Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nė vienerios krepšinio rungtynės nepraeina be teisėjo klaidos

Nuolatinės klajonės po visą Senąjį Žemyną, bendravimas su krepšinio pasaulio elitu, geriausių Europos trenerių ir žaidėjų rankų paspaudimai, gražiausi, svarbiausi mačai, stebimi savomis akimis… Kelionės, maistas, apgyvendinimas – viskas apmokėta. O po to – dar ir nekukli suma už tavo darbą nubyranti į banko sąskaitą.

Skamba kaip svajonė, pagalvotumėte? Tuo įsitikinusi buvau ir aš iki tol, kol teko susipažinti šitokia rutina jau penkerius metus gyvenančiu Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) Europos taurės rungtynių komisaru Martinu FORDU (50). Praėjusios savaitės trečiadienį dviejų metrų ūgio rungtynių komisaras, buvęs Anglijos nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės narys leido Kėdainiuose, kur vyko Europos taurės atrankos etapo rungtynės tarp Kėdainių „Nevėžio“ ir Samokovo „Rilski Sportist“ ekipos iš Bulgarijos.

FIBA Europos taurės rungtynių komisaras M. Fordas pripažįsta, kad paprasčiau jam būtų išvardinti tas Senojo Žemyno šalis, kuriose viešėti jam dar neteko, negu tas, kuriose yra lankęsis. Lankęsis ne po kartą ir net ne po du.

Tačiau kelionės, naujos pažintys – tik šviesioji mylimo darbo medalio pusė. Anglas neslepia: jo profesijos atstovų šeimyninis gyvenimas kenčia nuolat, o organizmui toli gražu ne į naudą dažnas laiko zonų keitimasis.

Bet krepšinio rungtynių komisaro darbas M. Fordą, kaip sako jis pats, veža. Argi kitu atveju anglas būtų išsižadėjęs gerai atmokamo darbo mokykloje ir pasiryžęs visą savo laiką ir gyvenimą dedikuoti oranžiniam krepšinio kamuoliui?

Pažįsta kaip komisarą, bet ne trenerį ar žaidėją

– Gimėte, augote, gyvenate futbolo šalimi tituluojamoje Anglijoje. Kokie keliai Jus atvedė į krepšinį?

– Krepšinį žaidė mano tėtis, galbūt dėl to ir aš pamilau krepšinį, o ne futbolą (šypteli). Savo mylimą sportą mačiau iš visų pusių. Nuo dvylikos metų, žaidžiant tėčiui, sėdėjau prie sekretoriato stalo, rašiau protokolus. Kartais – vienas pats, kartais – su krepšininkų merginų pagalba. Taip užsidirbdavau kišenpinigių.

Keturiolikos pradėjau žaisti. Esmė ta, kad septintajame-aštuntajame dešimtmetyje Anglijos lyga buvo suskirstyta į dvi amžiaus grupes – vaikinų iki devyniolikos metų ir suaugusiųjų. Tad laiko aikštelėje pradžioje gaudavau tik tokiu atveju, kaip sakau, kuomet šimtu taškų pirmaudavome arba pralaiminėdavome, o iki finalinės rungtynių sirenos tebūdavo likę kokios dešimt sekundžių (juokiasi).

Šešiolikos pradėjau gauti daugiau žaidybinio laiko. Vėliau teko žaisti, dirbti treneriu komandose aukščiausioje, profesionalioje Anglijos vyrų krepšinio lygoje.

Vėliau pradėjau teisėjauti mėgėjų lygoje. Po kurio laiko persikėliau į aukščiausiąją lygą kaip krepšinio rungtynių komisaras.

Tai buvo labai įdomi pradžia, nes man teko ragauti ir žaidėjo, ir trenerio duonos. Rungtynių arbitrai su tuo sunkiai susitaikė. Kai kurie akivaizdžiai demonstruodavo nepagarbą.

– Martinai, kodėl gi jie Jums demonstruodavę antipatiją?

– Nes teisėjai yra teisėjai (juokiasi). Jie mato žaidimą kitaip nei treneriai ar žaidėjai. Tačiau su laiku jų požiūris pasikeitė, užaugo nauja arbitrų karta, kuri, mane, galbūt dar ir prisimena kaip trenerį, tačiau ne kaip žaidėją.

