Eutanazija, arba beskausmis mirtinai sergančiojo numarinimas, kai kuriose pasaulio šalyse tampa gana populiari. Šiuo metu, po to, kai savo valia į dausas iškeliavo australų mokslininkas Devidas Gudolas (104 m.), diskusijos apie eutanaziją vėl nuvilnijo per visą pasaulį.

Į Šveicariją atvykęs australas savo planą numirti įgyvendino gegužės pradžioje. Vyriausias pagal amžių Australijos mokslininkas D. Gudolas, kuriam nebuvo leista priimti eutanazijos savoje šalyje, nesirgo jokia mirtina liga, bet sakė, kad jo gyvenimo kokybė labai pablogėjo, todėl ilgiau gyventi nebenorįs. Jis sakė, kad jam labai nepatogu dėl to, kad jo gyvenimas vis labiau priklauso nuo aplinkinių. Daug metų D. Gudolas buvo aktyvus kovotojas už savanorišką eutanaziją, priklausė organizacijai „Exit International“, kuri kovoja už tai, kad kiekvienas žmogus turėtų teisę su medicinos pagalba palikti šį pasaulį.

Mokslininkui skubos tvarka pavyko susitarti dėl priėmimo su eutanazijos agentūra Bazelyje. „D. Gudolas mirė ramiai, – savo „Twitter“ žinutėje rašo organizacijos „Exit International“ įkūrėjas Filipas Nicškė. Australo gyvybė užgeso sušvirkštus barbitūratų grupės preparato. Tuo metu palatoje skambėjo Liudviko Van Bethoveno IX simfonijos dalis „Odė džiaugsmui“.

Prieš mirtį D. Gudolas dar buvo nuvykęs į Prancūziją, kur aplankė gimines. Paskutinę savo gyvenimo dieną jis praleido su trimis savo anūkais Bazelio universiteto botanikos sode. Prieš mirtį dar suvalgė savo labiausiai mėgstamus patiekalus: keptą žuvį su bulvytėmis ir sūrio pyragą.

Gudolas nenorėjo jokių iškilmingų laidotuvių ir savo kūną leido panaudoti medicininiams tyrimams, o jei šis esą niekam nebūsiąs įdomus, tai turėtų būti sudegintas, o pelenai išbarstyti.

Kovojo už teisę mirti

„Labai apgailestauju, kad sulaukiau tokio amžiaus, – praėjusį mėnesį per savo gimtadienį televizijai „ABC“ sakė ekologas D. Gudolas. – Nesu laimingas. Noriu mirti. Tai nėra liūdnas dalykas. Liūdna, kai negali to padaryti. Manau, senam žmogui, tokiam kaip aš, turėtų būti užtikrintos visos piliečio teisės, įskaitant teisę į savižudybę su pagalba“.

1914 metais Londone gimęs D. Gudolas, buvo visame pasaulyje žinomas botanikas ir ekologas. Į Australiją jis persikėlė 1948-aisiais ir ėmė dėstyti Melburno universitete.

Jis parašė dešimtis mokslinių darbų ir dar visai neseniai vertino ir redagavo straipsnius įvairiems apie ekologiją rašantiems žurnalams. Mokslininkas iki pat gyvenimo pabaigos gyveno vienas nedideliame bute Perto mieste. 1979 metais jis baigė dėstytojo karjerą, tačiau intensyviai tęsė mokslinį darbą. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis redagavo 30 tomų enciklopediją „Pasaulio ekosistemos“. Už mokslinius pasiekimus buvo apdovanptas Australijos Ordinu, buvo Perto universiteto garbės mokslo darbuotojas.

2016 metais jis sulaukė tarptautinio žiniasklaidos dėmesio, kai sulaukus 102 metų, jį norėjo atleisti iš darbo. Kilus pasipiktinimo bangai šis sprendimas buvo atšauktas, tačiau tai neigiamai paveikė mokslininko savijautą.

Universitetas teigė, kad tai daroma mokslininko labui. Atseit, jam jau per sunki kelionė į darbą ir atgal. Nors jis ir buvo paliktas universitete, tačiau D. Gudolui buvo surasta darbo vieta arčiau namų. Sulaukus 102 metų jam jau buvo nepratęstos ir vairuotojo teisės. „Tai ir tapo pabaigos pradžia. Jis jau nebegalėjo matytis su kolegomis senajame biure ir to jam labai trūko. Iki tol buvęs aktyvus D. Gudolas tapo ramesniu ir jau nebesijautė laimingas, – pasakojo viena mokslininko kolegė. – Paskutinis žingsnis link savanoriškos mirties buvo gydytojų sprendimas, kad jam reikalinga nuolatinė priežiūra ir pasiūlyta keltis į senelių namus“.

