Karščiu alsuojančio vidurvasario ramybė apgaulinga: į mūsų laivo bures trankosi stiprėjančio vėjo šuorai, pajuodęs horizontas perspėja apie ateinančią audrą, o akivaizdžiai sutrikusi burlaivio įgula susirūpinusiems keleiviams vaizduoja jūrų vilkus, pasiruošusius bet kada ryžtingai išmesti inkarą jūros viduryje.

Karas viską nurašys

Gana netikėtai svarbiausias, žvelgiant pro valdančiųjų akinius, valstybės politinio gyvenimo problemas – homoseksualų šeiminių ryšių įtvirtinimą, narkotikų dekriminalizavimą, Stambulo konvencijos ratifikavimą, rinkimų sistemos pertvarkymą – žaibiškai į dėmesio palaukes nuvijo užgriuvusių nelegalių migrantų krizė. Valdžia, oriai ir neskubėdama atšaukusi karantino priemones, kurių paskutinėmis savaitėmis iki šio sprendimo ir taip mažai kas laikėsi, susidūrė su dar keliais iššūkiais. Nuo liepos smarkiai pašoko elektros ir dujų kainos. Premjerė Ingrida Šimonytė patikino, kad Vyriausybė į kainų nustatymą nesikiš, ir priminė, kad neišgalintiems susimokėti numatyti socialinės paramos mechanizmai. Greitėja ir maisto kainų spiralė, bet Vyriausybės atstovai nuduoda to nepastebintys: ir iš tiesų, juk paramos mechanizmai tie patys, be to, Vyriausybė dar visai neseniai nepritarė Seime pasiūlytai iniciatyvai įvesti lengvatinį 9 proc. PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams. Gyvenimas parodė, kad tai buvo labai išmintingas sprendimas: tie 326 milijonai eurų, kurių per metus būtų netekęs valstybės biudžetas, bus išleisti žymiai prasmingiau: spygliuotai tvorai pasienyje su Baltarusija tverti, nelegaliems migrantams apgyvendinti, maitinti, gydyti. Juk viskas kainuoja, ir kas ne kas, bet centukus iki kitos pensijos skaičiuojančios močiutės, skurstantys neįgalieji ir visi kiti, patenkantys į 576 tūkst. Lietuvos gyventojų, gyvenančių žemiau skurdo rizikos ribos, gretas, tikrai turėtų suprasti patriotinę aukojimosi svarbą. Juk esame ES ir NATO nariai, kaip čia dabar atrodys, kad mūsų valstybės siena – kiaura it rėtis. Dar blogiau, kad Briuselis gali pasidomėti: o kur padėjote jai stiprinti skirtus mūsų pinigus?

Ką reikėtų daryti, kad valdžiai nemalonių klausimų dėl kiauros valstybės sienos, dėl išgyvenimo pašokus kainoms ir dėl aibės kitų dalykų neuždavinėtų nei savi, nei svetimi? Teisingai: skelbti karą! Seimas antradienį priėmė rezoliuciją, kuria neteisėtų migrantų antplūdis į Lietuvą pripažintas hibridine agresija: taip esą siekiama destabilizuoti padėtį valstybėje. Ne veltui sakoma, kad karas viską nurašys ir atsakys į nemalonius klausimus, o kai kam ir atneš gerus pinigus – kaip visada. Tik gąsdintis nevertėtų: ar hibridinę agresiją prieš Lietuvą pamatę Seimo nariai būtų išsiskirstę toliau atostogauti, jei pavojus būtų realus?

Krizės mišinys

Bolševikmetį siekianti tradicija dėl visų savo bėdų kaltinti užsienio priešus galėtų praversti ir aiškinant pašlijusius valdančiosios daugumos reitingus: naujausia „Baltijos tyrimų“ apklausa liudija, kad visuomenė labiausiai nepasitiki premjere Ingrida Šimonyte ir dviem jos ministrais – Aušrine Armonaite ir Gabrieliumi Landsbergiu. Partiniai reitingai irgi čiuožia žemyn: konservatoriai per pusmetį nusmuko į trečiąją vietą (juos palaiko 11,5 proc. rinkėjų), dvi pirmąsias užleidę „valstiečiams“ ir socialdemokratams. Laisvės partijos reitingas ištirpo daugiau nei perpus – iki 3,6 proc. Liberalų sąjūdis atsilaikė geriau: sprendžiant iš apklausos, už jį dabar balsuotų 8,6 proc. rinkėjų, prieš pusmetį tokių buvo 8,8 proc.

Seimas priėmė rezoliuciją, kuria neteisėtų migrantų antplūdis į Lietuvą pripažintas hibridine agresija. Ne veltui sakoma, kad karas viską nurašys ir atsakys į nemalonius klausimus, o kai kam ir atneš gerus pinigus – kaip visada. Tik gąsdintis nevertėtų: ar hibridinę agresiją prieš Lietuvą pamatę Seimo nariai būtų išsiskirstę toliau atostogauti, jei pavojus būtų realus?

