Vadų galvose perversmas. Pasaulinio masto projektai keičiami minimaliais planais, skirtais išsaugoti tam, kas esama.

Pradžiai truputis svetimo dvaro kronikos. Naktį, lemiamų derybų Dochoje išvakarėse, Saudo Arabijos delegacijos vadovui paskambino Muhammadas ibn Salmanas al Saudas, karaliaus Salmano ibn Abdelazizo al Saudo ir jo trečios žmonos sūnus, sosto paveldėtojo Muhammado ibn Naifo al Saudo pavaduotojas. Sosto paveldėtojo pavaduotojas pasakė, kad jam kažkaip ne prie širdies parengtas ir lyg jau ir suderintas susitarimo dėl naftos gavybos apimčių įšaldymo projektas. Kitą dieną Rusijos ir daugelio kitų nafta prekiaujančių valstybių atstovai nieko nepešę išsivažinėjo namo.

Svarbiausia čia ne pats susitarimas, kurio pasirašymas ar nepasirašymas negalėjo turėti įtakos naftos rinkai, o tai, kas ir kokiu stiliumi šiandien duoda komandas. Kai 2005 m. gruodžio mėnesį Vladimiras Putinas paskelbė, kad Rusijai yra skirta tapti pasaulio energetikos lydere, jis turėjo omenyje visiškai kitokį vaidmenų pasiskirstymą.

O 2016 m. pavasarį buvusios „energetinės supervalstybės“ atstovai paklusniai priėmė pažeminimą ir nesurizikavo net atvirai pakritikuoti 31-erių metų Saudo Arabijos monarcho numylėtinio. Jiems ne ambicijos rūpėjo. Dar įsižeis, atsuks visus čiaupus, ir barelis bus parduodamas po 30 dolerių, kaip numylėtinis yra ne kartą užsiminęs.

Mūsų vadovybei nafta daugiau nebėra tas svertas, su kuriuo galima apversti pasaulį. Svajonių viršūnė – 50 dolerių už barelį. Tada naftos dolerių šiaip taip užteks, kad be naujų apkarpymų būtų įvykdytas metinis biudžetas. Vietoj nepasiteisinusio didžiavalstybinio romantizmo ateina kuklus šykštuolių realizmas.

O kuo tapo kitos dutūkstantųjų svajonės?

Narystė G-8 grupėje. Rusija tada žingsnis po žingsnio pasiekė beveik visateisės narystės svarbiausių turtingų valstybių klube. O šiandien Užsienio reikalų ministerijos valdininkas „nemato būtinybės reanimuoti to, kas liko praeityje“. Grįžti į „aštuonetą“ nepavyko ir negali pavykti. Belieka tik kalbėti, kad nelabai to ir norėjosi.

Narystė BRIK (vėliau – BRIKS). Kai 2006 m. Sankt Peterburge įkūrė šį didžiausių besivystančių šalių klubą, tikėjosi, kad Kremlius, viena koja stovėdamas „aštuntuke“, o kita – BRIK, pasaulio politikoje sugebės vaidinti svarbiausią vaidmenį. Šiandien net Kinijai su Indija tingisi kovoti vienai su kita dėl svarbiausio vaidmens BRIK/BRIKS, o Rusijai ir Brazilijai vyresniųjų draugų skiriami pagalbininkių vaidmenys tuo labiau nereikalingi.

BVP padvigubinimas ir patekimas į išsivysčiusių šalių gretas. Kas šiandien prisimena, kad nuo 1998 m. iki 2008 m. Rusijos BVP iš tikrųjų beveik padvigubėjo? O paskui nebeaugo. 2015 m. Rusijos BVP buvo viso labo tik 14 proc. didesnis nei prieš dvidešimt penkerius metus, 1990-aisiais. Net ekonominių žinybų ekspertai, pagal savo darbo pobūdį – optimistai, numato, kad per artimiausius dvejus trejus metus ūkis augs du tris procentus. O Aukštosios ekonomikos mokyklos ilgalaikės prognozės numato dešimtmetį truksiančią stagnaciją.

Šie atsargūs žmonės nebūtų ėmęsi pranašauti nieko panašaus, jei iš anksto nežinotų, kad už tai šiandien nebus baudžiama. Ankstesnis Putinas norėjo pasivyti Europą. Šiandieninis Putinas susitaikė su tuo, kad pasaulinis ekonominis Rusijos svoris mažėja ir toliau mažės.

Atsisakymas nuo praeito dešimtmečio svajonių vyko laipsniškai. O štai nuo paskutiniųjų metų svajonių – staigiai.

Sakoma, kad Sovietų Sąjungos restauravimo projektas nuo pat pradžių buvo blefas. Vargu ar tai tiesa. Prieš dvejus trejus metus šio gigantiško sumanymo kontūrai jau buvo pradėję ryškėti. Novorosijos sukūrimas Pietų ir Rytų Ukrainoje. Jos įtraukimas kartu su Baltarusija ir Kazachstanu bei keliomis mažomis posovietinėmis šalimis į Eurazijos ekonominę sąjungą, taip pat, matyt, ir į karinę sąjungą – reanimuotą KSSO. Visa tai, kartu paėmus, reikštų, kad kažkas panašaus į SSRS yra atkurta.