„Kai žmogus pasiekia tam tikrą amžių, jis jau būna sumokėjęs visuomenei visas skolas, – sakė D. Gudolas televizijai ABC. – Toliau gyvenime jis turi būti laisvas spręsti, ką daryti, kaip gyventi. Jei žmogus nutaria mirti, tai – jo pasirinkimas. Ir niekas neturi į tai kištis.“

Tik nepagydomiems

Ši mirtis pakurstė debatus apie teisę mirti oriai. Vieni piktinosi, kodėl profesorius nesidžiaugia ilgu gyvenimu, kai kiti kovoja su ligomis ir trokšta gyventi kuo ilgiau. Kiti siūlė verčiau padėti jam kitaip – palengvinti psichologinę naštą, o ne imtis radikalių sprendimų.

Savižudybė su pagalba yra draudžiama daugumoje pasaulio valstybių. Ji buvo draudžiama ir Australijoje, tačiau pernai Viktorijos valstija pirmoji šalyje legalizavo galimybę pasitraukti iš gyvenimo tokiu būdu. Tačiau šis įstatymas įsigalios tik 2019 metų sausį, o teisę į savižudybę su pagalba turės tik nepagydomai sergantys veiksnūs pacientai, kuriems liko gyventi mažiau nei pusė metų. Kitose Australijos valstijose anksčiau taip pat svarstyta galimybė įteisinti eutanaziją, tačiau visos iniciatyvos buvo atmestos.

„Exit International“, pasirūpinusi ir D. Gudolo kelionės reikalais, pabrėžė, jog neteisinga, kad „vienas vyriausių ir iškiliausių Australijos piliečių priverstas keliauti į kitą pasaulio kraštą, kad galėtų oriai numirti“. „Rami, ori mirtis turi būti prieinama kiekvienam norinčiam. Asmuo neturėtų būti verčiamas palikti namus, kad tai pasiektų“, – rašoma „Exit International“ tinklalapyje praeito mėnesio gale paskelbtame pareiškime.

Britė bijojo kančių

Gudolas – ne pirmas sveikas žmogus, pasirinkęs orią mirtį klinikoje. Prieš metus panašios diskusijos apie mirtį buvo kilę po to, kai sveika garbaus amžiaus britė Nana Maitland (84 m.) nusprendė, jog bus geriau, jeigu jai bus atlikta eutanazija. Panašiai kaip ir australų mokslininkas, taip ir britė, teigė jog, gyvenimas jai ėmęs teikti daugiau kančių nei džiaugsmo. Teigiama, jog moterį kamavo chroniškas artritas, tačiau be jo ji neturėjo jokių kitų ypatingesnių sveikatos sutrikimų. Moters artimųjų teigimu, N. Maitland mirtį pasirinko baimindamasi sunkios senatvės. Eutanazija moteriai buvo atlikta privačioje Šveicarijos klinikoje.

Šioje šalyje eutanazija, o tikriau legali savižudybė, yra įteisinta net nuo 1941 metų. Šveicarijoje leidžiama tik pasyvioji eutanazija, kurios metu žmogus turi suvartoti skirtus mirtinus preparatus, tačiau draudžiama jam padėti juos išgerti. Be to, vaistus skiriantis gydytojas negali būti suinteresuotas paciento mirtimi. Į šią šalį važiuoja pasiruošę mirti pacientai ir iš Prancūzijos, Vokietijos, kitų šalių. Šveicarai pasisako prieš „savižudžių turizmą“, tačiau kol kas jis tęsiasi.

Jau bando ir ispanai

Šiuo metu eutanazija yra įteisinta Nyderlanduose, Belgijoje, Liuksenburge, Kanadoje ir Kolumbijoje. Teisę sąmoningai nutraukti gyvybę turi ir šešių JAV valstijų – Vermonto, Oregono, Vašingtono, Naujosios Meksikos, Montanos ir Kalifornijos – gyventojai. Tačiau tai leidžiama daryti, jei žmogus mirtinai serga. Dar yra daug valstybių, pavyzdžiui, Indija, Meksika, Švedija, kuriose yra legali pasyvioji eutanazija, – kai nepagydomai sergančiam ligoniui nebetaikomas gydymas, kuris tik pailgintų jo kančias.

