Vos dešimt dienų. Daugiau nei du tūkstančiai (!) kilometrų Pietų kryptimi. Keturios šalys. Minutės ir netgi valandos kelkraštyje su aukštyn iškeltu nykščiu. Dvidešimt keturi pakeleivingi automobiliai. Svetimi žmonės, keliautojų porelę pakvietę po savuoju stogu. O galiausiai – pirmasis pūkštelėjimas į Adrijos jūrą ir dienos Šiaurės rytų Italijoje, žavingojoje Venecijoje.

Trys dienos ne vien žavingoje, bet dar ir stebuklingoje Venecijoje – juk šis miestas turįs 118 salelių ir apie 150 kanalų. O salos, ant kurių jis stovi, yra sujungtos kone 400 tiltų.

Tokiam nuotykiui ryžosi kraštietė Beržų kaimo (Kėdainių r.) gyventoja Darija Marija ARDAVIČIŪTĖ (20). O kartu su ja į kol kas įsimintiniausią gyvenimo kelionę leidosi ir jos mylimasis garliaviškis Laurynas DAUKŠA (21).

Tiesiai į šaltą dušą

D. M. Ardavičiūtė užsienyje prieš tai svečiavosi vos sykį – plaukė kruiziniu laivu po Baltijos jūrą ir lankė šio regiono šalis.

Nei karštis, nei nuovargis jaunuoliams nesutrukdė pasiekti savo svajonės ir savomis akimis išvysti ant Adrijos jūros pakrantės pastatytą miestą Veneciją. Asmeninio archyvo nuotr.

„Tada didelio įspūdžio namo neparsivežiau. Kažko trūko. O gal ir nelabai patiko tai, kad viskas buvo patiekta ant lėkštutės? Lankiau ir mačiau tik tai, kas buvo suplanuota už mane. Mėgstu pati planuoti kam ir kiek laiko skirti“, – šypteli kraštietė, su menka patirtimi kelionėse šią vasarą nusprendusi stačia galva nerti į varginančią, bet kupiną įspūdžių avantiūrą.

Pagalbos ranką ištiesė... lietuvis

Neišvengiamai judėdami Pietų link, Darija ir Laurynas pirmiausia stabtelėjo Lenkijoje. „Pajudėję anksti ryte, penkiais automobiliais įveikėme apie 400 kilometrų. Pirmos dienos tikslas pasiekti Varšuvą pavyko, – šypteli D. M. Ardavičiūtė. – Regis, kiekviename žingsnyje mūsų tik ir laukė nuotykiai. Degalinėje netoli Varšuvos Laurynas, baigęs gerti limonadą, ėjo išmesti skardinę, bet konteineris buvo perpildytas. Greta stovėjo vyrukas ir mėgino į jį sutalpinti savo šiukšles. Jis buvo lietuvis, išgirdo, kai nusijuokdama Laurynui kažką pasakiau. Ir ką gi – jis mus pakalbino ir netgi pavėžėjo. Varšuvoje pasistatėme palapinę, teko miegoti netoli kito gyventojo „apartamentų“ – šalia buvo padėtas jo čiužinys. Na, pirma naktis nebuvo labai rami.“

Aplankė vietą, prieš tai pamiltą filme

Išaušus rytui Darija ir Laurynas aplankė žymųjį Varšuvos zoologijos sodą. „Viename interneto puslapyje perskaičiau, kad šis zoologijos sodas – lyg reabilitacija, prieš tai pabuvojus Kauno zoologijos sode. Tai – tikra tiesa. Beje, į šį zoologijos sodą irgi ne šiaip užsukome. Kelios dienos prieš kelionę su draugu žiūrėjome filmą „Zookeeper's Wife“ (liet. – „Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“) ir abu nusprendėme, kad privalome aplankyti šią vietą“, – pasakoja Darija.

Vairuotojas atvėrė namų duris

Iš Lenkijos sostinės jaunuoliai patraukė į Vroclavą – didžiulį turistų dar neatrastą brangakmenį pietvakarių Lenkijoje.

