Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Michael Novak: kapitalizmą sukūrė krikščionybė
Tekste pateikiamų minčių autorius Michaelas Novakas (1933-2017) – JAV filosofas ir teologas, daugelio knygų, kurių bene žymiausioji yra „Demokratinio kapitalizmo dvasia“ (1982 m.), autorius. M. Novakas dėstė Harvardo, Stanfordo ir kituose universitetuose, savo akademinę karjerą derino su aktyviu politiniu gyvenimu – užėmė svarbius postus, tarp jų ir JAV ambasadoriaus Jungtinėse Tautose.  ---

Įprasta manyti, kad kapitalizmas, kaip ir Apšvieta, suklestėjo XVIII a. Lygiai taip manoma, kad kapitalizmas ir Apšvieta tapo priežastimis, dėl kurių ilgainiui sumenko religijos įtaka. Iš tikrųjų būtent Katalikų Bažnyčia viduramžiais sukūrė palankias sąlygas pirmiesiems kapitalizmo daigams.

Nors Maxas Weberis manė kapitalizmo ištakas aptikęs šiuolaikiniuose protestantų miestuose, tačiau mūsų dienų istorikai kapitalizmo užuomazgų randa žymiai anksčiau – kaimiškose vietovėse, kur įsikurdavę vienuoliai, ypač tai pasakytina apie cistersus, imdavosi racionalizuoti vietos ekonominį gyvenimą.

Istoriko Randallo Collinso teigimu, Bažnyčia labiau nei bet kas kitas prisidėjo prie to, kad būtų įtvirtintos Weberio išskirtos kapitalizmo prielaidos: įstatymo viršenybė ir biurokratija, skirtos ginčų sprendimui racionalizuoti; specializuotais įgūdžiais pasižyminti ir mobili darbo jėga; institucinis pastovumas, sudarantis sąlygas ilgojo laikotarpio investicijoms ir kapitalo kaupimui bei nepertraukiamoms intelektinėms ir fizinėms pastangoms; ir veržlus siekis atrasti, prekiauti, kurti gerovę.

Protestantiškoji etika be protestantizmo

Vėlyvųjų viduramžių (1100–1300 m.) žmonės išrado pirmuosius mechaninius laikrodžius, patobulino vėjo ir vandens malūnų mechanizmus, vežimus, diržus gyvuliams kinkyti, laivus, akinius, didinamuosius stiklus, naujas geležies lydymo ir kalybos bei akmens apdirbimo technologijas, naujus architektūros principus. Iki 1300-ųjų buvo išrasta ir kasdieniam naudojimui pritaikyta tiek daug naujo tipo mašinų, kad istorikas Jeanas Gimpelis savo 1976 m. išleistą knygą apie tą laikotarpį pavadino Pramonės revoliucija viduramžiais.

Tačiau visi šie technologiniai atradimai nebūtų reikšmingi, jei ne kapitalizmo iškilimas. Nesant galimybių greitai ir lengvai mainytis, atradimai tik retais atvejais būtų patekę į paprastų žmonių rankas. Nebūtų ir taip greitai perprasti, nukopijuoti ir pradėti konkurentų tobulinti. Visa tai tapo įmanoma dėl įmonėms ir rinkoms suteiktos laisvės bei galimybės tarpusavyje konkuruoti, o sąlygas tam sudarė Katalikų Bažnyčia.

Tais laikais Bažnyčiai priklausė beveik trečdalis visų Europos žemių. Šiems didžiuliams plotams administruoti buvo sukurta visame kontinente galiojanti kanonų teisės sistema, kuri apėmė ir susiejo daugybę skirtingų jurisdikcijų: imperijos, tautos, baronystės, vyskupystės, religinio ordino, privilegijuoto miesto, gildijos, brolijos, pirklių, antreprenerių, prekybininkų ir kitų. Sistemos sudėtine dalimi tapo ir už administracinę funkciją atsakingos vietos bei regioniniai biurokratiniai aparatai. Jie buvo aprūpinti arbitrais, juristais, derybininkais ir teisėjais, kurie tarpusavyje šnekėjo tarptautine ­–­­ lotyniškąja kanonų teisės – kalba.

