Vienu didžiausiu pasaulyje karinės įtampos židiniu tapęs Korėjos pusiasalis netrukus dar labiau pritrauks tarptautinės bendrijos dėmesį: kalbas apie būsimą atominį karą keičia pranešimai apie netrukus Pietų Korėjoje prasidėsiančias žiemos olimpines žaidynes.

Svarbus susitikimas

2018-ųjų žiemos olimpiada Pietų Korėjos mieste Pjongčange prasidės jau po 9 dienų, vasario 9-ąją, o juk dar tik peržengus šių metų slenkstį užsienio spaudoje buvo gyvai svarstoma, ar jos kartais nebus atidėtos. Po atvirai karingų Šiaurės Korėjos ir Jungtinių Valstijų lyderių viešų pasisakymų apie raudonuosius mygtukus, kuriais valstybių vadovai sankcionuoja branduolinę ataką, politinės retorikos įtampa tarp dviejų šalių buvo pasiekusi tokį lygį, kai atrodė, kad viskas įmanoma. Nors tikru ar tariamu branduolinių raketų vėzdu mosikuojantis Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Unas atrodo kur kas nutrūktgalviškesnis nei jo tėvas ir senelis, vis dėlto ir jis šių metų pradžioje pristabdė: davė nurodymą aktyvuoti vadinamąją karštąją telefono liniją, per kurią Šiaurės ir Pietų Korėjų atstovai gali operatyviai palaikyti ryšį tardamiesi dėl abiem pusėms rūpimų konfliktinių situacijų sprendimo.

Netrukus po to Pchenjano ir Seulo atstovai žengė dar vieną žingsnį įtampos mažinimo kryptimi: po dvejų metų pertraukos susitarė surengti abiejų šalių atstovų susitikimą. Jis sausio pradžioje įvyko Panmundžomo kaimelyje, demilitarizuotoje zonoje, skiriančioje abi Korėjas. Formaliu pretekstu šiam dvišaliam susitikimui tapo ne noras aptarti galimą Šiaurės Korėjos branduolinių ginklų ir balistinių raketų kūrimo programų poveikį dvišaliams santykiams ar bauginančiai suaktyvėjusias Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkės Pietų Korėjos bendras karines pratybas, bet artėjančios žiemos olimpinės žaidynės. Oficialūs Pchenjano ir Seulo atstovai susitiko tam, kad aptartų galimą Šiaurės Korėjos sportininkų ir menininkų dalyvavimą Pjongčango olimpinėse žaidynėse.

Pietų Korėjos ledo ritulininkės (dešinėje) pasitinka į šalį atvykusias Šiaurės Korėjos sportininkes. Scanpix nuotr.

Kova – tik arenose

Derybų išvakarėse valstybinė Šiaurės Korėjos propaganda atliko grakštų, bet visiškai lauktą viražą: dėl įtampos Korėjos pusiasalyje apkaltino Jungtines Valstijas ir kartu pabrėžė, kad Pchenjano branduolinis arsenalas nukreiptas ne prieš pietuose gyvenančius „brolius“, o prieš karinę isteriją neva kurstančią Ameriką. Pietų Korėjos valdžios, nepaprastai patenkintos jau vien prasidėjusių derybų faktu, ilgai įkalbinėti nereikėjo: Seulo atstovai pritarė Šiaurės Korėjos norui atsiųsti į Pjongčango olimpiadą savo delegaciją, maža to – patys pasiūlė suformuoti bendrą moterų ledo ritulio komandą ir atsiųsti savo sportininkus į treniruočių stovyklą Šiaurės Korėjoje.

Tokių derybų rezultatą apžvalgininkai įvertino kaip sėkmingą, nors iš esmės tai buvo Pietų Korėjos reveransas nelabai nuspėjamam Šiaurės Korėjos lyderiui. Žinoma, sunku apsieiti be tokių reveransų, kai olimpinės žaidynės vyksta vos už 80 kilometrų nuo sienos su Šiaurės Korėja, o pasienyje sutelktos šiaurės korėjiečių artilerijos net ir nenaudojant branduolinio ginklo pakaktų paralyžiuoti pietinės kaimynės gyvenimą. Šiaip ar taip, Jungtinėms Valstijoms pažadėjus olimpinių žaidynių Pjongčange metu nevykdyti regione jokių karinių pratybų, o Seulo ir Pchenjano atstovams susitarus dėl simbolinės olimpinės vienybės, šansų, kad iki vasario 25 dienos, kol Pietų Korėjoje bus užgesinta olimpinė ugnis, bus kovojama tik sporto arenose, yra kaip niekada daug.

