XIX a. moterų dėvimi kostiumai buvo varžantys ir nepatogūs: ilgi sijonai trukdė judėti, o korsetai taip suverždavo liemenį, kad ilgainiui pakenkdavo net vidaus organams. Kovotojos už moterų teises siekė sukurti patogesnį moterišką kostiumą.

1851 m. Elizabeth Smith Miller pasiūlė jos manymu racionalesnį moteriškos aprangos variantą: ilgas pūstas kelnes, sutrauktas ties čiurna, trumpą laisvą suknelę iki kelių ir liemenę. Keletas drąsių moterų ryžosi dėvėti šį kostiumą viešai. Viena jų buvo garsi moterų teisių gynimo aktyvistė Amelia Bloomer, tad pūstas kelnes, kurios, matyt, labiausiai šokiravo amžininkus, imta vadinti „blumeriais“.

Deja, naująjį moterišką kostiumą visuomenė sutiko itin netolerantiškai. Neapsikentusios patyčių ir užgauliojimų, moterys grįžo prie tradicinių suknelių.