Dauguma jų mano, kad tai, kuo užsiimu šiandien, dirbu didžiąją gyvenimo dalį.

– Galiausiai užsitarnavote arbitrų pagarbą?

– Manau, kad taip. Kad ir ką bedarai, tu pagarbą arba užsitarnauji, arba ne.

O štai prieš penkerius metus gavau pasiūlymą įsidarbinti FIBA ir vertinti teisėjų darbą.

Rašytos ir nerašytos taisyklės

– Kiekvienose FIBA Europos taurės rungtynėse darbuojasi komisaras ir trys arbitrai. Visa komanda į šalį, miestą, kuriame vyks mačas, iš skirtingų Europos kampelių atvyksta jo išvakarėse?

– Taip. Mes turime būti pailsėję ir pasiruošę darbui (šypteli). Kartu su kolegomis esame susikūrę keletą tradicijų. Būna, kad atvykę į viešbutį skirtingu metu vakare mes nė neprasilenkiam. Tačiau rungtynių dieną viešbutyje visuomet pusryčiaujam kartu, vadinamuoju FIBA laiku, kuris yra 9:30 val. ryto.

Pusryčaudami tariamės apie artėjančias rungtynes. Taip pat prie pusryčių stalo apsikeičiame dovanėlėmis – vieni atveža šokolado, kiti – magnetėlių su tos šalies atributika, iš kurios atvyksta.

– Ar yra kokios nors taisyklės, kurias FIBA taiko komisarams ir arbitrams?

– Tiek komisaras, tiek teisėjai privalo būti iš skirtingų šalių, nei kad ant parketo susigrumiančios komandos. Turime būti apgyvendinti kitame viešbutyje negu susitinkančių komandų krepšininkai. Tai daroma siekiant užtikrinti, kad išliktume neutralūs ir objektyvūs. Galų gale, manoma, kad taip užtikrinamas ir mūsų saugumas.

Išvakarėse ir rungtynių dieną negalime vartoti alkoholio ar rūkyti viešoje vietoje.

Yra daug taisyklių, kurios liečia tiek mus, komisarus bei teisėjus, tiek komandas. Svečių komandos nariai negali būti apgyvendinti toliau, nei pusvalandis transportu iki arenos.

Taisyklės lieka taisyklėmis, bet FIBA labai daug dėmesio skiria savo darbuotojų profesionalumui. Juk dėl tavo klaidos, dėl ne vietoje nuskambėjusio tavo švilpuko, komandos treneris ar žaidėjas gali prarasti darbą. Todėl daug daroma tam, kad arbitai būtų puikiai paruošti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ir kad teisėjo nebūtų galima apkaltinti dėl pralaimėtų rungtynių, po kurių komandos vadovybė nuspręstų atleisti savo trenerį.

– Martinai, kaip manote, kurie Lietuvos krepšininkai, Jūsų akimis, yra patys techniškiausi?

– Vaje, aš nė vieno negaliu įvardinti. Aš net pačių geriausių Jungtinės Karalystės žaidėjų nežinau. Aš krepšinio nežiūriu, žaidėjų profesionalumo nevertinu – aš rūpinuosi krepšiniu ir stengiuosi, kad kiekvienos rungtynės, kuriose man tenka dirbti, praeitų kuo sklandžiau.

– Kai kuriems žaidėjams ant parketo vienerių rungtynių metu tenka praleisti trisdešimt minučių, būna, kad netgi trisdešimt penkias ar visas keturiasdešimt. Nėra nė kalbos, kad toks mačas reikalauja labai gero fizinio pasirengimo. O kaip fiziškai rungtynėms ruošiasi teisėjai, kurie net ir per minutės pertraukėles negali prisėsti – tik trumpam atsikvepia didžiosios pertraukos metu?

– Jie taip pat tam ruošiasi ir treniruojasi. Tarkime, patys geriausi FIBA teisėjai privalo dėvėti naujus „Polo“ laikrodžius, kurie, esant fiziniam aktyvui, duomenis iškart perduoda į asociaciją.

Tarkime, kad teisėjas kiekvienose rungtynėse, įskaitant apšilimą, išbėgioja apie dvi valandas. Jeigu teisėjas per savaitę teisėjaus vieneriose rungtynėse, per savaitę jis privalo sportuoti tris kart po tiek – iš viso šešias valandas.