„355 kilometrai su keturiais persėdimais – ir Vroclavas pasiektas. Beje, jis man buvo arčiau širdies negu Varšuva, – atvirauja kraštietė. – Vairuotojas paleido mus vidury autostrados, jau buvo tamsu. Ruošėmės ieškoti, kur numigti, bet netrukus sustojo raudonas automobilis. Dievo siųstas žmogus! Ne tik mus pavežė iki Vroclavo, aprodė miestą, papasakojo jo istoriją, bet netgi apgyvendino savo namuose ir dargi patikėjo mums jų raktus.“

Stovyklavietėje Čekijos sostinėje Prahoje. Darija ir Laurynas per dešimtį dienų aplankė keturias šalis – Lenkiją, Čekiją, Austriją ir Italiją. Asmeninio archyvo nuotr.

Atrado sostines

Naktį praleidusi Vroclave, porelė patraukė į Prahą. 331 km su 5 vairuotojais – ir jiedu jau Čekijos sostinėje. „Miestas tikrai įspūdingas. Architektūra, senamiestis nustebino, – prisimena D. M. Ardavičiūtė. – Vėliau patraukėme į Austrijos sostinę Vieną. Buvo labai gražių lankytinų vietų, tačiau norėjosi pamatyti miestą vietinio žmogaus akimis, kaip tą kartą Vroclave. Nuostabi gamta, kalnai tiesiog nuginklavo... Būtent gamta ir buvo kažkas neapsakomo.“

Pirmasis susidūrimas su... medūza

Šokis Adrijos jūroje, esant pilnačiai. Švyturys, blyksintis tolumoje, ir pirmas susidūrimas su medūza. Tokie įspūdžiai laukė Darijos ir Lauryno jiems pasiekus kelionės tikslą – Veneciją: „Tai buvo ketvirtoji, paskutinė, mūsų aplankyta šalis ir galutinė mūsų maršruto stotelė. Venecija seniai mane žavėjo. Apskritai, visa Italija labai žavėjo ir traukė, bet ypatingai – Venecija. Siauros gatvelės, kanalai, įdegę, besišypsantis italai, seni apgriuvę pastatai. Padžiauti vietinių skalbiniai – net ir tai man buvo taip gražu. Ir, žinoma, vynas, kuris Italijoje nebuvo brangus, tačiau labai gardus. Dešimtąją kelionės dieną sėdėjau automobilyje, kuris vežė mus į stovyklavietę visai šalia Venecijos, stebėjau besikeičiančius vaizdus už lango ir graudinausi. To laukiau labai ilgai.“

Kelyje stovėjo 6 valandas

O su kokiais gi iššūkiais porelei teko susidurti kelionės metu? „Buvo, kad mums stovint kelyje prapliupo stipriai lyti. Buvo, kad pakeleivingo automobilio laukėme 6 valandas, tačiau Laurynas niekada nepasidavė ir su šypsena, šokiu stabdė žmones. Jis mane užkrėtė savo energija. Kelionė leido išmėginti ne tik asmeniškai save, bet ir mudviejų draugystę. Galų gale ir bendro kompromiso radimą, kadangi atgal nusprendėme nebetranzuoti – temperatūra siekė 35 °C pavėsyje. Karštis sekino, tad pasirinkome, kad mums svarbiau yra sveikata ir, pasiekę Milaną, sėdome į lėktuvą. Vis dėl to laiką praleidome velniškai gerai, prasisukome pigiai, svarbiausia – saugiai, ir pamatėme ne vieną, o keturias šalis. Šiam keliavimo būdui nereikia daug. Būtiniausių daiktų kuprinėje, nusiteikimo, minimaliai pinigėlių maistui ir drąsos bei kantrybės.“

Sujaudino žmonių gerumas

Tiesa, Vroclavo gyventojas buvo ne vienintelis vairuotojas, kuris visai nepažįstamiems žmonėms atvėrė savo namų duris ir pakvietė apsistoti. Pas save juodu pakvietė ir studentas, gyvenantis Vienoje, o Pietinėje Austrijoje esančio Graco miesto viešbučio kambarį jaunuoliams užsakė ir netgi apmokėjo armėnas.

„Beje, armėno tėtis gyvena ne kur kitur, o Kaune, tad netgi paskambinome jam ir pasikalbėjome lietuviškai, – šypteli D. M. Ardavičiūtė. – Mane darkart nustebino žmonių gerumas. Nebūtume net pagalvoję, kad tokių gerų žmonių pasitaikys. Klausėme, kodėl jie tai daro, o šie atsakė, jog seniau yra tranzavę ir stovėję lygiai toje pačioje vietoje kaip mudu su Laurynu. Arba tiesiog tiki tuo, kad gerumas sugrįžta dar didesniu gerumu.“

Justina ŠVEIKYTĖ