Europos migrantų krizė artimiausiais metais gali itin paaštrėti, jei toliau smuks kai kurių Afrikos valstybių ekonomika.

15 milijonų iš Afrikos

Europos pabėgėlių krizė šiemet gali ES sukelti smarkų politinį žemės drebėjimą po nacionalinių rinkimų Vokietijoje, Prancūzijoje bei Nyderlanduose. Nors per Turkiją į Europą plūdęs pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių srautas smarkiai sumažėjo, niekas nežino, ar, atėjus pavasariui arba susitarimo su ES dėl pabėgėlių kol kas besilaikančiai Turkijai nusprendus „spustelėti“ Briuselį, jis nepratrūks iš naujo. Juolab kad nėra jokio pagrindo manyti, jog prasidėjęs „tautų kraustymasis“ į Europos žemyną dėl vienų ar kitų priežasčių ims ir pasibaigs.

Neseniai Vokietijos spaudoje pasirodė kaimynės Austrijos karinės žvalgybos politinei šios šalies vadovybei parengto pranešimo ištraukos, kurios sukėlė tikrą šoką. Austrų žvalgybos analitikai prognozuoja, kad per artimiausius 3 metus į Europą gali persikelti iki 15 mln. naujų imigrantų iš Afrikos. Pasak Vokietijos dienraščio „Bild“, ši prognozė paremta Afrikos šalių, iš kurių galima laukti didžiausio ekonominių migrantų srauto, ekonominės padėties analize. Analitikų teigimu, artimiausiais metais jose smarkiai išaugsiantis nedarbas privers milijonus žmonių traukti į Europą tikintis joje rasti pragyvenimo šaltinį.

Austrijos karinės žvalgybos ataskaitoje teigiama, kad 2013–2016 m. į ES šalis emigravo maždaug pusė milijono afrikiečių. Dauguma jų, apie 100 tūkst., atvyko iš Eritrėjos. Apie 80 tūkst. ekonominių migrantų atvyko iš Nigerijos, kiek mažiau iš Somalio (apie 60 tūkst.), Gambijos (40 tūkst.), Malio ir Alžyro (po 30 tūkst.), Sudano, Kongo, Gvinėjos ir Senegalo (daugiau nei po 20 tūkst.). Jei analitikų prognozės pasitvirtins, 2015 m. prasidėjusi Europos pabėgėlių krizė, kai į ES šalis ėmė plūsti dešimtys tūkstančių migrantų, daugiausia iš Sirijos, Irako ir Afganistano, 2020-aisiais atrodys kaip nereikšmingas tarptautinės migracijos įvykis.

Nelaukiamas pavasaris

Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ ir Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros duomenimis, pernai daugiau nei 180 tūkst. žmonių, kurių daugumą būtų galima priskirti ekonominiams migrantams, pabandė iš šiaurinės Libijos pakrantės Viduržemio jūra pasiekti Italijos krantus. Tai trumpiausias nelegalių migrantų jūros kelio iš Afrikos į Europą ruožas. Maždaug 4,5 tūkst. bandančiųjų pasiekti ES paskendo arba dingo be žinios.

Šiuo metu ES Tarybai pirmininkaujančios Maltos premjeras Josephas Muscatas perspėjo Europos šalių lyderius, kad pavasarį, atšilus orams, žmonių, bandančių iš šiaurės Afrikos Viduržemio jūra pasiekti Europą, skaičius gali tapti rekordinis.

„Galime ką nors daryti dabar arba skubiai susirinkti balandį ar gegužę ir bandyti susitarti“, – apie gresiančią dar didesnę migrantų krizę svarstė Maltos Vyriausybės vadovas. Jis turėjo mintyje galimybę su kai kuriomis Afrikos šalimis pasiekti panašų susitarimą, koks anksčiau buvo sudarytas su Turkija, kuri mainais už finansinę paramą beveik sustabdė į Graikiją traukiančių migrantų srautą. Šiuo metu iš Turkijos į ES kasdien nelegaliai atvyksta vidutiniškai po 80 migrantų. Iki susitarimo Graikiją iš Turkijos kasdien pasiekdavo daugiau nei tūkstantis.