Kapitalizmui pasitarnavo net ir iškirtinis dvasininkijos dėmesys celibatui. Juo nubrėžta aiški skirtis tarp asmens ir jo bažnytinių pareigų, taip pat nutraukti šeimą bei nuosavybę tradiciškai sieję saitai, kuriuos ilgą laiką palaikė feodalizmas su jam būdingomis iš anksto suplanuotomis santuokomis. Be to, Europoje ėmė rastis nepaprastai aukšta motyvacija, raštingumu, specializacija ir mobilumu pasižyminčios darbo jėgos.

Sėslaus ir aristokratiško benediktinų gyvenimo būdo atsisakę cistersai pirmieji aiškiai nutolo nuo feodalizmo ir išgarsėjo kaip antrepreneriai. Jie apskaitydavo visas išlaidas, gautą pelną investuodavo į gamybos plėtrą, o kapitalą laisvai perkeldavo iš vienos vietos į kitą, kai reikia finansavimą didindami ar, atvirkščiai, sumažindami. Cistersai buvo didžiausi geležies produktų gamintojai centrinėje Prancūzijoje ir vilnos gaminių tiekėjai Anglijoje (eksportui). Jie buvo darbštūs ir energingi. Collinsas cistersus apibūdina sakydamas, kad „jie protestantiškąja etika vadovavosi nebūdami protestantais“.

Cistersų nebuvo daug, todėl jiems reikėjo darbo jėgą tausojančių įrenginių. Tai tapo vaisinga paskata technologijų plėtrai. Cistersus Gimpelis vadina „ekonominiu požiūriu efektyviausia iš visų iki tol Europoje ar net pasaulyje, gyvavusių darbo jėgų“.

Taigi, Bažnyčia vėlyvaisiais viduramžiams sudarė sąlygas atsirasti vadinamjai F. A. Hayeko rinkos „spontaniškajai tvarkai“. Ji nebūtų galėjusi atsirasti chaotiškais, jokiai teisei nepavaldžiais, laikais; kapitalizmui funkcionuoti būtinai reikalingos taisyklės, kurios leistų vykdyti nuspėjamą ekonominę veiklą. Vadovaujantis tokiomis taisyklėmis, jeigu Prancūzijai reikalinga vilna, iš to pasipelnyti gali avis auginantis anglas, kuris, reaguodamas į atsiradusį poreikį, didina auginamų avių skaičių, spartina jų kirpimo darbus ir stengiasi efektyviau pristatyti siuntas prancūzams.

Popiežius Jonas Paulius II savo 1991-ųjų enciklikoje Centesimus Annus pažymi, kad pagrindinė tautų gerovės priežastis yra žinios, mokslas, patyrimas, atradimai ­– visa tai, kas, šių dienų terminais tariant, yra žmogiškasis kapitalas. Raštingumas ir mokymasis buvo pagrindiniai tokių viduramžių vienuolynų veiklos varikliai; žmogiškasis kapitalas, moralinis bei intelektualinis jo dėmenys, tapo pagrindu vienuolynų ekonominiam pranašumui.

Popiežius taip pat atkreipia dėmesį į moderniąsias korporacijas, kadangi būtent joms priklauso atradimas, kaip asmeninius žmogaus talentus ir siekius panaudoti bendram labui. Už šią idėją irgi turime būti dėkingi vėlyvųjų viduramžių religiniams ordinams – ne tik benediktinams ir cistersams, bet ir dominikonams bei pranciškonams, gyvenusiems tryliktojo amžiaus pradžioje.

