Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mirtiname Jelenos glėbyje pabuvojo tūkstančiai

Vakar sukako jau 32 metai, kai Ukrainoje, šalia Pripetės miesto, įvyko černobylio atominės elektrinės (AE) ketvirtojo bloko griūtis. Kaip tik šiomis dienomis Kaune tą katastrofą priminė šiame mieste britų ir amerikiečių filmuojamas vaidybinis serialas „Černobylis“. Jį žiūrovai išvys kitais metais.

Ir nors filmavimas sukėlė kai kurių nepatogumų Kauno Vytauto prospekto gyventojams, tačiau žmonės niekam pretenzijų nereiškia. Tomis dienomis pasikeitė namų fasadai, gatve važinėjo sovietiniai automobiliai, vaikščiojo devintojo dešimtmečio drabužiais apsirengę aktoriai. Vytauto prospekte esančiame viename name, kuriam būdingas Art Deco stilius, buvo įrengtas vieno iš pagrindinių serialo herojų, vieno geriausių Sovietų Sąjungos atominės energetikos specialistų Valerijaus Legasovo butas. Serialo žiūrovams jis – tai butas vienoje Maskvos gatvių.

Seriale „Černobylis“ sovietų mokslininką, kurį Kremlius paskyrė tirti tragediją, vaidina aktorius Džaredas Harisas (56 m.), labiausiai išgarsėjęs serialuose „Mad Men. Reklamos vilkai“, „Šerlokas Holmsas. Šešėlių žaidimas“, „Karūna“, „Teroras“ ir daugelyje kitų. Taip pat seriale vaidina ir kino žvaigždės Emili Vatson, Stelanas Skarsgardas.

Scanpix nuotr.

Apie tai, kad Lietuvoje bus filmuojamas šis serialas, buvo pranešta dar pernai. Kūrybinė serialo komanda, kurią sudaro beveik 200 žmonių dar darbuosis Ignalinos atominėje elektrinėje bei dar keliose lokacijose.

Serialą stato pasaulinio lygio transliuotojai HBO ir „Sky Atlantic“, o režisuoja Johanas Renkas. Pastarasis yra prodiusavęs ne vieną „Vikingų“, „Absoliutus blogis“ bei kitų itin žinomų serialų seriją, taip pat – daugybę muzikinių klipų tokioms įžymybėms kaip Deividas Buvis, Madona, Robis Vilijamas, Lana Del Rey.

HBO sukūrė žiūrovų pamėgtus serialus: „Sopranai: Mafijos kronika“, „Šešios pėdos po žeme“, „Sostų karai“ , „Vakarų pasaulis“, tad tikėtina, kad ir serialas „Černobylis“ sulauks žiūrovų dėmesio.

Asmeninė drama

Įvairios versijos sklando ir apie serialo herojumi tapusį V. Legasovą. Iškart po Černobylio AE avarijos jis buvo paskirtas į vyriausybės komisiją, atsakingą už avarijos priežasčių tyrimą ir jos padarinių likvidavimą. Avarijos vietoje mokslininkas pasirodė vienas iš pirmųjų ir ten praleido keturis mėnesius – vietoje leidžiamų 2-3 savaičių. Gauta didelė dozė radiacijos labai paveikė jo sveikatą.

Šis mokslininkas priėmė daug svarbių sprendimų apsaugant atominę elektrinę nuo tolimesnių sprogimų ir informavo vyriausybę apie situaciją avarijos zonoje. Būtent jis pasiūlė mišinio sudėtį, kuriuo buvo užpiltas įkaitęs reaktorius ir kurio dėka nepalankios avarijos pasekmės tapo mažesnės nei galėjo būti. Jis informavo savo kolegas mokslininkus ir žiniasklaidą apie pavojus ir sugriautos elektrinės būklę, taip pat reikalavo nedelsiant evakuoti Pripetės miestą.

Scanpix nuotr.

