LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Mopsai mūsų šalyje išpopuliarėjo gana neseniai, nors pati veislė – išties jau „subrandinta“. Kokie jie – tie maži, mieli storuliukai? Apie tai mums pasakos Kėdainiuose veikiančio mopsiukų veislyno „Saulės simfonija“ įkūrėjos, seserys Milana ir Ingrida.
Pirmasis...užpuolimas
Keliauju į susitikimą kupina vilčių pamatyti ir pamyluoti mopsiukus. Tačiau to, kas manęs laukė, tikrai nesitikėjau. Ingridai atidarius namų duris mane apipuolė visas būrys mopsių! Įvyko tikrų tikriausias švelnus užpuolimas, kuriame dalyvavo beveik visos Ingridos namuose gyvenančios šunytės. Vienos lojo, kitos sukosi ratais aplinkui, kita šokčiodama bandė sugriebti mano plaukus, dar kita aplink sukinėjosi žaisliuku dantyse, o dar kita vis prašėsi paglostoma, o aš bijojau, kad ji nenuvirtų aukštielninka – taip aukštai ji kėlė savo priekines letenėles. Visos mopsės mane apuostinėjo, kol galiausiai visas būrys po truputį nurimo. Atsisėdusi apsidairiau – ant stalo už manęs it porcelianinė sėdėjo mopsė, tarsi pozuodama šalimais gėlių vazos ji įdėmiai stebėjo mane. Ant grindų aukštyn užkėlusios galvas į mane spoksojo dar trys mopsės, gulte sukinėjosi dar keturios, dar trys šurmuliavo pirmyn ir atgal, į grindis caksėdamos savo nagiukais.
„Čia 11 mopsiukų iš viso gyvena. Pas mane kalytės auga, o pas seserį – patinėliai“, - sako Ingrida, ramindama sujudusias savo augintines.
Vienuolika! Įsivaizduojat, vienuolika storuliukių – geriau prasidėti darbo diena tikrai negalėtų!
Skirtingos seserys – viena mylima veislė
Milanos ir Ingridos požiūris į gyvūnus vaikystėje skyrėsi. Kol viena sesuo be gyvūnų negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo, kitai – vyresnei – rūpėjo visai kiti dalykai. Pavyzdžiui, prižiūrėti jaunėlę sesę.
„Aš augau su šunimis. Man nereikėjo žaisti su vaikais, man reikėjo tik šunų. Tėvai namuose neleido laikyti šuniuko, nes jų manymu šuns vieta buvo lauke, būdoje. Šuo – namų sargas. Tačiau mano nuomonė buvo visai kitokia.
Taigi aš paslapčia į namus kaimynų kalytę įsileisdavau nakčiai. Vakare įsileisdavau Mirtą, o anksti ryte išleisdavau. Tėvai nepastebėjo“, - šypsodamasi pasakoja Milana.
„Sesuo už mane jaunesnė penkeriais metais. Visur reikėdavo ją kartu vestis, prižiūrėti. O ji kiekvieną šunį, kiekvieną katiną imdavo, glostydavo. Man tuomet jie tokie benamiai nešvarūs rodėsi, labai nepatiko“, - pasakojo Ingrida.
„O aš apie šunį visada svajojau. Norėjau kambarinio šuns, nors, tiesą sakant, manau, kad jokiam šuniui ne vieta pririštam prie būdos lauke būti. Visi šunys yra šeimos nariai.
Ištekėjau, susilaukiau dukrytės. Buvome pasiruošę įsigyti šunelį, svarsčiau apie taksiukus. Tačiau dukrytės auklė vieną dieną atnešė lenkišką šunų veislių katalogą ir bevartydama jį radau mopsus.
Išsirinkau mopsus iš katalogo, net gyvai jų nebuvau mačiusi!
Tada važiavau į parodą Šiauliuose, pamačiau mopsą gyvai. Tai buvo kažkas TOKIO. Tada ir nusprendžiau ieškoti tik mopso“, - pasakoja Milana.
Milana pasakojo, kad šuniukų vadą apžiūrėti važiavo kartu su Ingrida.
