Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mianmaro krikščionių gyvenimas budistiškojo nacionalizmo ir islamizacijos kontekste

Pastaraisiais mėnesiais Vakarų spaudoje Mianmaro vardas buvo minimas spaudimo gerbti rohinjų etninės grupės teises kontekste, įvairiems šaltiniams teikiant įrodymų apie jų pažeidimus, kartais iš tiesų brutalius. Taip pat girdima žinių apie naują „budistišką nacionalizmą“, kuris ugningai pasisako prieš „islamizaciją“. Nusistatymas prieš rohinjų genties žmones, kurie daugiausia musulmonai, taip pat yra to dalis: tvirtinama, kad jie nėra Mianmaro dalis, tačiau nelaukiami atvykėliai iš islamiško Bangladešo, kurie turi ten ir sugrįžti.

Tačiau statistika byloja, kad musulmonai Mianmare sudaro apie keturis procentus iš 52 milijonų gyventojų, o krikščionys apie šešis. Be to, krikščionybė pastaraisiais dešimtmečiais stipriai ūgtelėjo. Nors yra nedidelės induistų ir animistų mažumos, budistų išpažinėjų skaičius tolygus 88 procentams visų gyventojų. Kyla klausimas: jei toks priešiškumas jaučiamas musulmonams, ar jo nejaučiama krikščionių mažumai?

Atsakymo dalis slypi istorijoje. Visų pirma reikia atsiminti, kad minimuose kraštuose beveik nėra Vakaruose tarsi savaime suprantamu tapusio skyrimo tarp religinės ir politinės sferos. Religija yra savasties dalis. Antra, dar gerokai prieš dabartinių Mianmaro ir Bangladešo valstybių atsiradimą egzistavo įtampa tarp budistinių ir islamiškų regionų šioje Azijos dalyje.

Krikščionių misionieriai Mianmarą pasiekė prieš penkis amžius ir įkūrė pirmąsias krikščionių bendruomenes, kurios palengva augo. Vis dėlto jų skaičius siekė vos keletą tūkstančių ir neatkreipė didelio dėmesio.

Svarbų puslapį krašto istorijoje atvertė britų imperijos invazija, kuri po kruvinų susirėmimų, 1885 metais, galutinai sau palenkė visą regioną. Britai taip pat pradėjo diegti tvarką, kurioje iš budizmo buvo atimtas tradicinis svoris ir vaidmuo. Be to, pagal imperinę logiką, vadovaujančias pareigas užėmė, be pačių britų, induistai ir musulmonai, ignoruodami vietos elitą. Visa tai lėmė gimimą jausmo, ypač nuo XX amžiaus pirmos pusės, kad reikia apginti savo krašto kultūrą ir tikėjimą nuo kolonizatorių, o šiems pasitraukus – nuo induistų ir ypač musulmonų, kurie tapo priešu „numeris vienas“.

Po keletą dešimčių metų trukusio ir blogai pasibaigusio  karinio valdymo eksperimento, 2010 metais Mianmaras atvertė dar vieną puslapį, pradėdamas laipsnišką perėjimą prie demokratijos. 2008 metų konstitucijoje nurodyta, kad budizmui tenka „speciali pozicija“, bet tai pat pripažįstami „krikščionybė, islamas, induizmas ir animizmas“. Vis dėlto istorinėje ir kolektyvinėje atmintyje įsišaknijęs priešiškumas musulmonams liko, o pats islamas suvokiamas kaip egzistencinis pavojus. Tokias nuostatas skleidžiančios budistų asociacijos ar vienuoliai argumentuoja, kad islamas yra prozelitiškai agresyvus, šiuo požiūriu budizmas tarsi silpnesnis. O kai musulmonų skaičius pasiekia kritinę masę, tuoj pat imasi jėgos, kad ir likusius priverstų priimti jų tikėjimą. Tokiu būdu nebeliko kadaise gausių budistų bendruomenių Pakistane ir Malaizijoje. Populiarus argumentas apie sąmokslą užvaldyti kraštą per gimstamumą: tai lėmė kelių įstatymų 2015 metais priėmimą, įvedant keletą suvaržymų musulmonų šeimoms. Žinoma, minima ir nauja islamistinio ekstremizmo banga Artimuosiuose Rytuose ir kituose kraštuose, džihadistų grasinimai užkariauti pasaulį.

Krikščionys, laimei, į tokią „priešo“ kategoriją nepatenka, taip pat ir dėl to, kad jų mokyklos ar ligoninės teikia savo paslaugas visiems. Tačiau požiūris, kad krikščionybė yra svetimkūnis iš Vakarų ir įtarimas, jog krikščioniškų konfesijų karitatyviniai darbai yra invazinio prozelitizmo strategija, taip pat nėra retenybė, kaip ir įvairūs diskriminaciniai veiksmai prieš krikščionis. Grėsmė, kad ir krikščionys ateityje gali būti priskirti „egzistencinio priešo“ kategorijai, yra reali. Tad popiežiaus Pranciškaus vizitą Mianmare galima suprasti ir kaip atsaką į šią grėsmę.

Rekomenduojami video