1986 metų rugpjūtį Vienoje vykusioje TATENA ekspertų konferencijoje V. Legasovas, kaip Sovietų Sąjungos delegacijos atstovas, pateikė ataskaitą su avarijos priežasčių analize ir radiologinėmis Černobylio AE avarijos pasekmėmis. Ši kalba tapo lemtingu lūžiu jo karjeroje. 1987 metais slapto balsavimo metu, akademikas V. Legasovas nebuvo išrinktas į mokslo-technikos tarybą, jis buvo du kartus pristatytas gauti Socialistinio darbo didvyrio titulą, bet abu kartus nebuvo apdovanotas. Rusijos Federacijos didvyrio vardą V. Legasovui jau po mirties, 1996 metais, suteikė Borisas Jelcinas.

Beje, 1988 metų balandžio 27 dieną, praėjus dvejiems metams po avarijos Černobylio AE, V. Legasovas buvo rastas pasikoręs savo bute. Prieš mirtį jis įrašė į diktofoną pasakojimą apie mažai žinomus faktus, susijusius su katastrofa. Remdamasis šiuo įrašu, televizijos kanalas BBC jau yra sukūręs filmą „Išgyventi katastrofą: Černobylio branduolinė katastrofa“. Dabartinio serialo „Černobylis“ kūrėjai neatskleidžia filmo detalių, tačiau žinoma, kad tai bus pasakojimas apie dramą išgyvenusį mokslininką.

Blogiau nei bomba

Nors nuo katastrofos jau prabėgo 32 metai, tačiau ji vis dar neužmiršta, juolab, kad ne visos paslaptys ir atskleistos.

Kaip dabar žinoma, Černobylio elektrinės reaktorius RBMK-1000 sprogo tik dėl žmonių kaltės.

1986-ųjų balandžio 25-ąją reaktorius buvo stabdomas pagal planą – jame reikėjo pakeisti išdegusias branduolinio kuro kasetes. Černobylio elektrinės vadovai ta proga nutarė išbandyti, kaip būtų, jei tektų stabdyti avariniu būdu...

Inžinieriai sugalvojo gudrų planą. Jie nutarė prieš pradedant eksperimentą elektros generatorių turbinas įsukti maksimaliu greičiu, kad išjungus reaktorių jos, sukdamosi iš inercijos, tą trūkstamą svarbią minutę, kol įsijungs dyzeliai, dar gamintų elektrą aušinimo vandens siurbliams.

Teoriškai planas buvo nepriekaištingas. Bet praktiškai – nesuveikė, nes nebuvo derintas su mokslininkais, to reaktoriaus kūrėjais, o ir operatoriai padarė klaidų. Eksperimentui prasidėjus apie pusę dviejų nakties, jau po 43 sekundžių nugriaudėjo du galingi sprogimai. Reaktoriaus korpusas suskilo ir į aplinką išlėkė radioaktyvios medžiagos, dujos, dulkės.

Nors stabdomajame reaktoriuje neįvyko nevaldoma branduolinė reakcija, o tik sprogimas dėl perkaitimo, pasak specialistų, elektrinė ir pasaulis būtų mažiau nukentėję, jei Pripetėje kas nors būtų numetęs tikrą atominę bombą, tokia sprogo Hirošimoje ar Nagasakyje. Nes Černobylio reaktoriaus sprogimo pasekmes galima prilyginti teroristų svajonei – „purvinai“ bombai, kuri radiacija ilgam užteršia milžinišką teritoriją. Nudžiuvo, paraudo, net 10 kvadratinių kilometrų miško, ošusio aplink elektrinę.

Scanpix nuotr.

Eilinis Kremliaus melas

Naktinis sprogimas Černobylio atominės elektrinės ketvirtajame energobloke buvo toks galingas ir pražūtingas, jog Sovietų Sąjungos vadovai išsigando gresiančios panikos, todėl nutarė apie nelaimę nutylėti, neinformuoti nei savo šalies žmonių, nei pasaulio visuomenės.

Tik ylos maiše nepaslėpsi. Tragikomiška, bet apie sprogimą Černobylyje pasaulis sužinojo iš Švedijoje esančios... Forsmako atominės elektrinės. Mat jos radiacijos matavimo sistema užfiksavo, kad paskutinėmis 1986-ųjų balandžio dienomis iš dangaus krenta radioaktyvios dulkės, atskrendančios iš Sovietų Sąjungos teritorijos.