„Aš kaip Milanos dukros krikšto mama sakiau, kad prisidėsiu prie šunelio pirkimo. Teoriškai šuniuką dukrai pirko, tačiau faktiškai jau ir taip buvo aišku – kad šuo bus Milanos. Taigi važiavau kartu apžiūrėti šunelių.
Kai aš pirmą kartą juos pamačiau, tuos mažiukus mopsiukus.... Tai buvo mano pirmas šuo, kurį aš įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Grįžusi namo iš karto ėmiau skambinti visiems veislynams, ieškoti, kas turi mopsiukų vadą. Taip ir pas mane namuose atsirado mopsiukė, o Milanos namuose – patinėlis“, - pasakojo Ingrida.
Vyrai... greitai pasidavė
Na tai kas, kad mopsai – apvalaini, kresni šuneliai. Rodosi meilumo įsikūnijimai, tingūs ir visai nepikti. Tačiau Milana sako – išvaizda gali būti apgaulinga. Mopsas – tikras šuo, ir nesvarbu, kad yra apvalių formų ar kiek nerangus. Ir nors abiejų seserų vyrai į mopsus iš pradžių kiek skeptiškai žiūrėjo, jau netrukus pamilo juos ne mažiau, nei ir jų žmonos.
„Mopsas yra tikras šuo. Kiti mažesnių veislių šuniukai būna tokie kitokie – ne tai šuo, ne tai katinas. O čia – net ir jei jis kambarinis, bet jis tikras šuo.
Mano vyras iki pirmojo mopso sakė – kategoriškai šuo ant lovos nemiegos. Miegamajame nemiegos, mašinoje nevažiuos, ir apskritai, tokio šuns jis nevedžios.
O kas dabar?
Ir miega kartu, ir automobilyje važiuoja, ir vedžioja. Už savaitės jau vedžiojo šuniuką. Nu tiesiog pamatęs sutirpo, nes kitaip neįmanoma“, - pasakoja Milana.
Jai antrina ir Ingrida, kuri pasakoja, kad nepaisant to, jog namuose buvo daug gyvūnų, šunelio pirkimą nuo vyro ji ilgokai slėpė.
„Mano vyras tik iš vakaro sužinojo, kad šuniukas bus, nors užsisakiusi jį buvau prieš kelis mėnesius. Taip pat sakė – oj, tikrai nemiegos šuo lovoje. Tai dar ir kaip miegojo – ir tarp mūsų lovoje, ir šalimais, visaip.
Mano dukra Greta yra visai kaip Milana – jai visi gyvūnai patinka. Gyvūnų prekes perkant pardavėjos juokais ir krokodilą siūlydavo nusipirkti, nes jei jau ateidavau pirkti – tai ir šuniui, ir katėms, ir papūgai, ir triušiui – na visokiai gyvūnijai. Mes visus gyvūnus, kokie įmanomi, tuos ir turėjome“, - juokiasi Ingrida.
Šuo ir grandinė – nesuderinami dalykai
Išties dar nemažai žmonių, manančių, kad šuo – namų sargas – turi būti lauke, prie būdos, pririštas. Tikrai kiekvienas esame matę nuosavų namų, kurių kiemuose prie būdos ant grandinės pririštas šunelis, išsitrypęs porą metrų žolės, taip ir nugyvena visą savo gyvenimą. Ingrida su Milana griežtos – šuo yra šeimos narys, ir jokių rišimų prie grandinės pateisinti negalima.
„Šuo turi būti šeimos narys. Nesvarbu, ar veislynas, ar ne – šunys negali gyventi aptvaruose, ar kažkur prisegti prie grandinės. Nesvarbu, kokia veislė.
Mūsų nuomonė tokia – esame kategoriškai prieš šuns laikymą prie būdos, ant grandinės. Kai važiuoji kaime ir matai tuos šuniukus, kurie savo gyvenimą nugyvena poros metrų teritorijoje, kiek grandinė leidžia nubėgti...
