Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Merūnas Jukonis: „Niekada negalvojau, kad paliksiu mylimus Biržus…“

Spalį iš darbo Biržų rajono savivaldybės administracijoje išeina 30-metis jaunimo reikalų koordinatorius Merūnas Jukonis. Jis išvyksta į Kauną. Šis žingsnis susijęs su tuo, kad vasarą Merūnas susituokė su Kaune mediciną studijuojančia akmeniške 23 metų Daniele. Nors žinomas Biržų žmogus žada nepamiršti gimtojo miesto, Kaune jis pasirinko tarnauti evangelikų reformatų bendruomenėje ir dirbti kunigo padėjėju bei ekonomu.

-Merūnai, šiais metais tavo gyvenime įvyko didelės, bene didžiausios gyvenimo permainos...

- Niekad negalvojau, kad paliksiu mylimus Biržus, savo gimtinę. Esu patriotas iki kaulų smegenų. Kituose miestuose, susitikimuose visi stebėdavos ir juokdavos, kaip sugebu padaryti Biržų reklamą per kelias akimirkas. Man tai išeidavo natūraliai. Tačiau širdis prasiplėtė ir atsirado daug vietos žmonai Danielei bei pokyčiams. Aš ir toliau liksiu Biržų patriotas, bet pasikeitė prioritetai ir šeima atsistojo į svarbią vietą.

- Jūsų sutuoktuvės liepos 28 dieną vyko Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje. Kodėl būtent čia?

- Čia yra mano širdis. Tikėjimas. Ir vingiuotas kelias iki jo. Ir supratimo, kas yra Dievas, ir gyvo priėmimo jo (o ne tuščios religijos). Buvo ir suklupimų, klaidų. Dievui nuodėmė, nesvarbu, didelė ji ar maža, yra nuodėmė. Bet pažįstu jį kaip mylintį Dievą ir jis per Kristų atleidžia, jei atgailauji. Jis laukia kiekvieno. Norisi, kad žmonės atrastų gyvą tikėjimą.

Biržai – protestantiškas, kunigaikščių Radvilų miestas. Jie buvo reformatai, gyvai ir stipriai tikintys. Dievas duoda santuokai prasmę, jis ją sukūrė. Ją išlaikyti, suprantu, reikia daug pastangų ir išminties. Bet be Dievo beveik neįmanoma, nes Jis padeda atleisti, atsižadėti savęs, o tai, manau, vienintelis kelias santuokoje, kad ši būtų stipri ir išliktų amžina. Beje, šioje bažnyčioje, jos bokšte, prieš metus ir pasipiršau savo žmonai.

Daug kas tuokiasi bažnyčiose dėl nuotraukų, mados ir panašiai. Bet dažnai žmonės nesupranta santuokos prasmės. Man irgi reikėjo laiko tam suprasti. Juk aplink matome tiek daug skyrybų, kurios iškreipia santuoką. Bet supratau, kad skyrybos diskredituoja ne santuoką, o žmones, kurie deda viltis ir pamatus ne ten, kur reikia.

Sudėlioti paskutinius taškus apie šeimą padėjo nuostabi Tim Keller ir jo žmonos knyga, bestseleris „Santuokos prasmė“. Taip pat M. Gungor video seminaras „Per juokus į geresnę santuoką“ ir kai kurie dvasininkai.

Matau, kad labai daug žmonės skiria lėšų ir laiko pasiruošimui vestuvėms, renginiui, bet ne santuokai.

Per mažai visapusiškai esam tam ruošiami. Kaip ir veikiausiai tėvystei... Dėl to vėliau labai sunku, daroma daug klaidų... Aišku, svarbiausia iš jų mokytis.

Nenorėjom taupyti lėšas santuokai kelerius metus gyvenant iki tol kartu, ir iš dalies prarasti tą gilią prasmę tuoktis bažnyčioje. Todėl viską darėm beveik neturėdami jokių lėšų. Ačiū Dievui, jis per gerus žmones laimino. Visą laiką ruošiantis vestuvėms jautėme palaikymą, nors pabaigoje nuo reikalų gausos buvo labai sunku. Viskas praėjo be didžiulių išlaidų ir laimingai. Po ceremonijos prie bažnyčios vykom į Danielės tėčio naujai pastatytą klojimą Akmenės rajone, kur šventė toliau vyko kaubojišku stiliumi.