Jeigu teisėjauti teks du kartus savaitėje – fiziniam aktyvumui skiriamos valandos dvigubėja.

– Ką gi daro krepšinio rungtynių komisaras?

– Pagrindinė mūsų rolė – užtikrinti, kad žaidimo metu sekretoriatas dirbtų tiksliai, sąžiningai ir objektyviai.

Mano diena, kad ir kurioje šalyje būčiau, prasideda pusryčiais. Po jų, 10 valandą ryto keliauju į areną, kurioje vyks rungtynės. Atvykęs pirmiausia pabendrauju su svečių komanda. Patikrintu, ar tai, kad nurodyta sąraše, kurį prieš rungtynes komanda pateikia FIBA internetu, atitinka realybę.

Komandos žaidėjų sąraše dažniausiai būna nurodyti penkiolika krepšininkų. Na, mažiausiai – dvylika. Tikrinu jų pasus, licencijas. Paklausiu, ar jie jaučiasi gerai, ar juos tenkina viešbutis, kuriame šie apsistoję.

Vėliau patikrinu namų komandos žaidėjų dokumentus.

Vėliau nuodugniai tikrinu aikštę. Ar joje – tinkamas apšvietimas, ar tvarkingai ant parketo suklijuoti reklaminiai lipdukai, ar viskas gerai funkcionuoja, ar tvarkingos rūbinės, visi kiti žaidimui būtini dalykai. Išsiaiškinu, kur bus apsauga ir kiek apsauginių darbuosis.

Išsiaiškinu, ar bus šokėjai, kokios pramogos numatytos didžiosios pertraukos metu. Informuoju teisėjus, kad vieną ar kitą pertraukėlę pasirodymus atliks šokėjai, tad arbitrai turėsiantys atsitraukti tolėliau.

Pirmasis patikrininmas užtrunka apie dvi valandas. Jeigu Europos taurės varžybos sugrįš į Kėdainių areną, aš pats ar kitas mano kolega rungtynių komisarasn antrąjį kartą čia užtruks tik valandą.

Po patikrinimo grįžtu į viešbutį. Teisėjai tuo metu miega pietų miegu, aš išeinu pasivaikšioti po miestą, kuriame esu apsistojęs. Bent jau valandai ar dviem, kad bent kiek pajusčiau vietinę atmosferą.

Paklaustas, kaip jaučiasi Lietuvoje – šalyje, kurioje krepšinis yra tituluojamas antrąja religija, M. Fordas šypteli: „Yra šalys, kuriose krepšiniui žmonės neabejingi, palaiko savo komandą, bet jokios emocijos netransliuoja. Kuomet Lietuvos komandos žaidžia Lietuvoje, žiūrovai perduoda žodžiais neapsakomą emociją ir energiją.“/ Autorės nuotr.

Paklaustas, kaip jaučiasi Lietuvoje – šalyje, kurioje krepšinis yra tituluojamas antrąja religija, M. Fordas šypteli: „Yra šalys, kuriose krepšiniui žmonės neabejingi, palaiko savo komandą, bet jokios emocijos netransliuoja. Kuomet Lietuvos komandos žaidžia Lietuvoje, žiūrovai perduoda žodžiais neapsakomą emociją ir energiją.“/ Autorės nuotr.

Vakarop į areną atvykstame kartu su teisėjais. Joje būti privalome mažiausiai valanda iki rungtynių pradžios. Susižiūriu, kur artimiausias apsauginis, kad žinočiau, kur prireikus kreiptis, ir įsitaisau prie sekretoriato stalo.

– Vertinate ir sekretoriato narių, ir rungtynių arbitrų darbą?

– Daugiau – sekretoriato. FIBA turi žmones, kurie samdomi tam, kad peržiūrėtų rungtyių įrašus ir atidžiai išanalizuotų teisėjų klaidas. Beje, aš – vienas jų, ir pirmasis mačas, kurio įrašą grįžęs namo analizuosiu, bus būtent rungtynės Kėdainių arenoje.

Neblogai, ar ne – man sumokės dvi algas už vienerias rungtynes (šypteli).

Komisaro kišenėse švilpauja vėjai?

– Kalbant apie pinigus – ar rungtynių komisaras gali išgyventi vien iš šios veiklos?