Impulsas pažangos tūkstantmečiui

Naujajame kanonų teisės kodekse jau buvo pasirūpinta įtvirtinti, kad tokios bendruomenės galėtų veikti kaip juridiniai asmenys. Todėl, pažymi Collinsas, popiežius Inocentas IV gali būti vertai vadinamas „moderniojo korporatyvinio supratimo tėvu“. Taip pat, gindamas naujų pranciškonų ir dominikonų bendruomenių teises nuo sekuliarios dvasininkijos ir pasauliečių profesorių, Tomas Akvinietis rašė apie laisvųjų susibūrimų svarbą pilietinei visuomenei ir prigimtinę žmonių teisę burtis į korporacijas.

Būtent Katalikų Bažnyčiai turime būti dėkingi už impulsą įspūdingam ekonominės pažangos tūkstantmečiui. 1000-aisiais mūsų eros metais pasaulyje gyveno viso labo 200 milijonų žmonių. Dauguma jų kentė nepakeliamą skurdą, nesustabdomus ligų protrūkius ir tironų priespaudą. Ekonominės plėtros dėka dabar pasaulyje gyvena 6 milijardai žmonių – ne tik nepalyginamai geresnėmis sąlygomis nei prieš tūkstantį metų, bet ir vidutiniškai tris kartus ilgiau.

Jokia kita pasaulio dalis nesugebėjo tapti tokia galinga ir tos galios pagalba palaikyti tokį ekonominį našumą kaip Europa (ir jos užjūrio kolonijos). Niekur kitur tiek daug žmonių neužsiėmė išradimais, atradimais, kasdienio gyvenimo gerinimu, niekur tiek daug vargšų netapo viduriniosios klasės atstovais.

Ekonomikos istorikas Davidas Landesas, nors pabrėžia, kad yra netikintis, pagrindinėmis šio didžio Vakarų civilizacijos ekonominio laimėjimo priežastimis įvardija religines:

• atradimo džiaugsmas, kylantis iš įsitikinimo, kad kiekvienas asmuo sukurtas pagal Dievo paveiklą ir pašauktas būti kūrėju;

• gero ir sunkaus rankų darbo teigiamas religinis vertinimas;

• įsitikinimas, kad gamta subordinuota žmogui;

• žydų ir krikščionių linijinio, ne ciklinio, laiko samprata, kuri lemia pažangos supratimą; ir

• pagarba rinkai.

Kapitalizmas ir Caritas

Norisi viltis, kad, pasauliui įžengus į trečiąjį tūkstantmetį, Bažnyčia iš naujo atras seniau turėtą ir kuriam laikui prarastą susidomėjimą bei pasitikėjimą ekonomine tvarka. Pasaulio neturtinguosius sparčiau iš skurdo pakelti padėtų keletas dalykų. Bažnyčiai derėtų imtis iniciatyvos pasiūlant globaliam pasauliui tinkamą religinę ir moralinę vizijas. Jomis turėtų būti siekiama visų gyvenimo visuotinai pripažįstamos teisės viršenybės sąlygomis ir kiekvieno asmeninių talentų panaudojimo bendrajam visų gėriui.

Manau, kad būtent tai popiežius turi omenyje kalbėdamas apie „meilės civilizaciją“. Kapitalizmas turi būti įkvėptas nuolankios meilės, to, kas vadinama caritas ir kas Dantės vaizdingai apibūdinama kaip „meilė, judinanti saulę ir visas kitas žvaigždes“. Tokia meilė pajėgi kartu išlaikyti šeimas, bendruomenes ir tautas. Šių dienų pasaulyje esama polinkio kapitalizmo dvasią sumenkinti iki materializmo, o tai neabejotinai veda į ekonominį nuosmukį. Tuo tarpu kapitalizmo dvasios tikrosios dovanos yra dora, pasitikėjimas, komandinis darbas ir pagarba teisei. Jos – neperkamos ir neparduodamos.

Tekstą pagal interneto svetainėje Acton Institute skelbtą informaciją parengė Vytautas Raškauskas

Rekomenduojami video