- Kas tau yra meilė ir galimybė susitikti tą, vienintelę?

- Labai ilgai laukiau jos. Kartais jau galvojau, kad nesulauksiu. Jau pradėdavau svarstyti, gal mano reikalavimų kartelė per aukšta. Bet dabar džiaugiuosi ilgai laukęs ir sulaukęs.

Panašiai buvo ir Danielei. Kol kas praėjo tik mėnuo nuo santuokos, stengiamės vienas kitą labiau pažinti ir suprasti, priimti skirtumus. Turime suprasti, kad vienas kito nepakeisime, tad turime pradėti keistis nuo savęs. Šiuo metu prasidėjo šlifavimosi periodas, kuris truks turbūt visą gyvenimą (šypsosi – red.)

- Papasakok apie savo išrinktąją... Kuo ji ypatinga?

- Tikėjimu. Buvau vienu metu nusivylęs žmonėmis, tuo, ką darau. O ji taip šlovino Dievą… Nors iš pirmo žvilgsnio vienas kitam ne visai patikom (šypsosi – red.). Bet Dievas vedė ir esame kartu. Esu dėkingas, kad laikui bėgant nuomonės pasikeitė. Visada jausdavau palaikymą artimųjų ir tikinčių žmonių. Esu dėkingas evangelikų reformatų bendruomenei, kurioje irgi brendau, nuostabiems tėvams. Daug kam neįtikėtina, bet mes su žmona susipažinome ne klube, socialiniuose tinkluose, kaip dauguma, o bažnyčioje...

Danielė yra meili, draugiška, bendraujanti, gyvai tikinti ir stengiasi laikytis krikščioniškų vertybių. Kartu lankome bažnyčią, skaitome Bibliją. Ji iš gyvai tikinčių žmonių šeimos. Jos tėtis Naujojoje Akmenėje yra evangelikų bažnyčios dvasininkas, Labdaros ir paramos fondo „Prieglobstis“, padedančio patiriantiems sunkumus, steigėjas ir vadovas. Mama – profesionali muzikantė, vokalistė ir nuostabi krikščioniškų giesmių autorė, atlikėja.

- Koks idealus tavo šeimos modelis?

- Ideali šeima, kai žmonės vienas kitą gerbia ir gali vienas kitam nusileisti, kartais patylėti, moka atleisti. Ir tarnaujaNuo spalio tu palieki darbą Biržų rajono savivaldybės administracijoje ir persikeli gyventi į Kauną. Kokie tavo ateities planai?

- Labai mažai laiko turėjau bažnyčiai ir daugiausiai atidaviau jį visuomeninei veiklai, renginiams, projektams. Pradėjau jausti sąžinės graužatį, matydamas, kiek tarnystės reikia tikinčiųjų bendruomenei. Jaučiuosi tarsi gavęs šaukimą į kariuomenę. Noriu daugiau tarnauti, atiduoti savo patirtį reformatų bendruomenei, atsikuriančiai Kauno evangelikų reformatų bažnyčiai. Su žmona padėsim ten misionierišką veiklą atliekantiems kunigui Frankui van Dalenui ir jo žmonai Emily. Taip pat planuoju tarnauti visos bažnyčios ūkinėje ir kitose veiklose, kur reiks pagalbos.

Jei viskas bus gerai, galbūt dar vykdysiu kelis jaunimo projektus. Norėtųsi prisijungti prie Biržų jaunimo reikalų tarybos ir jau visuomeniniais pagrindais dalyvauti veikloje. Bet pirmiausia bus šeima ir tarnystė, o tada kita. Jei liks laiko, gal grįšiu ir prie hobio - Kaune galbūt dar ir pateisėjausiu krepšinio varžybose.

