Nors šaltojo karo pabaiga simboliškai laikoma Berlyno sienos griūtis, o faktiškai konfliktas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų pasibaigė po SSRS griuvimo, bet šio karo sukelti įtampos židiniai už Europos ribų rusena iki šiol. Neseniai matėme istorinį JAV prezidento Baracko Obamos vizitą į Kubą – šalį, su kuria JAV nepalaikė diplomatinių santykių nuo 1961 metų. Bet tai ne vienintelis šaltojo karo palikimas, kurio likvidavimas pajudėjo iš mirties taško. Galime tapti ir kito istorinio susitaikymo liudytojais – nuo 1964 m. Kolumbijoje vykstančio pilietinio karo užbaigimo. 

Šis susitaikymas būtų netgi svarbesnis, nes Kubos ir JAV konfliktas pasireiškia ekonominėmis sankcijomis ir diplomatinių santykių nebuvimu, o Kolumbijos vyriausybės ir FARC (Kolumbijos ginkluotosios revoliucinės pajėgos – Liaudies armija, isp. Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia – Ejército del Pueblo) karas reikalauja žmonių gyvybių. Šiuo metu konfliktas yra tarptautinės bendruomenės dėmesio centre. Kolumbijoje vyksta Jungtinių Tautų misija, o Kolumbijos prezidentas Juanas Manuelis Santosas tapo šiemetinės Nobelio taikos premijos laureatu. Tad ar tapsime istorinės taikos liudytojais?

Konfliktas primena šaltojo karo laikus

Dauguma Lotynų Amerikos šalių nepriklausomybę nuo metropolijų išsikovojo 1810–1822 metais. Tačiau išsilaisvinusioms valstybėms nuo pat įsikūrimo taip ir nepavyko pasiekti aukšto pragyvenimo lygio. Istorikai tai aiškina politinio stabilumo nebuvimu. Tiek Kolumbija, tiek kitos Pietų Amerikos šalys pergyveno ne vieną diktatūrą. Be to, didelę įtaką politikai Lotynų Amerikos šalyse daro kariuomenė. O ekonomistai tai aiškina didele korupcija ir tuo, kad šalių ūkis plėtojasi labai lėtai ir vietinė pramonė nesugeba konkuruoti su Vakarų produkcija.

Dėl šių priežasčių daugelyje Lotynų Amerikos šalių atsirado didelė socialinė nelygybė, tad komunistinės idėjos minėtose valstybėse ypač gajos. Puikia terpe šioms nuotaikoms pasireikšti tapo šaltasis karas. O Kolumbijos komunistus įkvėpė sėkminga revoliucija Kuboje. Kibirkštis, įplieskusi pilietinį karą, buvo 1964 m. armijos numalšintas valstiečių sukilimas, kuris konsolidavo komunistines jėgas Kolumbijoje. Susikūrė karinė teroristinė organizacija FARC. Save jie įvardijo marksistine organizacija, siekiančia perimti valdžią, o JAV ir Europos Sąjunga įtraukė FARC į teroristinių grupuočių sąrašą.

Nuo 1964 m. per ateinančius 20 metų organizacija tik augo. Valdžia nusivylę kaimiškų vietovių gyventojai stojo į ją. Pagrindine veikimo zona visą laiką išliko džiunglės ir kaimai. Tačiau ne visi stojo į organizaciją iš idėjos. Netrukus FARC įsivėlė į žmonių grobimo ir narkotikų verslą, iš kurio labai praturtėjo. Organizacija narkotikų nepardavinėjo, o tik leido užvaldytose teritorijose augintojams kultivuoti narkotikus. Kai kurių šaltinių teigimu, FARC 2000 m. buvo atsakinga už 60 proc. eksportuojamo į JAV kokaino, taigi organizacija galėjo uždirbti 3,5 mln. Amerikos dolerių per metus. Tai leido jiems organizuoti bombų sprogdinimus ir užpuolimus prieš teisėtą valdžią ir niekuo dėtus civilius. Per visą šį laikotarpį pilietinis karas ir FARC vykdomi nusikaltimai pareikalavo 220 tūkst. aukų.