– Vienuolika metų turėjau visas socialines garantijas ir puikų mokytojo darbą mokykloje. Deja, vasarą iš šio darbo išėjau. Likau laisvai samdomas mokytojas savo miesto mokyklose – galiu kartas nuo karto pakeisti kitus specialistus, kurie suserga ar yra komandiruotėse.

Ne, išgyventi iš komisaro atlyginimo nėra įmanoma. Na, bent jau Anglijoje. Mes su kolegomis pastebėjome, kad žmonės, FIBA dirbantys komisarais ir gyvenantys Rytų Europoje, save gali išsilaikyti vien iš šios veiklos, tačiau mes, gyvenantys Vakarų Europoje – negalime, kadangi čia – kur kas aukštesnis pragyvenimo lygis.

Vakarų Europos šalyse gyvenantiems komisarams būtinas ir papildomas darbas.

– Martinai, galbūt tai, kad pats dirbote treneriu, duoda Jums kitokį supratimą apie tinkamą teisėjavimą, apie teisėjų darbo vertinimą?

– Manau, kad taip. Aš visada stengiuosi FIBA pateikti objektyvų rungtynių aprašymą, bet vis dar darau jį iš trenerio pusės. Aš galbūt mažiau koncentruojuosi į patį žaidimą, į teisėjų švilpukus, bet daugiau dėmesio kreipiu į teisėjų elgesį su treneriais ir žaidėjais. Pirmų pirma aš neklausiu: „Kodėl sušvilpei toje vietoje?“, bet paklausiu: „Kodėl tu toje situacijoje taip elgeisi su žaidėju arba kodėl kitoje situacijoje tu būtent taip nubaudei trenerį?“.

Džiugu, kad pastaruoju metu naujiems teisėjams dėstome šitokį požiūrį.

Krepšinis: vienos šalys supranta, kitos – ne

– Svarbiausiose, įpatingai įtemtose rungtynėse sirgaliai, būna, pratrūksta. Kartais pagrįtai, kartais – ne, vieną ar kitą teisėją jie apkaltina klaidingai sušvilpus ir taip nuskriaudus jų mylimą komandą. Sirgaliai netgi yra prigalvoję įvairiausių šūkių, kritikos strėlių, kurios į teisėjus skrieja tiek gimtąja sirgalių, tiek anglų kalba. Ar teisėjai girdi, kada pusė arenos jiems skanduoja necenzūrinius keiksmus?

– Į klausimą atsakyti galiu kaip buvęs žaidėjas. Iš esmės, tu girdi tik garsą, audesį. Kartais garsesnį, kartais – tylesnį. Kad išgirstum, kas sakoma tau individuliai, atsitinka retai – nebent tu išsimetinėji kamuolį iš už galinės linijos, o pirmojoje eilėje sėdintis žiūrovas labai garsiai ką nors drėbteli.

Šiaip ar taip, būdamas krepšinio arbitru turi užsiauginti labai storą odą. Teisėjai – žmonės, gaunantys labai daug kritikos. Tai – neatsiejama jų darbo dalis. Jie irgi klysta. O pačius fanatiškiausius sirgalius sunervina ir teisingas teisėjo sprendimas, nukreiptas prieš jų mylimą komandą.

Yra tokių žmonių, kurie stebi krepšinio rungtynes ir jomis mėgaujasi. Yra fanatiškų sirgalių, kurie nenori nieko girdėti ir matyti, o dėl komandos nesėkmės puola kaltinti teisėjus.

– Ar yra šalys, kuriose krepšinio aistruoliai krepšinį išmano geriau, ir tokios, kurios krepšinį supranta prasčiau?

Martinas Fordas metė gerai apmokamą biologijos ir kūno kultūros mokytojo darbą tam, kad galėtų gyvenime užsiimti veikla, kuria išties dievina: „Didžiuojuosi tuo, kad dirbu FIBA“.

Martinas Fordas metė gerai apmokamą biologijos ir kūno kultūros mokytojo darbą tam, kad galėtų gyvenime užsiimti veikla, kuria išties dievina: „Didžiuojuosi tuo, kad dirbu FIBA“.

– Tikrai taip. Tose šalyse, kuriose žmonių intelektas, kalbant apie krepšinio supratimą, yra aukštesnis, teisėjams kliūva mažiau kritikos, nei tose, kuriose krepšinio supratimas šlubuoja.