Mažiau nei prieš metus įsigaliojęs ES ir Turkijos susitarimas vertinamas nevienareikšmiškai. Neaišku, kiek jo laikysis įnoringasis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, jau grasinęs Briuseliui atverti sienas migrantams į Europą, jei derybos dėl jo šalies narystės ES bus ir toliau blokuojamos.

Praėjusį lapkritį kai kurių ES šalių žvalgybos tarnybos perspėjo apie slaptą Turkijos valdžios planą padidinti spaudimą ES neoficialiai kasdien į Graikiją išleidžiant apie 3 tūkst. migrantų. Ar su korumpuotais ir autokratiniais Afrikos šalių režimais susitarti dėl pabėgėlių bus galima patikimiau nei su Turkija? Dauguma ekspertų tuo abejoja.

Imigracijos žemėlapiai

Šiemet Pasauliniame ekonomikos forume Davose (Šveicarija) buvo pristatyti naujausia ES statistikos tarnybos informacija apie migracijos procesus paremti žemėlapiai, atskleidžiantys, kokioms ES valstybėms atiteko didžiausia pabėgėlių krizės našta. Remiantis nuo 2015 m. sausio iki 2016 m. birželio pateiktų paraiškų dėl pabėgėlio statuso suteikimo ES šalyse skaičiais, Austrija ir Švedija pripažintos vienintelėmis ES valstybėmis, kuriose užsieniečių skaičius, palyginti su visų šalies gyventojų skaičiumi, išaugo daugiau nei 1 proc.

Vokietijoje šis padidėjimas buvo mažesnis nei 1 proc. Čekų lingvisto ir matematiko Jakubo Mariano pagal „Eurostat“ duomenis parengti Europos migracijos žemėlapiai verčia iš naujo pažvelgti į tarptautinės migracijos procesų pasekmes ir išsklaido kai kuriuos mitus apie „imigrantų šalis“.

Pavyzdžiui, Europos valstybių, kuriose užsienio šalyse gimusių asmenų dalis, palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, yra didžiausia, sąraše pirmauja anaiptol ne Didžioji Britanija. Sąrašo viršuje – Liuksemburgas (45,9 proc.), Šveicarija (29,6 proc.), Švedija (18,5 proc.), Austrija (17,4 proc.), Estija (15,8 proc.) ir Vokietija (14,5 proc.). Didžiojoje Britanijoje jų dalis siekia 13,4 proc.

Didžiausia dalis į Didžiąją Britaniją 2015 m. gyventi atvykusių imigrantų yra kilę iš Indijos. Į Norvegiją – iš Lenkijos, į Austriją ir Šveicariją – iš Vokietijos, į Airiją – iš Didžiosios Britanijos. Daugiausia imigrantų į Prancūziją, Ispaniją ir Portugaliją persikelia iš Alžyro, Maroko ir Angolos. Į Graikiją ir Makedoniją gyventi daugiausia vyksta albanai, į Čekiją ir Lenkiją – ukrainiečiai. Daugelyje Rytų Europos šalių didžioji imigrantų dalis – iš Rusijos. Imigrantų skaičius 2010–2015 m. labiausiai padidėjo Liuksemburge, Šveicarijoje, Švedijoje, Austrijoje ir Norvegijoje. Nuo jų šiek tiek atsilieka Didžioji Britanija ir Suomija.

Natūralios tarptautinės migracijos procesus jaukiančios ekstremalios „pabėgėlių krizės“ po kurio laiko privers perbraižyti ir šiuos žemėlapius. Belieka tikėtis, kad ateityje įprastiniai jų kontūrai išliks daugiau ar mažiau atpažįstami.