Rubrika

Nekatalikiška Lenkija?

Plačiai žinoma, kad Lenkijai tinkamas apibūdinimas „katalikiška“ ar bent jau „viena katalikiškiausių Europoje“. Tačiau naujausia amerikiečių tyrimų instituto „Pew Research Center“ analizė rodo, kad valstybė kaimynė patiria sparčiausią sekuliarizaciją pasaulyje. 

Birželį paskelbtame Vašingtone įsikūrusio instituto tyrime nagrinėjamas religingumo atotrūkis tarp skirtingų kartų. Pagrindinė išvada nestebina – jaunoji karta kur kas mažiau religingesnė nei vyresnioji: rečiau tapatinasi su konkrečia religine tradicija, mažiau praktikuoja, nebelaiko religijos svarbia savo gyvenimo dalimi. Tendencija matoma ir išsivysčiusiose, ir besivystančiose šalyse, ir labiau, ir mažiau sekuliarizuotose, ir ten, kur daugumą sudaro musulmonai, ir ten, kur – krikščionys. Tyrimas paremtas sociologinių apklausų, atliktų pastarąjį dešimtmetį daugiau nei 100 valstybių, duomenimis.

Tendencija, kad 18–39 metų žmonėms religija gyvenime yra mažiau svarbi nei vyresniems, pasitvirtina 46-iose iš 106-ių šalių, 58-iose jų nėra reikšmingo skirtumo tarp kartų, o Gruzijoje ir Ganoje net pastebimas atvirkščias procesas – jaunuoliams religija gyvenime svarbesnė nei vyresniesiems.

71-oje iš 105-ių šalių jaunimas linkęs kasdien melstis mažiau nei vyresnieji, atvirkščiai – tik Čade ir Liberijoje. Panašūs rezultatai gauti ir atsižvelgiant į du kitus religingumą įvertinančius kriterijus – tapatinimąsi su konkrečia religija ir kassavaitinį dalyvavimą pamaldose.

Pagal vieną iš kriterijų – tapatinimąsi su konkrečia religine tradicija – Lenkija atrodo panašiai, kaip ir dauguma šalių: tarp kartų yra 6 proc. skirtumas (vidurkis 5 proc.). 89 proc. jaunesnių nei 40 metų ir 95 proc. sieja save su konkrečia religija. Tačiau trimis kitais atžvilgiais lenkai smarkiai pranoksta vidurkį, ir šie duomenys leidžia kalbėti apie Lenkijoje sparčiai vykstančią sekuliarizaciją.

Labai svarbia religiją laiko 24 proc. mažiau jaunų žmonių (vidurkis – 6 proc.). Kasdien meldžiasi 25 proc. mažiau (vidurkis – 9 proc.). Kas savaitę į pamaldas eina 29 proc. mažiau jaunosios kartos žmonių (vidurkis – 6 proc.). Analizėje teigiama, kad vyresnei kartai katalikybė siejasi su jos lenkiška tapatybe, įtakos gali turėti Bažnyčios pasipriešinimas komunistiniam režimui, o jaunosios kartos tai neveikia, nes ji neturi tiesioginės tokios patirties.

Amerikiečių analizės rezultatai Lenkijai – tarsi pažadinimas iš miego: gal vis dėlto visuomenė ne tokia religinga, kaip atrodo pažvelgus į gyventojų surašymo duomenis? Štai viename svarbiausių katalikiškų savaitinių žurnalų „Tygodnik Powszechny“ tyrimas apibendrinamas šitaip: nors deklaratyvi katalikybė išlieka svarbia lenkų tapatybės dalimi, jos turinys vis labiau tuštėja – ir bendruomenine, ir juolab asmenine prasme. Mažiau nei trečdalis katalikų kasdien meldžiasi, mažiau nei penktadalis savarankiškai bent kartą per mėnesį skaito Bibliją.

Kad Lenkijos visuomenė katalikiška, tik iš išorės rodo ir ne viena pačių lenkų sociologų daryta apklausa. Pavyzdžiui, 2006 m. 70 proc. apklaustųjų sakė esą religingi, tačiau tik 28 proc. tarp penkių svarbiausių gyvenimo vertybių paminėjo tikėjimą. Žurnale rašoma, kad esama problemos ir su tikėjimo perdavimu iš kartos į kartą. Nors absoliučiai visi katalikai deklaruoja, kad vaikus augina katalikiškai, tai apsiriboja jų išsiuntimu į bažnyčią sekmadienį (nors tėvai patys nebūtinai eina) ir tikybos pamokomis mokykloje.

Nei vienu, nei kitu būdu tikėjimas vaikams neperduodamas efektyviai. „Pew Research Center“ analizės rezultatai rodo, kad vaikų katechezė mokykloje – nesėkminga. Prasmės neturi ir vaikų ėjimas į bažnyčią iš pareigos. Tačiau kas belieka, jei tėvų ar senelių religingumui stinga vidinio dėmens – asmeninės patirties ir refleksijos? Jaunajai kartai ritualai, kuriuose jie verčiami dalyvauti, neretai atrodo nuobodūs, tušti, nereikalingi, nors vyresnei kartai jie buvo kur kas svarbesni.