Taigi, visuomenės pasitikėjimas valdančiaisiais – žemumose, o juk dar net nebuvo prasidėjusi migrantų krizė! Kaip valdžios reitingai atrodys rudeniop? Pridėkime pakeltas elektros ir dujų kainas, brangstančius maisto produktus, jau prasidėjusias ir rugsėjį planuojamas partijų bei visuomeninių judėjimų protesto akcijas, atvirą konservatorių karą su Respublikos prezidentu, kylančią naują koronaviruso pandemijos bangą su naujais suvaržymais, ir politinė krizė Lietuvoje, pratrūkus visuomenės pasipiktinimui valdžios vidaus ir užsienio politika, atrodo neišvengiama.

Tačiau politologė Lidija Šabajevaitė, Vilniaus universiteto docentė, nemano, kad Lietuvos laivą vis stipriau mėtančios bangos rudeniop sustiprės taip, kad iškiltų būtinybė keisti neįgalią burlaivio įgulą. „Pagyvensim – pamatysim, tačiau vargu ar galima sakyti, kad būtų daug priežasčių politinei krizei. Vyksta įprastas opozicijos ir daugumos ginčijimasis. Čia nieko nuostabaus, naujas dalykas tik pabėgėliai, bet, manau, ir su šia problema pamažu susitvarkys. Energijos kainos kyla ne pirmą kartą. Reikia į tai žiūrėti ramiai“, – sakė politologė.

L.Šabajevaitė nesureikšmina ir galimos karinės eskalacijos pasienyje rugsėjo 10 d. Lietuvos pašonėje prasidėjus Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms „Zapad-2021“. Ar kartu su tariamais pabėgėliais per Lietuvos sieną nepradės plūsti ir galimai pasiklydę „žalieji žmogeliukai“? „Juk tie manevrai būdavo ir anksčiau, nemanau, kad Baltarusija iškrės ką nors daugiau. Vargu ar jie būtų visiškai be proto, kad bandytų ką nors daryti karinėmis priemonėmis. Jie gi puikiai supranta pasekmes, o geriausiai tą supranta Rusija. Ji nenori pyktis su Vakarais, prarasti didžiulių pinigų srautų iš ekonominių ryšių. Vargu ar Rusija su Baltarusija bandytų provokuoti karinius veiksmus... O gąsdinti, žinoma, galima. Tai juk naudinga ir verslui. Bet kad kas rimtai būtų planuojama, labai abejoju“, – sakė pašnekovė.

Buvo užprogramuota

Teorinės prielaidos krizei yra, bet iš tikrųjų viskas bus daugmaž ramu, prognozavo politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. „Tam, kad būtų sukelta politinė krizė, turėtų būti labai aiškūs ją lydintys ženklai. Šiandien labiau matome ne juos, o pandemijos pasekmėms bandome suteikti pernelyg didelę politinę reikšmę. Šia prasme tai nėra toks svarbus reiškinys, kaip gali atrodyti. Tai ūkinis, organizacinis klausimas, politine prasme tai valdančiųjų sprendimų seka. Ir kol kas nematyti, kad ta seka būtų kritinė, kontroversiška ir vestų į kažkokią aklavietę“, – komentavo L.Bielinis. O pabėgėlių krizė, pasak jo, yra ne tik Lietuvos, bet visos Europos problema, todėl pečius esą surems visa ES. „Manau, kad per vasarą bus sukurta pakankamai efektyvi strategija, kaip sulaikyti arba išskirstyti pabėgėlius ir išspręsti šį klausimą, kuris šiandien atrodo iš tikrųjų grėsmingas“, – sakė pašnekovas.

Išaugusi įtampa tarp konservatorių ir prezidento taip pat nėra pakankamai svarbi politinės krizės sąlyga, mano L.Bielinis. „Tai tikrai nėra veiksnys, nes iš tikrųjų prezidentas negali daryti ryžtingos, svarbios įtakos pokyčiams politiniame lauke. Ypač Seime, tarp valdančiųjų. Taip, jis gali vienaip ar kitaip imtis įstatymų vetavimo, išsakyti neigiamą nuomonę, bet iš esmės, manau, kažkokių gilesnių konfliktų tarp prezidento ir valdančiųjų mes nematysime“, – teigė L.Bielinis.