Taikos link

Nors bandymų tartis būta ir praeityje (paskutinis 1984 m.), visa tai baigdavosi nesėkme. Tiek dėl vyriausybės griežtos pozicijos, tiek dėl stiprių FARC pozicijų 1999 m. viskas keičiasi. Tuometinis Kolumbijos prezidentas Andresas Pastrana Arango ir tuometinis JAV prezidentas Bilas Clintonas pasirašo dokumentą „Planas Kolumbijai“ (angl. Plan Colombia), kurio tikslas – kova su kairiųjų pažiūrų teroristais ir narkotikų karteliais. Sudarius šią sutartį JAV pradėjo remti Kolumbiją tiek finansiškai, tiek ideologiškai kovoje su FARC. Tai lėmė, kad teroristinė FARC organizacija ėmė prarasti teritorijas. Po 2001 m. rugsėjo 11 d., kai JAV sukrėtė teroristinės atakos, šalis paskelbė karą terorizmui, todėl „Planui Kolumbijai“ buvo skirta dar daugiau dėmesio. 2008 m. buvo patys nesėkmingiausi FARC. Mirė pagrindinis lyderis Manuelis Marulanda, o du aukšti FARC nariai buvo nužudyti per susirėmimus. O 2011 m. buvo nužudytas naujasis FARC lyderis Alfonso Cano. Prie viso to prisidėjo reguliarūs Kolumbijos vyriausybės reidai FARC valdomose teritorijose. BBC šaltinių teigimu, šiuo metu yra nuo 6 tūkst. iki 7 tūkst. aktyvių FARC kovotojų, o 2002 m. jų buvo 20 tūkstančių.

Šios nesėkmės atvedė FARC prie derybų stalo. Derybos dėl taikos prasidėjo dar 2012 metais. Po ketverius metus trukusių intensyvių derybų buvo pasiektas kompromisas. Buvo nutarta, kad FARC sukilėliai turės nusiginkluoti stebint Jungtinėms Tautoms, o ginklai bus sunaikinti ir iš jų nuliedinti taikos monumentai. FARC taip pat atsisakė savo reikalavimo iš esmės reformuoti žemės ūkį ir sutiko nebesiversti narkotikų gamyba, sutartyje net numatytos išmokos legaliam verslui pradėti, kurias sukilėliai gautų taikos atveju.

Tačiau pagal sutartį su FARC įvykdytus sunkius nusikaltimus tirs specialūs teismai, o už politinius – nusikaltėliai bus amnestuoti, taip pat numatytas sukilėlių organizacijos transformavimas į legalią politinę partiją (5 vietos Senate, 5 – Žemutiniuose Rūmuose). Ši sutartis buvo pasirašyta per iškilmingą ceremoniją šių metų rugsėjo 26 dieną.

Prieštaringa sutartis

Nors Nobelio komitetas įvertino šį įvykį kaip nusipelniusį premijos, Kolumbijos visuomenės nuomonė šiuo klausimu išsiskyrė. Spalio 2 d. Kolumbijos piliečiai netikėtai atsisakė sutartį ratifikuoti referendumu. Galutinis rezultatas – 50,24 proc. rinkėjų balsavo prieš taikos susitarimą su FARC, o jam pritarė 49,76 proc. balsavusiųjų. Manoma, kad tai lėmė nesutarimai dėl tolesnio sukilėlių likimo. Ne visiems kolumbiečiams buvo priimtina taikos sutartis, po kurios sudarymo FARC būtų įtraukta į politinį šalies gyvenimą padarant ją legalia politine partija. Buvusiems sukilėliams sutartis net garantuoja 10 vietų Kongrese. Dar didesnį ažiotažą sukėlė sutarties punktas, kuris leidžia apie savo nusikaltimus prisipažinusiems sukilėliams išvengti realios laisvės atėmimo bausmės: dalis visuomenės mano, kad už padarytus nusikaltimus sukilėliai turėtų atsidurti kalėjime.

Tačiau yra ir kitas šios nesėkmės paaiškinimas. Kolumbijos taikos ir susitaikymo fondo atstovas Arielis Avila teigia, kad „kaimiškos vietovės, kurios išgyveno karą, pritarė taikai. Miestas tarė – ne“. Kitaip sakant, miestas, kuris nepatyrė karo žiaurumų ir tiesiogiai nesusidūrė su FARC vykdomais nusikaltimais – narkotikų gamyba bei grobimais, nematė pagrindo sudaryti taiką. Kad ir kaip būtų, taikos sudarymą ištiko krizė. Jungtinių Tautų misija, turėjusi prižiūrėti nusiginklavimo procesą, pateko į aklavietę. Kolumbijos prezidentas J. M. Santosas turi ieškoti naujo kompromiso, kuris tenkintų opoziciją, bet išlaikytų per ketverius metus pasiektus kompromisus su FARC. Vis dėlto situacija ne tokia jau beviltiška, nes Kolumbijos ir FARC sukilėlių paliaubos buvo pratęstos iki gruodžio 31 dienos. Per šį laiką J. M. Santosas tikisi sudaryti naują taikos sutartį, kuri būtų priimtina ir opozicijai, ir FARC sukilėliams. Tad istorinės taikos sudarymas išgyvena krizę ir Kolumbijos ateitis tebėra neaiški.

Rokas Markauskas