Voljeras – taip pat ne išeitis. Žinoma, voljeras reikalingas, kad išėjus į darbą didelį šunį būtų kur laikyti. Bet grįžti namo – šunį iš karto paleidi. Tikrai nesuprantu, kaip visą gyvenimą šunį galima laikyti kažkokioje „dėžutėje“. Užsieniečiai tai iš viso to nesupranta Mes jau Europos Sąjungoje esame, turime vakarietišką požiūrį plėsti. Šuo turi būti šeimos narys ir taškas. Jokių laikymų narve. Šunų reikia turėti tiek, kiek gali jų laikyti“, - sutartinai kalba seserys.
Seserų namuose gyvena ir nemažai senjorų – trys patinėliai jau yra sulaukę garbaus amžiaus, taip pat yra ir senjorių mopsiukių.
„Pas Ingridą gyvena tik kalytės ir ji prižiūri jų vadas, o pas mane gyvena berniukai. Aš užsiimu dresavimu, parodomis. Pas mane gyvena 6 patinėliai ir trys iš jų – pensininkai.
Per abu namus turime 7 senjorus šunis.
Savo kalytes labai tausojame, kergiame tik tada, kai jos sulaukia dviejų metų amžiaus, ir per gyvenimą joms leidžiame turėti ne daugiau, kaip tris vadas“, - pasakoja Milana.
Išdidūs, bet atsidavę
Taigi koks tas mopsas, be to, kad yra apvalutis, kresnas ir didelėmis akimis nuolat stebintis savo šeimininką? Seserys sako, kad mopsai – išdidūs šunys. Ir jeigu kitas šuo žmogaus jam padarytą skriaudą pamirš ir atleis, mopsas – niekada to nepamirš.
„Šie šunys laisvai užsilips ant galvos. Jie protingi – greitai randa žmogaus silpnybes“, - sako Ingrida.
„Pas mane griežčiau jie auklėjami, sesuo minkštesnio charakterio. Tačiau gyvenime nemušiu šuns, gyvenime nerėksiu ant jo. Tačiau pas mane namie šeši patinai – turi būti tvarka, tačiau jie žino, kad šeimininkė pykti negali. Kartais ir mano žvilgsnio užtenka.
Mopsui geriausias nubaudimas – bakstelėti su pirštu ir šnypštelėti.
Be abejo, jokio šuns, jokio gyvūno negalima mušti. Bet kitas šuo gal pamirš, gal atleis. O mopsas – nedovanos“, - pabrėžia Milana.
„Mano mopsė būna, kad ant manęs užpyksta, užlipa į antrą aukštą ir nenulipa, nebendrauja su manimi kokias šešias valandas.
Šiaip jokio šuns negalima skriausti – negali ta pati ranka glostyti, valgyti duoti ir mušti. O iš esmės mopsai yra tikrų tikriausi geriečiai. Jie ir su vaikais puikiai sutaria, ir su kitais šunimis, ir su katinais... Na būna, kad pavaiko katinus, bet nepiktai...“, - šypsosi Ingrida.
Ir išties – už lango pasirodo Ingridos priglaustas katinas, ir visos šunytės puola ant jo skalyti. Ingrida katiną įleidžia į namus, o šis ramiai atsisėda kambaryje ir ima prausti galinę koją. Visas mopsių būrys parymoja prie kambario durų, o vėliau partipena atgal – prie savo žmogaus.
„Mopsai yra tikrai labai lengvai dresuojami. Aš mokinu juos esminių komandų, tačiau tikrai žinome žmonių, kurie išmokę savo mopsus ir apsimesti negyvu, ir suktis ratais, ir net šokčioti kaip triušius.
Su mopsais pilnai galima aktyviai gyventi. Nori sportuoti su mopsu? Sportuok! Tik viskas turi vykti palaipsniui. Negalima pirmą dieną su dviračiu ir mopsu greta numinti 5 kilometrų. Reikia po truputį jį pripratinti. Kita vertus, jei žmogus bus sėslus, mėgs jaukiai būti namuose, skaityti knygas - mopsas bus šalia ant sofos įsitaisęs. Ir jam bus gerai.
Jei žmogui blogai, mopsas visada prieis, atsisės, prisiglaus. Tarsi sugers visas blogas emocijas. Jie stabilūs šunys. Jis nelenda į akis. Pasidžiaugė ir nuėjo miegoti.