Tuo tarpu Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas mano, kad politinė krizė buvo užprogramuota Seimo rinkimų. „Vyriausybę suformavo partijos, kurios gavo 3, 4 ir 12 proc. balsų nuo visų rinkėjų skaičiaus. Tai mažumų mažuma. Mums vadovauja partijos, kurios visuomenėje neturi jokio rimtesnio palaikymo. Ir tai dar būtų pusė bėdos. Didesnė – kad tos liberalios partijos, kurios gavo 3 ir 4 proc. visų rinkėjų palaikymą, į politinę darbotvarkę įtraukė idėjas, kurios visiškai nepriimtinos visuomenės daugumai. Ir nekaltinkim jų: kalti mes patys. Tiesiog visuomenė nesugeba išsirinkti tokio Seimo, kuris atstovautų jos daugumos interesams ir nuomonei“, – sakė R.Paulauskas.

Grėsmė valstybingumui

Dabar esą mėnuo po mėnesio matome pasekmes – įtampa didėja. „Ir kaip ji galėjo nedidėti, jeigu išsirinkome žmones, kurie pasaulį mato ne taip, kaip jį mato dauguma? Kurie stumia savo požiūrį, iškart konfrontuojantį su didžiosios visuomenės dalies požiūriu? Ir kadangi jie nesiruošia sustoti, tai politinės krizės apraiškų bus vis daugiau ir daugiau“, – prognozavo pašnekovas.

Pasak R.Paulausko, tai žymiai platesni dalykai, nei Stambulo konvencija, Partnerystės įstatymas ar migrantų krizė. „Mes atidavėme šalį valdyti žmonėms, turintiems visiškai iškreiptą pasaulio vaizdą. Jis tarnauja vienai iš geopolitinio konflikto pusių. Didžioji dalis Seimo narių, manau, šito net nesupranta, ypač tie jaunesni. O kai tu neteisingai supranti pasaulį, negali priimti racionalių sprendimų. Gali gyvenimą įsivaizduoti kaip nori, manyti, kad brisdamas į pelkę nesušlapsi ir neįsmuksi. Bet tikrovėje bus priešingai, nes tokie jau tikrovės dėsniai.“

Signataro teigimu, jei geopolitiniame konflikte užimi vieną iš pusių, visiškai nesvarstydamas, kad kita pusė gali gintis, nereikėtų nustebti gavus atsaką. „Kažkodėl mūsų jaunieji politikai įsivaizduoja, kad tarptautiniuose reikaluose jie turi teisę daryti bet ką, elgtis kaip šauna į galvą, o kita pusė turi su tuo susitaikyti ir paklusti. O pasirodo, kad yra ne taip, gyvenimo realijos ne tokios, kaip jie įsivaizdavo. Antroji konflikto šalis ginasi, ir ginsis toliau, o čia jau prasideda problemos, neapsiribojančios vien pabėgėlių krize. Jau kyla Lietuvos valstybingumo išlikimo klausimas, nes jie išvis nesuvokia, kad į pavojų stato Lietuvos valstybę. Nesuprasdami, kad šis geopolitinis konfliktas, į kurį įsivėlėme, yra ne mūsų konfliktas. Mes čia nieko nereiškiame, šiame žaidime esame tik pėstininkas. Ir kai gausi priešininko atsaką – o pirmosios jo apraiškos jau aiškiai matomos – tai iškils ne tik pabėgėlių antplūdžio problema. Man kaip vienam šitos valstybės kūrėjų labai neramu, kad jie į pavojų stato patį Lietuvos valstybingumą“, – pabrėžė R.Paulauskas.

Anot jo, negali primesti pasauliui savo įsivaizdavimo: anksčiau ar vėliau realybė smogia visa jėga. „Mokykloje mokydamasis istorijos iki galo nesuprasdavau, kaip kyla karai. O dabar iš gyvenimo patirties jau akivaizdžiai matau, kaip: vieni nesiskaito su realybe ir galimybe, kad kitų supratimas apie ją gali būti kitoks. Dėl to anksčiau ar vėliau kils konfliktas. O šiuo atveju pasaulį kitaip įsivaizduoja ne kokios nedidukės šalys, o viena iš pagrindinių pasaulio galybių. Su savo interesais, su savo kariniu potencialu. Ir jeigu tu visa tai ignoruoji, bus taip, kaip nutiko Lenkijai 1939 metais. Lenkija, turėdama nepuolimo sutartį su hitlerine Vokietija, 1938 m. su ja dalinosi Čekoslovakiją, pateikė ultimatumą Lietuvai, įsivaizdavo, kad netrukus, kai Vokietija patrauks į rytus, dar labiau išplės savo sienas. O jau po metų, 1939-ųjų rugsėjį, Lenkijos valstybės nebeliko. Tai aliuzija į tai, kad 1938 m. Lenkijos valdantysis elitas visiškai neteisingai suprato situaciją pasaulyje, gyveno savo susikurtoje realybėje. Ir 1939 m. ta realybė smogė jiems visu stiprumu“, – sakė R.Paulauskas.