Tai, kad iš to beveik nieko neišėjo, yra visiškai ne pirminio blefo pasekmė. Novorosijos nepavyko sukurti ne dėl to, kad jos nebuvo bandoma sukurti, o todėl, kad tai pasirodė esanti chimera. EAES valstybės atsisakė dalyvauti Rusijos antisankcijose prieš ES bei Ukrainos ir Turkijos boikote ne dėl to, kad Maskvai tai buvo priimtina, o dėl to, kad jos vadovavosi savais interesais ir ambicijomis. Tokia pat fikcija kaip EAES pasirodė ir KSSO. Kazachstanas, Kirgizija ir Baltarusija – šios organizacijos nariai, taigi, ir formalūs Armėnijos sąjungininkai, šį pavasarį jokiais būdais nenorėjo jos (o faktiškai – Rusijos) palaikyti kariaujant dėl Karabacho. Greičiau jau jos prijaučia Azerbaidžanui, nors kariauti jo pusėje, be abejo, nesiimtų.

„Noriu, kad Rusijos žmonės, ypač jos vadovybė, suprastų, kad mes nebūsime pastumdėliai.“ Tokie žodžiai, nesivaržant ištarti Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos, absoliučiai neįsivaizduojami „liaudies demokratijos šalių“, ką jau kalbėti apie sąjungines respublikas, vadovų lūpose, rodo, pirma, kad šalys, įrašytos į tą lyg ir atgimstančią SSRS, nemato reikalo net vaidinti Rusijos sateličių; o antra – kad su šiandienine Maskva taip kalbėti galima: ji jau susitaikė su projekto nesėkme.

Kaip susitaikė ir su „posūkio į Rytus“ žlugimu. 2014 metais ūkinis ir politinis blokas su Kinija buvo rimčiausias ketinimas ir didžiausia viltis. Juk dvišalis aljansas galėtų mesti rimtą iššūkį Vakarams. O šiandien, po to, kai Pekinas griežtai atsisakė sudaryti sąjungą su Maskva, o ekonomikos sferoje rimtai domisi tik galimybe gauti Rusijos naftos, Kremlius išmoko filosofiškai žiūrėti į tą faktą, kad pirmaisiais 2016 metų mėnesiais Rusijos ir Kinijos prekybos apimtis sudarė tik 60 proc. tos, kuri buvo prieš dvejus metus; kad Kinijos karinės išlaidos 2015 m. buvo 3,3 karto didesnės nei Rusijos ir kad nei ypatingo artimumo, nei tuo labiau lygybės su Tolimųjų Rytų didžiąja valstybe nėra ir negali būti.

Ir jau visiškai greitą transformaciją patyrė Rusijos akcija Sirijoje. Užteko viso labo šešių mėnesių, kad svajonės, jog pavyks Vakarus priversti sudaryti lygiavertį aljansą kovojant prieš „Islamo valstybę“, pasikeistų į daug kuklesnius planus išsaugoti Basharo Assado režimą, tegu net laikinai ir iš dalies, ir į pastangas išvengti Rusijos dalyvavimo šiame kare eskalacijos.

„...Nepriklausomas, suverenus, pakankamai efektyvus, žinantis savo vertę, turintis savus interesus ir sugebantis juos pareikšti veikėjas mažai kam reikalingas ir jį stengiamasi truputį „nusodinti“, pastatyti į vietą... Mums juk nieko iš nieko nereikia, išskyrus tai, kas mums priklauso. Mes esame pasirengę ieškoti kompromisų. Mes suprantame, kad pasaulis nesusideda vien iš mūsų interesų, kiti irgi turi savų interesų. Bet kad pasaulis būtų harmoningas, mes privalome turėti omenyje partnerių interesus, o jie – mūsų...“

Šie žodžiai, Joškar Oloje Vladimiro Putino pasakyti kalbantis su Visos Rusijos liaudies fronto aktyvu, iš pirmo žvilgsnio yra panašūs į ankstesnius jo pareiškimus. Tačiau atkreipkite dėmesį į tezę apie „savo vertę žinantį veikėją“, kuris, pasirodo, „mažai kam reikalingas“ ir kuriam taip pat „nieko iš nieko nereikia“.

Ar Amerikos vadovas sakytų, kad Amerika „niekam nereikalinga“ – nebent kaip objektas, kurį reikia „nusodinti“? Arba, tarkime, Kinijos vadovas? Indijos vadovas? Vokietijos vadovė?

Grandiozinių pradėtų pasaulinio užmojo darbų, ir senų, ir visiškai šviežių, patirtis atvedė mūsų vadus prie to, kad absoliučiai visi jų planai šiandien tapo planais-minimumais. Tai – tikras perversmas jų galvose. „Stojimasis nuo kelių“ nėra atšauktas, tačiau kažkaip išseko pats savaime.

Šiandien svajojama apie mažus dalykus. Ir tiesiog bet kuriame fronte: ekonominiame, politiniame, tarptautiniame. Kad nafta nors truputį pabrangtų. Kad sugrįžtų mielas ūkio sąstingis. Kad liaudis būtų rami. Kad nesiplėstų karinės kampanijos, o dar geriau – kaip nors pačios nusloptų. Kad prezidentu taptų Donaldas Trumpas ir draugiškai plotų mums per petį.

Idėjų apie ateitį nėra. Pasiryžimo ko nors imtis savo iniciatyva mažiau nei bet kada per paskutinius kelerius metus. Tai reikėtų pavadinti nusiraminimu, jeigu ne aistringas noras užkonservuoti tai, kas yra, visam laikui.