Pavyzdžiui, mūsų veislyno susitikimuose būna apie 50 mopsų, visi dūksta, laksto, žaidžia. O vakare užsikuriame laužą ir visi mopsai kartu prie savo šeimininkų, ramiai guli, snaudžia“, - pasakoja Milana.
„Jie labai meilūs šunys. Nerealūs. Viską dėl šeimininko padarys. Jis pasiruošęs ginti šeimininką. Visur eis iš paskos, nesvarbu kur. Tai šuo – kompanionas. Jis išsirenka vieną žmogų, laiko jį šeimininku ir visur iš paskos vaikšto.
Mano vyras sako – grįžęs namo iš karto žino, kur aš. Jei aš vonioj – visi šunys prie vonios guli, laukia. Budi prie durų. Jeigu įsileidi į vonią – jie vonioj sukrito, laukia, kol baigsi. Jam nesvarbu kur, svarbu būti su šeimininku“, - sako Milana.
„Mano šunytės dar geriau daro. Jų vesti bet kas negali. Būna, einame su vyru ir šunimis pasivaikščioti – jos pasižiūri, kas jas veda. Jei mano vyras – joms netinka, jos pereina pas mane“, - pasakoja Ingrida.
Atostogų nebūna... ir nereikia
Milana sako, kad mopsiukų veisimas – hobis. Brangus, atimantis daug laiko, tačiau nepaprastai džiaugsmingas ir teikiantis daug gerų emocijų. Ji pati sako nepamenanti, kada buvo išvykusi atostogų – tokių, į kokias vyksta žmonės be augintinių. Bet jų ir nepasigenda.
„Su šunimis mes dar daugiau aplankėme, negu kad būtume be jų. Į jokias Palangas mums ir nereikia – turime sodybą, ten su visais šunimis ir važiuojame. Taip pat darome veislyno susitikimus, į kuriuos susirenka visi, kurie yra iš mūsų pirkę šunelius. Žinoma, tie, kurie gali. Jau penktą kartą šiemet organizavome susitikimą. Tikrai labai smagu būna – visi laukia, kada galės suvažiuoti. Žinoma, ne visiems gal pavyksta, tačiau tie, kurie atvyksta, labai džiaugiasi ir laukia kitų metų“, - pasakojo Ingrida, rodydama paskutinio susitikimo nuotrauką. Vaizdas – nerealus!
„Šis hobis didelių investicijų reikalauja. Vykstame į seminarus, kurie tikrai nebūna tokie pigūs.
Aš neturiu laiko skaityti romantinių knygų. Jei jau skaitau – tai apie šunų psichologiją, dresūrą, šunų gimdymus ir panašiai. Važinėjame po parodas Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Kaliningrade ir kitur. Tačiau tai yra malonumas! Tikrai tai ne darbas – nei finansine prasme, nei emocine“, - tikina Milana.
Veislyno idėja kilo po ligos
Abi seserys tvirtina – apie veislyno turėjimą pradžioje nebuvo jokios kalbos. Tačiau draugės paskatintos jos ėmė lankytis parodose, kuriose susipažino su veisėjais, pamatė visą darbą su šuneliais iš arčiau. Tačiau lemtingas žingsnis buvo pirmojo Milanos šunelio Karėjaus liga.
„Pirmiausia, kai nusipirkome mopsus, jų veisti neketinome. Tačiau laikui bėgant tuos šunelius pamatė mūsų draugė veterinarė, ji pasiūlė eiti į parodas. Tačiau kergti šuniukų tarpusavy negalėjome, nes jie – brolis ir sesuo, jų tėvas tas pats buvo.
Savo patinėlį kastravau, nes jo kergti apskritai nebuvo galima – jam buvo nenusileidusi viena sėklidė. Tai jau veislės brokas. Taigi jį iškastravau, o po operacijos praėjus pusmečiui jį ištiko insultas. Vėl lėkiau pas gydytojus, domėjausi liga, gydymu. Daug skaičiau – na taip po truputį ta veislė ir įtraukė. Norėjosi sukurti kažką geresnio, kad į pasaulį išeitų sveiki šuneliai.