Dėl vėlesnės – ateities, kol kas atrodo, kad labiausiai mūsų laukia Akmenės rajone (šypsosi – red.). Ten savivaldybė gydytojams skiria 15 000 eurų įsikūrimo išlaidoms, apmoka rezidentūrą. Daug darbo lauktų Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios įkurtame labdaros ir paramos fonde, kuris turi vaikų ir jaunimo centrą, vykdo priklausomybe sergančiųjų reabilitaciją, turi šeimų krizių centrą, senelių namus, netgi įkūrę „benamių kaimą“ ir kt. Bet laikas parodys. Kol Danielė baigs medicinos studijas, gyvensime Kaune.

- Su kuo ir kur Biržuose tau labiausiai patiko dirbti?

- Labiausiai darbuotis patiko, nors ir kaip sunku patikėti, darželyje – mokykloje „Vyturėlis“ (beje, buvęs mano darželis). Ten dirbau sporto treneriu ir buvau atsakingas už tinklalapio administravimą. Sukūrėm facebook puslapį (buvo bene pirmasis Biržuose). Turėjome darželinukų futboliuko komandą, laimėjom Biržų pirmenybes. Labiausiai džiugino, kad vaikai entuziaztingi, imlūs naujovėms ir gauni iš jų atgalinį ryšį, nuoširdžią padėką.

Džiaugiuosi, kad darželis visa tai išlaikė ir dar labiau patobulino. Labai aktyviai bendrauja su tėvais, išnaudoja socialinius tinklus. Nuostabiai prižiūrima aplinka, kuriamas aktyvus laisvalaikis lauke.

Manau, kad mūsų darželiai – vieni geriausių Lietuvoje. Direktorė Violeta Stancikienė man pavyzdinga vadovė. Labai džiaugiuosi su ja dirbęs.

Geriausi atsiminimai jaunimo veikloje dirbant kartu su Lilijana Butiene, tuo metu pasišventusia jaunimo veiklai kaip ir aš. Labai patiko dirbti su Dalia Baltrušaitiene, Jurgita Kregždaite, Vera Šnariene, Sandra Slapšiene, Vilma Indrikoniene, Kęstučiu Knizikevičiumi, Mindaugu Mureliu, Laurynu Jankevičium, Odeta Šešeikiene, Irute Varziene, a. a. Nijole Šatiene, Biržų jaunimo savanoriais, Biržų rajono ir miesto vietos veiklos grupėmis, „Vilties šviesa“, „Pagalbos centru“, visuomenės sveikatos biuru ir kitais.

- Dvejus metus teko dirbti ir mokykloje. Rugsėjo 1-ąją reikėtų klausti, ar sunku mokykloje dirbti su vaikais? Ką galvoji apie šiandieninio pedagogo darbą?

- Mokykloje dirbti ekonomikos mokytoju buvo labai sunku. Labai mažai patirties, pažymių šioje pamokoje nėra... Kaip motyvuoti moksleivius per septintą pamoką? Ir per metus išmokyti kursą, kurį mokeisi ketverius metus?

Visiškai ne taip įsivaizduoju mokyklą. Nemačiau jokių ambicingų planų iš vadovų, darbuotojų motyvavimo. Vaikams, regis, niekas neįdomu. Rožiniai kabinetai, darbas be projektorių, įdomių kūrybiškų priemonių, neturėjimas savo kabineto, kurį gali kurti kaip nori, knygos – be jokių paveiksliukų ir kreiduoti drabužiai... Prisimenu kaip košmarą.

Nors ir ten įgyvendinau kelias svajones – atgyvenusią Kaziuko mugę stengiausi paversti verslumo diena – mokyklą paversti „Aušros akropoliu“ – su paslaugom, pramogom, kūrybiškumu ir pan.

Svarbiausia – kūrybiškumas. Su juo galima labai daug pasiekti. Stengdavausi išvesti vaikus iš rėmų, panaudoti neformalaus ugdymo metodus, kuriuos įgijau dalyvaudamas daugybėje projektų, neformalių jaunimo mokymų, mainų ir panašiai. Bet mokykla tokia sustingusi, mokiniai labai įsispaudę į rėmus ir nebemotyvuoti. Keista matyti, kaip jie pasikeičia (ar sistemos pakeičiami) iš visko norinčių aktyvių vaikų į tokius abejingus.