Iš tiesų religingi žmonės sudaro nedidelę dalį Lenkijos visuomenės, teigiama publikacijoje „Polska niekatolicka“ nuo 1945 m. Krokuvoje leidžiamame savaitraštyje. Religingumo tyrimas parodė, kad karalius nuogas – didžiąja dalimi lenkų katalikiškumas yra tariamas.

„Tygodnik Powszechny“ vyr. redaktoriaus kunigo Adamo Bonieckio nuomone, tyrimas paprasčiausiai parodo, kad daugelį metų išorinės religingumo formos, tokios kaip dalyvavimas Mišiose ar procesijose, dažnai prilygdavo politiniam veikimui, nes Bažnyčia komunistinėje Lenkijoje buvo laisvės erdvė. Tačiau suvaržymo laikai baigėsi ir atėjo išbandymų metas. Pavojuje atsidūrusi Bažnyčia buvo glaudesnė, solidaresnė. Dabar religija neturi apribojimų, veikia daugybė skirtingų katalikiškų organizacijų, redakcijų, tikyba mokoma mokyklose.

Tačiau atsirado daugiau pasiūlymų, kaip prasmingai nugyventi gyvenimą, kunigai neteko anksčiau turėto masių pasitikėjimo. Be to, Bažnyčia šiandien traktuojama kaip politinis veikėjas, nes jos materialinė padėtis atrodo gera. Kunigas kritikuoja ir įtakingo katalikiško radijo „Radio Maryja“ veiklą dėl kišimosi į politinius reikalus.

„Patiriame Evangelijos skelbimo krizę. Dažnai atsiskyrę nuo Bažnyčios – neateinantys sekmadienį į Mišias, nepriimantys sakramentų, nepaisantys šventinių dienų – išlaiko tikėjimą Dievu, išlieka religingi. Deja, tie, kurie artinasi prie tikinčiųjų aplinkos – vadinkime ją parapijine – ne visada sutinka vieni kitus mylinčius tikėjimo liudytojus, žmones, kurie gyvena tikėjimu“, – teigia kun. A. Bonieckis.

Ar „Pew Research Center“ aptariamos tendencijos reiškia, kad pasaulis tampa vis nereligingesnis? Ir taip, ir ne. Nors mokslininkai dažniausiai mažėjantį religingumą aiškina ekonomine šalies plėtra, dalis religijos sociologų tvirtina, kad žmonės tampa religingesni su amžiumi.

Teigiama, kad sendami žmonės gali jaustis egzistenciškai nesaugūs net gyvendami gerovės valstybėse. Be to, psichologai atkreipia dėmesį, kad žmonių vertybės irgi keičiasi: dažnai senatvėje žmonės jaučiasi labiau susiję su kitais žmonėmis ir institucijomis nei jaunystėje. Vis dėlto analizės duomenys patvirtina: kad ir kaip matuotum valstybės gerovę ar religingumą, tendencija aiški – gyvenimui gerėjant jaunoji karta tampa ne tokia religinga kaip tėvų ir senelių.

Kiti sociologai atkreipia dėmesį, kad religingumas mąžta tik tam tikrose pasaulio dalyse. Iš tų šalių, kuriose sekuliarizacija sparti, negalima spręsti apie viso pasaulio gyventojus, teigiama analizėje. Valstybėse, kurių piliečiams religija labai svarbi arba kurių dauguma priskiria save konkrečiai religijai, auga populiacija, nes susilaukiama daugiau vaikų.

„Pew Research Center“ tyrimo rezultatai apie Lietuvą tokie: su konkrečia religine tradicija tapatinasi 96 proc. 40-mečių ir vyresnių, jaunoji karta – 5 proc. mažiau. Kad religija labai svarbi gyvenime, teigia 22 proc. vyresniosios ir 5 proc. – jaunesniosios kartos lietuvių. Kasdien meldžiasi atitinkamai 20 ir 5 proc., o kartą per savaitę į pamaldas eina 13 ir 2 proc.

Tokią situaciją atskleidė ir anksčiau skelbtas kitas tyrimas, atliktas Šv. Marijos universiteto Benedikto XVI religijos ir visuomenės centro Jungtinėje Karalystėje bei Paryžiaus katalikiškojo instituto. Analizuotos 16–29 metų europiečių iš 22 šalių apklausos. Rezultatai parodė, kad iš 71 proc. Lietuvos jaunuolių, laikančių save katalikais, tik 5 proc. eina į Mišias bent kartą per savaitę.

Lenkijoje atotrūkis – kiek mažesnis: iš 82 proc. laikančiųjų save katalikais į Mišias bent kas savaitę eina 47 proc. Be to, pusė save su konkrečia religija tapatinančių jaunų lenkų bent sykį per savaitę meldžiasi ne apeigų metu, lietuvių – tik 10 proc.

 

Rosita Garškaitė