Tačiau tai nebuvo lengva. Tai buvo sunkus darbas – nebuvo tiek informacijos apie šunis, kaip dabar yra. Buvo galima arba angliškai, arba rusiškai skaityti. Taigi skaitydavom literatūrą užsienio kalbomis.
Jeigu mano šunelis nebūtų sirgęs, ko gero nebūtume ir įsitraukę į visą šitą veiklą. Praėjo 10 metų po jo insulto. Dabar jam 12,5 metų. Praeitą mėnesį išoperavome auglį burnoje ir toliau Karėjus gyvena.
O štai pirmoji sesers Ingridos mopsiukė Molli operacijos neatlaikė – narkozė buvo per stipri, ir ji pasimirė“, - pasakoja Milana, o Ingrida, rodos, susigraudina.
„Taigi ilgainiui pradėjome dalyvauti parodose, bendrauti su veisėjais. Pasimatė, kad jie labai skirtingi – vieni veisia šunelius iš meilės, iš noro kažką patobulinti, o kiti tą daro dėl pinigų.
Ėjom į parodas, pažindinomės su veisėjais. Žinoma, yra veisėjų kurie veisia dėl pinigų, o kiti veisia iš idėjos. Tačiau aš manau, kad iš augintinių pralobti negalima norėti. Vis dėlto kiti taip daro- sukergia šunis, išparduoda šunelių vadą ir važiuoja atostogauti. Tačiau mes visus pinigėlius investuojame į veislyną. Ieškome gerų patinėlių, patelių, nes norime gerinti šunelių kraują, geras vadas leisti.
Pribrendome tiek, kad ir iš Norvegijos turime nusipirkę patinėlį, ir iš Vokietijos dvi kalytes. Mūsų mama nežino net kiek jie kainavo, nes būtų šokas“, - juokiasi Milana.
Lietuviai pirkėjai ir... apgavikų šeima
Seserys tikina – augintinių pirkimo kultūra Lietuvoje gerėja. Ypač atsakingai elgiasi jauni žmonės, gyvenantys didmiesčiuose. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad moterys nesulaukia ir nemandagių žinučių, ir grubių interesantų, kuriems šuniukų kaina rodosi per didelė, replikų.
„Tipiškas lietuvis pirkėjas atvažiuoja ir derasi, kad už kurą nuleistumėm pinigus. Na mano sesuo kantresnė, o aš kategoriškai – iš karto net nebesikalbu. Tokie prašymai – tarsi spjūvis į visą mūsų darbą. Mes į Vokietiją skrendame su lėktuvu ir kitą dieną grįžtame su šuneliu. Dar džiaugiamės, kad mums jį parduoda – nes užsieniečiai lietuviams tikrai neskuba šunelių parduoti. Pas mus daug daugyklų, taigi jie tikrina pirkėjus visapusiškai.
O čia – atvažiuoja iš Vilniaus, ir sako: „Už kurą 50 eurų numesit?“, - pasakoja Milana.
Ingrida antrina sesei – daugyklų Lietuvoje be proto daug, o žmonių suvokimas apie gyvūno kilmės dokumentus vis dar yra gana menkas.
„Lietuvoje daug daugyklų, kur šunys narvuose gyvena, kur paskui juos neaišku kokius pardavinėja iš bagažinių turguose. O paskui dar sako – kam tie dokumentai? Taip, tas dokumentas yra popierius tik. Tačiau iki to popieriaus kad prieitum – koks ilgas ir sunkus kelias! Daugintojai gi net nežino ką su kuo sukergė, nežino nei charakterio, nei sveikatos, nieko. Jiems neįdomu.
Mes esame prieš bet kokį gyvūnų išnaudojimą. Tyrimai visi sveikatos, genetiniai turi būti atlikti. Mopsai gali turėti tam tikrų genetinių ligų, o kraują dėl jų tiria tik Vokietijoje. Mes paimame kraują, siunčiame į Vokietiją, kur tiria jį. Mes dedame daug darbo, daug pastangų, o čia žmogus dėl 50 eurų derasi..“, - sako Ingrida.