Nors tuo metu Sovietų Sąjungą valdantis Michailas Gorbačiovas deklaravo viešumo politiką, bet užklaustas apie tai, savo naujas nuostatas užmiršo, Kremlius melavo nieko nežinąs.

Kol Maskvos politikai melavo, amerikiečių žvalgybos palydovai fotografavo. Peržvelgę nuotraukas iš kosmoso, išbalę Pentagono vadovai puolė skambinti į Baltuosius rūmus – esą šiaurės Ukrainoje, Černobylio apylinkėse, nufotografuota tūkstančiai žuvusiųjų, jų kūnai išmėtyti pro Černobylį tekančios Pripetės pakrantėse!

Vėliau išaiškėjo, jog tai – nesusipratimas. Kadangi žmonių niekas neperspėjo, po sprogimo artimiausią šiltą savaitgalį tūkstančiai ukrainiečių ir baltarusių patraukė prie upių ir ežerų žvejoti, degintis, maudytis. Iš palydovo nufotografuotus besideginančius žmones JAV kariškiai per klaidą ir palaikė lavonais.

Na o, Černobylio elektrinės darbuotojams tuo metu rūpėjo ne kuriozai. Sprogus dėl elektrinės operatorių eksperimentų neišmanymo ir bravūriškumo perkaitintam reaktoriui, užsidegė energobloko stogas.

Scanpix nuotr.

Mirė kančiose

Elektrinės ugniagesių niekas neperspėjo apie radiaciją. Po kelių minučių pirmieji 7 gaisrininkai atliko precedento neturintį žygdarbį – kraupiai radioaktyvioje aplinkoje, tarp reaktoriaus bei branduolinio kuro nuolaužų, jie gesino liepsnojantį pastato stogą, patį reaktorių ir mašinų skyrių. Daug kas neabejoja, kad taip pasiaukodami jie užkirto kelią branduoliniam sprogimui, kuris būtų trečdalį Europos pavertęs dykviete. Nors 6 jų netrukus mirė baisiose kančiose, kažkodėl tik trys ugniagesiai apdovanoti Sovietų Sąjungos didvyrių žvaigždėmis.

Atvežtiems į Maskvos ligoninę šiems didvyriams ugniagesiams neatsirado nei tinkamų pižamų, nei muilo, dantų šepetėlių, pastos. Kol susizgribę biurokratai ir giminės visa tai parūpino, ugniagesiams nieko nebereikėjo – balandžio 28-ąją Maskvos ligoninėje dar žaidę kortomis ir juokavę, vyrai ėmė staigiai silpti ir per 2 savaites visi numirė baisose kančiose. Didvyrius palaidojo Maskvoje paslapčia ir paskubomis lyg kokius nusikaltėlius – bijota užsienio žurnalistų.

Pasirodo, būna stebuklų – tą naktį ant elektrinės stogo dirbęs ugniagesių vadovas Leonidas Teliatnikovas (35 m.), vėliau irgi itin sunkiai sirgęs spinduline liga, sugebėjo pasveikti. Medikai jam pranašavo 3 metus, o jis gyveno dar net 18 metų, kol 2004-aisiais mirė nuo komplikacijų.

Paradas – svarbiau!

Na, o iškart po avarijos Ukrainos komunistų partijos vadovai ilgai svarstė – ar Kijeve, esančiame vos per 110 kilometrų nuo Černobylio atominės elektrinės, vis dėlto rengti kasmetinį gegužės 1-osios paradą?.. Nutarta, kad geriau tegul visi – net ir moksleiviai – šiek tiek apsišvitins, tačiau nekils panika ir „nenutekės informacija“ apie katastrofos mastą. O ne vienas nomenklatūrininkas savo vaikus suskubo tyliai išvežti ne tik iš Kijevo, bet ir iš Ukrainos.

Ir tik kone po mėnesio, kai Vakarų spauda klykė apie pavojų, o radioaktyvus debesis buvo išplitęs virš visos Europos, M. Gorbačiovas pagaliau ryžosi per televiziją pranešti Sovietų Sąjungos žmonėms bei pasauliui apie Černobylio tragediją.