Ispanijos parlamento žemieji rūmai šį mėnesį irgi pritarė pasiūlymui peržiūrėti įstatymą dėl eutanazijos įteisinimo, nors tolesni šio proceso žingsniai parlamente veikiausiai sulauks didelio pasipriešinimo. Už iniciatyvą, kurios projektą pateikė Katalonijos regioninis parlamentas, balsavo 173 įstatymų leidėjai, prieš buvo 135, dar 32 susilaikė. Ankstesni mėginimai įteisinti eutanaziją patyrė nesėkmę, taigi, tai yra pirmas atvejis, kai su jos legalizavimu susijęs įstatymas įveikė pateikimo barjerą. Šia iniciatyva siekiama pakeisti Ispanijos baudžiamojo kodekso 143 straipsnį, draudžiantį nutraukti „rimta mirtina liga ar liga, sukeliančia rimtų, nuolatinių negalavimų, kuriuos sunku ištverti“, sergančio žmogaus gyvybę ar prie to prisidėti. Priėmus įstatymą, būtų leista sukelti ar padėti sukelti nuo tokių ligų kenčiančiam žmogui „patikimą, taikią ir neskausmingą mirtį“, jeigu šis asmuo „konkrečiai, laisvai ir nedviprasmiškai“ to prašo. Šiuo metu Ispanijoje sergantieji nepagydomomis ligomis gali tik atsisakyti gydymo.

Pažangos išraiška

Liberaliausiai į eutanaziją žiūrima Belgijoje. Čia lengvas ir neskausmingas žmogaus gyvybės nutraukimas ne tik įteisintas, bet ir atliekamas pacientams, nesvarbu, kokio jie amžiaus. Negana to, gyvybė žmogaus prašymu gali būti nutraukta ne tik tais atvejais, kai pacientas sunkiai serga ir visą gyvenimą turėtų kentėti skausmą. Eutanazija taikoma ir tiems, kurie serga depresija ir, nematydami prasmės gyventi, paprašo gydytojų neskausmingai ir iš anksto suplanavus nutraukti jų gyvybę. Kiekvieną eutanazijos atvejį Belgijoje įvertina speciali Federalinės kontrolės ir vertinimo komisija. Ji tikrina, ar nutraukdami paciento gyvybę gydytojai laikėsi visų įstatymų.

Pacientui sergant mirtina liga užtenka dviejų gydytojų parašų, kurie patvirtina, kad žmogus kenčia nuo nepagydomos lygos ir jam gali būti atlikta eutanazija. Jeigu liga nėra mirtina, reikia trijų gydytojų parašų.

Artimieji to gali netgi nežinoti. Tik vėliau gauti atsisveikinimo laišką, parašytą būtuoju laiku su kraują stingdančia eilute: „Man buvo atlikta eutanazija.“

Belgijoje eutanazija dažnai suprantama kaip apšvietos ir pažangos išraiška.

Popiežiaus požiūris

Lietuvos Seime irgi buvo įregistruoti du eutanazijos įstatymo projektai. Nors kol kas tarp politikų yra daugiau manančių, kad civilizuotoje valstybėje apskritai negalima svarstyti eutanazijos klausimo, tačiau apklausos rodo, kad dalis tautos pasisako už eutanaziją. Įstatymą užregistravusi tuometė Seimo narė socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė tvirtai laikėsi nuomonės, kad mirti taip, kaip pats pasirenka, yra kiekvieno žmogaus teisė.

Mūru prieš eutanazijos idėją stoja gausus konservatorių, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos, medikų bendruomenės, Bažnyčios atstovų būrys. Katalikų bažnyčios pozicija eutanazijos atžvilgiu yra vienareikšmiškai neigiama: žmogaus gyvybė yra neliečiama nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Bažnyčios argumentas – tik Dievas gali nuspręsti, kuriam žmogui ir kada reikia baigti žemiškąją kelionę. Beje, Jono Pauliaus II enciklikoje „Evangelium vitae“ yra įdomi mintis: „Jei vilčių išgydyti ligonį nėra, reanimacijos nutraukimas nėra laikomas eutanazija. Tai tik susitaikymas su Dievo žmogui skirtu likimu“. Taigi, popiežius pateisino pasyviąją eutanaziją.

Tačiau gydytojas ir kunigas Andrius Narbekovas tam prieštarauja ir sako, kad „moralinio skirtumo tarp pasyvios ir aktyvios eutanazijos nėra, nes tai yra vienas ir tas pats žmogžudystės aktas“.

Dauguma pasisako už

Medikų požiūris irgi nevienareikšmis. Per 1997 metais atliktą Lietuvos gydytojų apklausą didžioji dauguma davusiųjų Hipokrato priesaiką pasisakė už kurią nors – aktyviąją ar pasyviąją – eutanazijos formą. Įvairioms eutanazijos formoms pritarė 74 procentai apklaustųjų, o 22 procentai (kas penktas gydytojas!) prisipažino savo praktikoje bent kartą pritaikę pasyviąją eutanazijos formą – nebetęsė beviltiškų ligonių gydymo.