Sausio 25-ąją įvyko dar vienas istorinis įvykis. Stebint iš šalies jis atrodė labai buitiškai: pro vartus Paju pasienio kontrolės punkte, skiriančiame Šiaurės ir Pietų Korėjas, išvažiavo baltas autobusas ir pasuko pietų kryptimi. Apsaugos eskorto lydėtame autobuse sėdėjo Šiaurės Korėjos sportininkų delegacija, vykstanti į Pjongčangą. Iš esmės tai buvo tarsi scena iš fantastinio kino filmo, kai kitos civilizacijos atstovai išsilaipina svetimoje, nepažįstamoje planetoje. Tie iš mūsų, kuriems yra tekę svečiuotis Pietų Korėjoje, turbūt gerai supranta, kaip mus, vakariečius, gali nustebinti šios turtingos, nepaprastai daug pasiekusios šalies tikrovė. Dar geriau situaciją suprastų tie, kuriems yra tekę lankytis ir Šiaurės Korėjoje – šalyje, kurioje XX amžiaus pabaigoje žmonės masiškai mirdavo iš bado, nes Pchenjano režimas turėjo svarbesnių tikslų, kaip leisti sunkiai gaunamą užsienio valiutą, užuot gelbėjęs vaikus ir suaugusiuosius nuo bado.

Pietų Korėjos spaudoje sumirgėjusios balto autobuso iš Šiaurės Korėjos nuotraukos sukėlė nevienareikšmę reakciją. Daug kas viešai priekaištavo Pietų Korėjos prezidentui Moon Jae Inui už skystablauzdiškumą, nuolaidžiavimą Šiaurės Korėjos diktatoriui. Jis buvo kritikuojamas ir dėl to, kad grynai politiniais sumetimais nuskriaudė savo šalies sportininkus, konkrečiai – Pietų Korėjos moterų ledo ritulio rinktinę, kurią „atskiedus“ sportininkėmis iš Šiaurės Korėjos šansų siekti didesnių pergalių olimpinėse žaidynėse praktiškai nebeliko. Ar verta parodomoji draugystė su sportininkėmis, gyvenančiomis vieno baisiausių šiandienos politinių režimų valdomoje šalyje, ne vienerius metus dėtų pastangų kuo geriau pasirodyti Pjongčango žaidynėse? Ar politikai atsiklausė sportininkių, kaip joms atrodo toks sumanymas?

Šiaurės ir Pietų Korėjų ledo ritulininkės bendroje treniruotėje. Scanpix nuotr.

Šaltas dušas

Beje, nors viešnios iš šiaurės Pietų Korėjoje buvo sutiktos labai nuoširdžiai, jau pirmoji bendra treniruotė ledo ritulio arenoje atskleidė, kad, nepaisant politikų noro, nesusikalbėjimo dar labai daug. Net ir tiesiogine prasme: žiniasklaida pranešė, kad Šiaurės ir Pietų Korėjos sportininkės nesupranta vienos kitų dėl skirtingų ledo ritulio terminų. Be to, pasirodo, skiriasi ir esminių šio žaidimo taktikos dalykų suvokimas. Pietų Korėjos ledo ritulio federacija skubiai parengė specialų žodynėlį, kuris bus vartojamas jungtinės šiauriečių ir pietiečių olimpinės komandos treniruotėse. Įdomu bus pamatyti, kaip jai seksis olimpinėse žaidynėse – o gal leksikos ir žaidimo įgūdžių skirtumai pasirodys nesantys tokie dideli, kad užkirstų kelią į pergales?

Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos metu Šiaurės ir Pietų Korėjos sportininkų delegacijos eis kartu. Dėl to susitarė abiejų šalių derybininkai. Tačiau vos prieš kelias dienas Pietų Korėjos diplomatai sulaukė šalto dušo: Pchenjanas atšaukė Šiaurės Korėjoje suplanuotą kultūrinį renginį, kuriame turėjo dalyvauti abiejų „broliškų“ šalių sportininkai. Šiaurės Korėjos atstovai dėl tokio sprendimo apkaltino Pietų Korėjos žiniasklaidą, esą nepagrįstai įžeidinėjusią šiaurinę kaimynę. Tai dar sykį primena lietuvišką patarlę, raginančią neiti su velniu obuoliauti. Kad ir kaip olimpinės šventės išvakarėse Pietų Korėjos atstovai stengtųsi įsiteikti Kim Jong Unui, niekas nežino, dėl ko jam vėl gali kilti noras įsižeisti. Gal dėl per tyliai skambėjusio jo šalies himno? Per lėtai neštos vėliavos? Pernelyg dirbtinių šypsenų? Dar vienos karikatūros kokiame Seulo laikraštyje? Taigi, nesakykime „op“ neperšokę per griovį. Tegul olimpinės žaidynės Pjongčange prasideda laiku, tegul vyksta taikiai, be branduolinių raketų bandymų šiaurinėje Korėjos pusiasalio dalyje, be žemės drebėjimų branduoliniuose Šiaurės Korėjos poligonuose. Tegul šioje Žemės vietoje įsiviešpatauja olimpinė ramybė – bent trumpam.