Nors Černobylio elektrinėje neįvyko nevaldoma branduolinė reakcija, o tik sprogimas (dėl perkaitimo ir slėgio), aplinka buvo užkrėsta radioaktyviomis medžiagomis ir taip padaryta neišmatuojama žala. Per patį reaktoriaus sprogimą ir vėliau nuo to pasireiškus spindulinei ligai, žuvo „tik“ keli šimtai žmonių.

Vis dėlto ši katastrofa paskleidė milžinišką kiekį radioaktyvaus užkrato, kuris sargdina vėžiu žmones visose gretimose šalyse, tarp kurių – ir Lietuva. Radiacija užteršė apie 5 mln. hektarų žemės bei vandenų, aplink Černobylio atominę jėgainę teko suformuoti 30 kilometrų negyvenamą zoną, o iš jos – evakuoti per 100 000 žmonių. Visiems jiems sumokėta po kuklią 7000 rublių kompensaciją.

Scanpix nuotr.

Sugerdavo „kilimais“

Likviduoti katastrofai iš visos Sovietų Sąjungos buvo mobilizuota apie ketvirtis milijono žmonių, tarp kurių – apie 7000 iš Lietuvos.

Dauguma likvidatorių suprato, kad aukojasi, bet sunkiausia dalia teko tiems, kurie dirbo prie pat reaktoriaus.

Karo sraigtasparnių pilotai, pradedant pirmąja avarijos diena, kiekvienas kasdien atlikdavo po penkis skrydžius virš elektrinės – pildavo specialiai I. Kurčatovo atominės fizikos institute skubiai sukurtą mišinį, kurį likvidatoriai praminė „burda“.

Tuo pačiu skysčiu darbininkai žarnomis plovė ir aplink elektrinę esančių kaimų pastatus, gatves, kiemus. Ant radioaktyvių dalelių bei dulkių išlietas skystis veikiai sustingdavo į tąsų sluoksnį. Jį darbininkai lyg milžinišką kilimą pjaustydavo, vyniodavo į rulonus ir veždavo į atominių atliekų laidojimo kapinynus.

Neretai operaciją tekdavo kartoti, išvežti naujai išpiltą ir antrą, ir trečią „burdos“ sluoksnį, kol dozimetrininkai, pamatavę radiacijos foną, teritoriją pagaliau pripažindavo saugia žmonėms.

Aukojosi likvidatoriai

Dauguma likvidatorių neturėjo tinkamų kombinezonų ir dujokaukių. Tad jie patys kūrė sau apsauginius kostiumus – po guminėmis prijuostėmis apsigobdavo 2–4 milimetrų švino lapais, o kvėpuodavo per paprastus respiratorius nuo dulkių. Ir čia nieko neišrasi – kostiumų, kurie apsaugotų nuo radiacijos, paprasčiausiai nėra. Kombinezonai, akiniai, respiratoriai, švino sluoksnelis iš tikrųjų kiek apsaugo nuo radioaktyvių alfa ir beta dalelių, kurių įkvėpęs ar prarijęs niekada nebeatsikratysi, būsi iš vidaus jų švitinamas iki mirties. Tačiau didelės energijos radioaktyvių gama bei rentgeno spindulių nesulaiko niekas – jie sklinda kiaurai net per storiausias betono ar geležies sienas. Tad likvidatoriams beliko aukotis.

Trečiojo energobloko stogą praminę Jelenos vardu, likvidatoriai juokaudavo, kad pabuvus ilgiau nei minutę pas Jeleną – moterų jau niekada nesinorės. Netrukus Černobylyje pasklido juokelis: „Nori dar turėti vaikų? Kiaušius prisidenk švinu!“

Pirmiausia reikėjo surinkti ant elektrinės energobloko stogo sprogimo bangos išmėtytus branduolinio kuro, reaktoriaus vidinio sluoksnio grafito gabalus. Buvo planuota tai atlikti nuotoliniu būdu valdoma vokiška, japoniška ir sovietine technika. Tačiau radiacijos fonas ten buvo toks stiprus, kad elektronika neatlaikydavo – mikroschemos bei tranzistoriai čirškėdavo, perdegdavo. Kaip neperdegs, jei net nenaudotos fotojuostelės kasetėse apsišviesdavo.