Beje  jei to nori pacientas, įstatymas tai leidžia. Civiliniame kodekse yra numatyta, kad pacientas negali būti gydomas ar jam teikiama kokia kita sveikatos priežiūra ar slauga prieš jo valią. Žodžiu, nors kitaip ir neįteisinta, tačiau žmogus turi teisę nesigydyti ir... mirti kančiose.

Padėti medikas tokioje situacijoje negali, nes už tai jo laukia baudžiamoji atsakomybė. Dabar veikiančio  Baudžiamojo kodekso 134 straipsnis skelbia, kad tas, kas beviltiškai sergančio žmogaus prašymu padėjo jam nusižudyti, baudžiamas viešaisiais darbais arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. O jeigu padėti nusižudyti paprašys ne beviltiškai sergantis, o sveikas žmogus? Kodekse tokia situacija nenumatyta.

Aišku, šalyje, kurioje kalbama apie abortų uždraudimą, vargu, ar bus įteisnta eutanazija. Nebent tokia direktyva ateitų iš Europos Sąjungos, kuri dažnai pasisako už žmogaus laisves.

Šiuo metu Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pabrėžiama, kad Europos Tarybai priklausančių valstybių bendruomenė kol kas nėra pasiekusi vieningo sutarimo dėl žmogaus teisės nuspręsti, kada ir kaip pabaigti savo gyvenimą. Todėl kiekviena valstybė įpareigota pati spręsti, kaip reguliuoti šį klausimą, laikantis žmogaus teisių standartų.

Senstant noras sumažėja

2012 metų gegužę buvo atlikta gyventojų apklausa, kuria siekta išsiaiškinti, ar lietuviai pritartų eutanazijos procedūrai. 47 proc. respondentų teigė tam pritariantys. Kiek daugiau nei trečdalis (37 proc.) apklaustųjų nurodė, jog nepritartų eutanazijos įteisinimui, o 16 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų tvirtino, jog šiuo klausimu neturi jokios nuomonės. Tų, kurie nepritaria eutanazijai argumentai buvo panašūs kaip ir bažnyčios – žmogus nesukuria gyvybės, tad jis neturi teisės nuspręsti, kada ir kas turi numirti ir nors natūrali mirtis yra neišvengiama, ji nėra medicinos objektas. Jie taip pat sakė, kad gydytojo šventa pareiga yra rūpintis ligonio sveikata ir gyvybe, gydyti ir leisti žmogui numirti natūralia mirtimi, o eutanaziją prilygino žmogžudystei.

Įdomu tai, kad eutanazijos įteisinimui labiau pritaria 40–50 metų žmonės. Žodžiu, tie, kurie apie mirtį dar negalvoja. Kuo labiau ji artėja, tuo mažiau norinčių pasirinkti eutanaziją. Tarp vyresnių nei 60 metų tokių lieka vos 3 procentai. Savotiškas paradoksas – kol jaunas, žmogus galvoja, kad jis norėtų pats nuspręsti, kada mirti, jei būtų nepagydomas, o kai tampa nepagydomu – jau tik retas nori numirti ir kabinasi į gyvenimą.

Tik faktai

Eutanazija, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „gerą mirtį“, „laimingą mirtį“. Be eutanazijos termino, dar yra ir kitas – „savižudybė su gydytojo pagalba“.

Ją sugalvojo amerikiečių gydytojas Džekas Kevorkianas, Jungtinėse Valstijose labiau žinomas kaip „Daktaras Mirtis“.

Atkaklus beviltiškų ligonių numarinimo praktikos įteisinimo šalininkas pats viską paruošdavo „procedūrai“, o pacientas tik turėdavo nuspausti mygtuką.

Šio gydytojo niekas negalėdavo nuteisti, nes galutinį veiksmą visuomet padarydavo pats pacientas.

Galiausiai Dž. Kevorkianas kartą pats nuspaudė mygtuką ir už tai buvo pasodintas į kalėjimą. Nuspausdamas mygtuką jis siekė atkreipti dėmesį į eutanazijos legalizavimo problemą. Tą momentą jis įrašė į vaizdajuostę ir įrašas buvo parodytas televizijos kompanijos CBS vakarinėje laidoje, kurią žiūrėjo daugiau kaip 15,5 milijono amerikiečių.

Dž. Kevorkianas buvo pripažintas kaltu dėl nužudymo ir nuteistas kalėti nuo 10 iki 25 metų. Iš kalėjimo jis buvo paleistas po 8 metų.

Per savo praktiką „Daktaras Mirtis“ atėmė gyvybę 130 pacientų jiems sutikus.

Šis gydytojas mirė 2011 metais, eidamas 84-uosius metus.

Petras KURMELIS