėje nutraukimo ir įteisinus PMR atsiradimą, čia imta uždaryti moldaviškas mokyklas. „Buvo pasakyta, jog galėsime dirbti tik tokiu atveju, jeigu pereisime prie rusiškos kirilicos rašmenų, o kadangi nesutikome, 1994 metais mus nusprendė uždaryti“, – prisimena M. Roibu.

Kariams įsiveržus ir užėmus mokyklą, moldaviška mokykla savo veiklą nusprendė tęsti pamokas rengdama parkuose, butuose, aikštėje prie miesto merijos.

Kadangi pamokų rengti vis vien nebuvo leidžiama, M. Roibu suorganizavo Benderų merijos blokadą, o vėliau inicijavo protesto maršą į už dvylikos kilometrų esančią PMR sostinę Tiraspolį.

Miesto prieigose tūkstančio tėvų bei mokinių ir pedagogų maršui kelią užblokavo kariškiai. Dienos pabaigoje penkių žmonių delegaciją pas save pakvietęs PMR prezidentas Igoris Smirnovas vien pakartojo siūlymą, kad mokyklą leis atidaryti, jei bus pereita prie kirilicos.

I. Smirnovas labai įžeidė delegaciją, pasakęs, jog moldavų pareiga yra auginti pomidorus, o PMR valdymu užsiims rusai. Įsižeidę moldavai nutarė veikti, ir pamokas ėmė rengti miškų ūkio administracijos pastate bei našlaičių vaikų internate, kurie liko Moldovos Respublikos priklausomybėje.

Kadangi moldavų mokinių buvo padaugėję iki dviejų tūkstančių, pamokas teko rengti trimis pamainomis ir tokiu būdu, kad pusė mokinių vieną savaitę mokėsi, o kitą savaitę sėdėjo namuose.

Merija keršydama likvidavo vienintelį moldavišką vaikų darželį ir atėmė pusę turėtos rusiškos mokyklos pastato. Įsikišus tarptautinėms organizacijoms Benderų merija po kelerių metų leido nuomotis ir remontuotis vieną buvusį vaikų darželį.

Konkursą remontui laimėjusi firma pasirodė esanti pavaldi KGB, nuėmė stogą ir daugiau nieko nedarė, palikdama pastatą pūti lietuje. Moldavams ėmus patiems jį remontuoti, Benderų merija pranešė nebeleidžianti steigti mokyklos.

Tačiau mokytojai su tėvais pastate užsibarikadavo ir pusantro mėnesio protestavo neišeidami iš jo. Leidimas atidaryti mokyklą buvo gautas tik po to, kai M. Roibu su bičiuliais užėmė vieną rusišką mokyklą Moldovos teritorijoje ir trims savaitėms užblokavo traukinių eismą Benderuose.

„Mes patyrėme rusakalbių gyventojų spjaudymus, keiksmus, aplaistymus vandeniu, grasinimus primušti ir nušauti, kariškių ir policininkų agresiją, mano vyras per tas kovas pasiligojo ir mirė, tačiau nepasidavėme ir toliau turime moldavišką mokyklą“, – džiaugiasi M. Roibu.

Tačiau direktorė apgailestauja, jog tos nuolatinės kovos ir sunkumai bei moldaviško darželio uždarymas padarė savo ir mokinių moldaviškose klasėse gerokai sumažėjo.

„Spėju, kad jei Rusija užims Odesos regioną Ukrainoje ir prisijungs prie jo Padniestrę, pirmi susidorojimą patirsime mes, moldaviškumo puoselėtojai“, – teigia M. Roibu.

Tačiau direktorė sakosi to nebijanti ir didžiuojasi, kad vaikams yra patriotizmo pavyzdys.

M. Roibu savo visas asmenines lėšas paaukojo paminklo, skirto kovoms Benderuose už Moldovos vientisumą atminti. Paminkle pirmu yra įrašytas vienos M. Roibu pavaldinės, pedagogės aštuoniolikmetis sūnus.

Vaikinas žuvo visai atsitiktinai, nes moldavų kariai paprašė jo lipti į tanką ir parodyti kelią, o neužilgo visi kartu buvo sušaudyti.

„Moldavai kovojo už savo tėvynės vientisumą ir žuvo kaip didvyriai, o ne kaip okupantai svetimoje žemėje, čia yra didžiulis skirtumas“, – priminė M. Roibu.

„Aš nebėgau ir nebėgsiu iš Padniestrės net jei Rusija ją užgrobs, o jei bus lemta, tai mirsiu kaip Moldovos patriotas“, – pareiškė ilgametis vienintelės moldaviškos mokyklos Tiraspolyje direktorius Ionas Iovcevas.

Prieš metus į pensiją išėjęs, bet mokykloje pavaduotoju dirbti likęs I. Iovcevas moldaviškumo neišsižadėjo net tada, kai 1992 metais gvardiečiai jį išsivežę surišo ir tardė.

Surištam I. Iovcevui į delną gvardiečiai tada įspraudė granatą ir ištraukę saugiklį pareiškė, jog per pusę minutės turi apsispręsti, ar nori mirti, ar dirbti rusiškoje mokykloje.

I. Iovcevas ryžosi žūti, nežinodamas, kad tai netikra, o mokomoji granata.

„Tokio išbandymo nelinkiu niekam, mano sveikatai ta naktis labai pakenkė, tačiau didžiuojuosi, kad tėvynės neišdaviau“, – pareiškė I. Iovcevas.

Direktorius neseniai parašė atsiminimų knygą apie tai, kokius sunkumus patiria moldaviškas švietimas Padniestrėje. Apie tai, jog mokytojai bei mokinių tėvai yra suimami, gąsdinami, šantažuojami giminaičiams prarasiant darbą, jog  mokiniai patiria rusakalbių patyčias ir užpuolimus.

„Padniestrė skelbia rusų, ukrainiečių ir moldavų kalbų lygybę, tačiau tikrumoje moldavų kalbą iš čia norima išguiti, Maskvos skelbiama propaganda nebuvo galima tikėti nei sovietmečiu, nei dabar“, – pareiškė I. Iovcevas.

Pedagogas pašnekesį užbaigė raginimu lietuviams būti atsargiems ir nepasitikėti jokiais Kremliaus pažadais bei vilionėmis.

Rekomenduojami video