Tarkime, Turkija, ta pati Lietuva, krepšinį supranta labai gerai. Čia žiūrovai supranta kontaktą, supranta, kad teisėjų sprendimai priimami per sekundės dalį. Suvokia, kad teisėjai darbą atliko taip gerai, kaip tik galėjo jį atlikti.

Mano manymu, Europos krepšinio teisėjai apskritai geriausi visame pasaulyje.

Tačiau jeigu mačas vyksta tokioje šalyje, kaip Didžioji Britanija, Danija ar Suomija, šių šalių žmonės kažkodėl galvoja, kad krepšinis nėra kontaktinis sportas. Jeigu neišmanai krepšinio, neatskiri, kuris kontaktas tarp žaidėjų leistinas, o kurį jau reikėtų traktuoti kaip taisyklių pažeidimą.

Kartais į krepšinio rungtynes ateina mano tėtis. Jis – buvęs krepšininkas, rungtynes stebi susiėmęs už galvos. Prieš keturiasdešimt metų, kai žaidė tėtis, viskas buvo kur kas kitaip negu šiandien. Atsirado grubesnis kontaktas, žaidėjai – aukštesni ir stipresni, atletiškesni. Pasikeitė ir kai kurios taisyklės tam, kad žaidimas taptų dinamiškesnis.

Pratrūksta ir treneriai: pasiraitojęs rankoves, brovėsi pas teisėjus

– Ar kada teko matyti smurto prieš teisėjus protrūkių, Martinai?

(svarsto) Ne, mano akyse arbitrai niekada nebuvo užpulti. Prieš gerą dešimtmetį mačiau, kaip į teisėjų persirengimo kambarį brovėsi vienas treneris. Kada ne kada žiūrovai bando mesti monetas ar tuščias gėrimų skardines į teisėjų, žaidėjų pusę, bet tai daugiau išimtis negu taisyklė. Europoje rungtynės puikiai kontroliuojamos.

– Ar krepšinio arbitrai klysta?

– Apie tai galima kalbėti faktais. Europoje krepšinio arbitras vidutiniškai vieneriose rungtynėse klaidingai sušvilpia nuo trijų iki šešių kartų. Jeigu klaidingai sušvilpei daugiau nei šešis kartus, vadinasi, sudirbai blogai.

Kadangi teisėjauja trise, galima sakyti, kad per vienerias krepšinio rungtynes kur nors Europoje pasitaiko nuo penkiolikos iki dvidešimties neteisingų švilpukų.

FIBA Europos taurės rungtynėse, sakyčiau, nuo šešių iki dešimties.

– Kodėl teisėjai klysta?

– Dėl nepatogios matymo pozicijos. Teisėjas turi stebėti visa aikštelę. Ir tą, kuris tuo metu su kamuoliu, ir tą, kuris ginasi, ir kraštuose besistumdančius žaidėjus. Epizodas tetrunka sekundę ar jos dalį. Būna, kad pamatai tik epizodo pabaigą, ir per sekundės dalį turi nuspręsti – švilpti šitoje situacijoje ar ne.

Aikštėje teisėjauja trys arbitrai. Visi jie – iš skirtingų šalių, skirtingo krepšinio supratimo, išmokyti skirtingai. Kiekvienas turi savo supratimą – koks kontaktas man priimtinas, tau gali būti nepriimtinas.

Už ką aš baudžiu, tu galbūt ir nebaustum.

Kita vertus, net ir suklydęs teisėjas turi du pasirinkimus. Pirmasis – išlikti šaltu veidu ir toliau laikytis įsikibus savo tiesos. Antrasis – prieiti prie žaidėjo ar trenerio ir pripažinti, jog buvai neteisus. Antrasis būdas – labai sveikintinas ir propaguojamas FIBA. Jaunajai teisėjų kartai siekiame įskiepyti tokį požiūrį.

– Vadinasi, nė vienerios krepšinio rungtynės nepraeina be arbitro klaidos?

– Teisingai – nėra krepšinio rungtynių be teisėjo klaidos. Jeigu aš, būdamas teisėju, sau pasakyčiau, jog šiose rungtynėse nepadariau nei vienos klaidos, tai reikštų, jog man jau laikas pakabinti švilpuką ant vienies ir niekada jo nebenusikabinti.

 

Justina ŠVEIKYTĖ

www.rinkosaikste.lt

Rekomenduojami video