Šaunuoliai mokytojai, kurie tokiomis sąlygomis sugeba sudominti mokinius. Bet švietimo modelis yra labai pasenęs, vis lopoma sena kiaura medinė valtis, kai reikia persėsti į katerį ir lėkti.

Norėtųsi, kad mokykloje būtų vertinamos ne tik žinios.

- Esi turėjęs sąsajų su politika. Ar politiko karjera nevilioja?

- Kažkada galvojau apie politiką, bet pamatęs, kiek ten politikavimo bei žaidimų ir kad tave gali apjuodinti tiesiog vien dėl to, kad priklausai kitai partijai ar judėjimui... Vienas kito žeminimo yra per daug.

Nusprendžiau, kad galima daryti įtaką ir pokyčius ne tik būnant ten. Ne tik būnant meru ir panašiai. Kartais gal net daugiau gali padaryti nebūdamas juo. Ir turėti daugiau džiaugsmo su mažiau aplinkinių pavydo.

Manau, per daug sureikšminami vadovai. Labiau nuo pačių aktyvių, kūrybiškų gyventojų, organizacijų, specialistų, įstaigų, įmonių, verslų ir bendruomenių priklauso, kaip atrodys miestas ir rajonas. Svarbu juos palaikyti, vertinti. Man nepriimtinas požiūris, kad savivaldybė ir nevyriausybinės organizacijos yra atskiros „respublikos“. Savivaldybė laikoma kaip atskira kontora. Tikiu, kad ji tiesiog turi būti visų bendradarbė, pagalbininkė, partnerė. Manau, reikėtų daugiau nuolankumo ir žymiai mažiau žiūrėjimo „iš aukšto“.

- Ko palinkėtum Biržų jaunimui ir žmonėms?

- Kad jaunimui būtų skiriama kuo daugiau nuoširdaus dėmesio. Kad Biržai taptų jaunoms šeimoms atviras miestas. Kad visais aspektais – ar vykdant darbus, ar įrenginėjant infrastruktūrą, ar darant renginius – būtų galvojama: o kaip jaunos šeimos?

Mano svajonė, kad Biržai pradėtų vykdyti programą „Grįžk į Biržus“, kuri buvusiems emigrantams padėtų sugrįžti, prisitaikyti, palaikytų, informuotų, padėtų, parodytų, kad Biržai yra atviri. Taip pat svajoju, kad atsirastų jaunimo centras, kuriame dirbtų profesionaliai paruošti žmonės (šiuo metu judame to link).

Svajoju, kad Biržuose (pavyzdžiui, pievoje prie evangelikų reformatų bažnyčios) atsirastų vaikų žaidimų parkas, kur galėtų vienoje vietoje laiką tėvai leisti su vaikais.

Į Biržus jaunus žmones galima pritraukti ne dideliais atlyginimais, bet kad jiems būtų patogu ir gera auginti vaikus. Savivaldybė galėtų pirkti ne tik socialinius būstus, bet ir butus jauniems specialistams pritraukti. Šiuo metu yra problema, kad beveik nėra nuomojamų butų. Plačiau galėtų būti skelbiama apie savivaldybės įmonėse vykdomas darbo atrankas (pvz. skelbiama vienoje vietoje), kad informacija pasiektų visus, kuriems ji būtina.

Svarbu, kad kavinėse ir įstaigose būtų kambariai su pervystymo stalais ir kampeliais vaikams. Džiaugiuosi, kad toks atsirado net ir Biržų policijoje, prie migracijos tarnybos.

Biržų jaunimas labai įvairus. Daugiausia – moksleiviai ir jaunos šeimos. Kol jos nesusirenka, net neįsivaizduoji, kad čia tiek daug jaunų šeimų. Būtent joms reikia skirti didžiausią dėmesį, kad Biržai nepasentų ir neištuštėtų... Kad čia būtų gera sugrįžti. O tai galime padaryti tik visi kartu surėmę pečius.

- Geros Tau kloties.

 

Jurgita Morkūnienė.

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"

 

Rekomenduojami video