„Mes neseniai atsiėmėme šunytę, kurią iš mūsų apgavystės būdu įsigijo žmonės. Atvažiavo šeima pirkti šuniuko, o mes net neįtarėm, kas mūsų mažylės laukia, - pasakoja Milana, o Ingrida tuo metu pašaukia mopsiukę Butterfly Girl, kitaip sakant, Drugelę. Ji išties atrodo labai labai sena, nors šalimais žymiai geriau atrodydama tupi jos sesuo. Skirtumas daugiau, nei akivaizdus. – Šita kalytė per savo gyvenimą turėjo 7 vadas. Vos ją atsiėmusios darėme dvi sudėtingas ir labai brangias operacijas.
O prasidėjo viskas nuo to, kad atvažiavo prieš 7 metus žmonės pirkti mopso. Verkė, kad jų mopsę suvažinėjo automobilis, kartu su vaiku verkė, sakė, kad labai nori šuniuko. Mes ją pardavėme pigiau, nes šunytė neatitiko standarto. Namams pardavėme, ne veisimui.
O paaiškėjo, kad ją pradėjo veisti be dokumentų. Mes vargais negalais atsiėmėm ją iš tų žmonių. Sužinojome apie visą šią aferą tada, kai jos tie šuneliai ėmė silpnėti, sirgti, ir ta šeima jais atsikratė. Prieglaudai „Dog Spot“ jie pasiūlė tris šunis. Mes juos išsipirkome, ir liepėme tą mūsų patelę atiduoti. Moteris iki paskutinės minutės apsimetinėjo, kad ji labai mopsę myli, kad ji gyvena viena ir nėra kergiama, ji sveika. Paskui sakė, kad ją užmigdė ir panašiai melavo...
Galiausiai visgi mums pavyko ją atsiimti, bet kai pamatėm, kaip ji atrodo, kokioj aplinkoj gyveno... Košmaras, kokį gyvenimą ji nugyveno. Vilniuje klinikoje ją operavome du kartus, nes buvo išvaržos pilve, teko pašalinti gimdą. Viskas dėl to, kad ją be saiko išnaudojo. Prakalbėtų, daug ji pasakytų...“, - liūdnai kalba Milana.
Veisti – tik iš meilės
Seserys neslepia, kad iš pirkėjų dažnai sulaukia ir nemandagių žinučių, ir įvairių replikų. Tačiau jos sako – negalima iš karto „nurašyti“ žmogaus – kartais nutinka taip, kad pakalbėjus ir viską paaiškinus žmonės susivokia, kad ankstesnysis jų mąstymas buvo neteisingas.
„Yra arba grynakraujai veisliniai šunys, arba šunys iš prieglaudos. Ir nereikia apsimetinėti, sakant, kad mylėsim gyvūną be dokumentų ar su dokumentais vienodai. Aš griežtai sakau – neprisidenkit meile. Mylėsit ir iš prieglaudos paimtą šunelį. Čia ne meilės gyvūnui, o meilės pinigams reikalas – dėl to ir klesti daugintojai“, - kalba Milana, o Ingrida tuo tarpu atneša vos poros savaičių mažylį mopsiuką. Šunytis telpa abiejuose Ingridos delnuose, jis toks mielas, mažas ir gražus pūkų kamuolėlis. Ingrida sako, kad net ir po tiek metų mopsų veisimo, mažus šunelius atiduoti į naujus namus jai vis dar be galo sunku.
„Veisti gyvūnus reikia tik iš meilės. Ne dėl ko kito. Juk esi atsakingas už tai, ką išleidi į pasaulį. Mes viena kitai vis raportuojam kaip sekasi mums ir mūsų šuniukams, palaikome ryšį su tais, kurie iš mūsų pirko šunelius. Visada patariame, padedame kuo galime. Ir pasaugoti šunelius priimame, jei labai reikia. Žodžiu, bendraujame!
Tikrai niekada pirkėjui nebrukame savo šunelių. Daug laiko kalbamės, bendraujame, stebime pirkėją, susipažįstame su juo. Ir be abejo, duodame laiko pagalvoti, kiek jiems reikia. Siūlome ir kituose veislynuose apsižiūrėti. Geras veisėjas niekada pirkėjo neskubins, niekada neribos jo pasirinkimo galimybių“, - kalba Milana.
Eglė KUKTIENĖ