Tad perdegus robotų elektronikai, baisųjį darbą – rinkti ant stogo išmėtytas reaktoriaus nuolaužas –beliko patikėti „biologiniams robotams“ – likvidatoriams. Nes mes, žmonės, nesame elektros laidininkai, todėl ir radiacijos visiškai nejaučiame. Tačiau, jei nejaučiame, nereiškia, kad radiacija mūsų neveikia.

Ant atominės elektrinės stogo žmones leisdavo po du, porą juokais praminę „Petia ir Vasia“. Šie irgi dirbdavo su švino prijuostėmis, kvėpuodami per respiratorius, su paprasčiausiais kastuvais rankose. „Petia“ ar „Vasia“ nuo stogo kastuvu pakeldavo reaktoriaus nuolaužą, numesdavo žemyn ir skuosdavo atgal. Kad vyrai neužsibūtų, kas 60 sekundžių užkaukdavo sirena.

Mirtinas darbas

Daugelis kareivių ėjo savanoriais, nes buvo pažadėta – su kastuvu ant reaktoriaus stogo fiziškai lengvai padirbi vieną minutę, tada grįžti į slėptuvę, pasiimi padėkos raštą ir važiuoji namo. Tik, deja, ne vienam šių drąsuolių po metų kitų tas raštas, lyg tikrasis mirties liudijimas, papuošdavo karstą...

Per pirmasias 12 dienų vyrai nuo stogo nurinko per 170 tonų didžiausių spinduliuojančių šiukšlių. Likusieji keli šimtai likvidatorių keisdamiesi rinko mažesnes nuolaužas dar pusmetį. Nuolaužų mažėjant, radiacijos fonas irgi silpnėjo, tad vadovybė darbininkų jau nebeskubėjo paleisti namo. Kai stogas buvo baigtas valyti, trys savanoriai, užlipę ant 78 metrų aukščio elektrinės kamino, iškėlė pabaigtuvių... raudonąją vėliavą. Už šį žygį vėliavos kėlikai gavo po... butelį pepsikolos ir po išeiginę dieną.

Geležis ne tik puikiai magnetinasi, geležis sugeria ir po to ilgai pati spinduliuoja radiaciją. Radiacijos matuoklai prie kai kurių sunkvežimių lyg pasiutę imdavo čirkšti vos po savaitės, todėl buvo priimtas sprendimas likvidavimo darbams naudotą radioaktyvią techniką užkasti. Atrodė, taip saugiau – į pavojingą zoną vis prasmunkantys smalsuoliai jų nelaupys. Tačiau po keleto metų atsitokėta, jog tai buvo didžiulė klaida – užkastas rūdijantis metalas su lietumi susigeria į požeminius vandenis ir nuteka į Pripetės upę, tekančią šalia Černobylio elektrinės.

Elektrinė dar dirbo

Apvalius teritoriją, virš sprogusio atominio reaktoriaus pradėta montuoti apsauginį kupolą – sarkofagą. Nuotoliniu būdu valdomais kranais buvo pastatytas 100 metrų aukščio kupolas, tačiau toks kupolas nuo radiacijos galėjo apsaugoti tik 20-30 metų, tad visai neseniai jis buvo pakeistas nauju, gerokai modernesniu sarkofagu. Visa teritorija aplink Černobylio AE turėtų būti pilnai sutvarkyta iki 2065-ųjų.

Nedaug kas žino, bet likvidatoriams dar aukojantis prie sprogusio ketvirtojo energobloko, kitame Černobylio elektrinės pastate 1987-ųjų gruodžio 4-ąją paleistas kitas atominis reaktorius, nuo nelemtojo, sprogusiojo, atskirtas vos viena betono siena. Elektros reikia visiems ir visada – Černobylio atominė elektrinė galutinai sustabdyta tik išdirbusi savo resursą – 2000-ųjų gruodžio 15-ąją.

 

Stasys ŠAULYS

Rekomenduojami video