Priversti susiveržti diržus

Italijos situaciją nuo 1989 m. kasmet analizuoja privatus politinių, ekonominių ir socialinių tyrimų institutas „Eurispes“. Šiemet jo pateikta ataskaita, deja, kaip jau daug metų, Italijos paveikslą tapo gana tamsiomis spalvomis.

„Eurispes“ teigimu, 48 proc. Italijos šeimų sunkiai suduria galą su galu, nes neturi pakankamai pinigų mėnesio išlaidoms padengti. Tai 1 proc. daugiau nei prieš metus. Pagrindinėmis skurdo priežastimis įvardijamas darbo praradimas, skyrybos ar liga. Tačiau beveik 39 proc. šeimos nepriteklių priežastimi įvardija liguistą potraukį azartiniams žaidimams.

Nors beveik pusė Italijos šeimų turi problemų, 51 proc. šeimų finansine padėtimi nesiskundžia, nes jų pajamos, palyginti su praėjusiais metais, nesumažėjo. Tačiau net ir skurdžiomis savęs nelaikančios šeimos teigia priverstos susiveržti diržus.

Štai septynios iš dešimties apribojo valgį restoranuose, 68 proc. rečiau lankosi kirpyklose ir grožio salonuose bei kukliau atostogauja. Tačiau, analitikų teigimu, didžiausią nerimą kelia faktas, kad net 38 proc. šeimų sumažino išlaidas sveikatos priežiūrai ir prevencijai.

Milžiniškas potencialas neišnaudojamas

Italijos nacionalinis statistikos institutas „Istat“ teigia pastebintis augantį optimizmą pramonėje, ypač statybų sektoriuje. Statistikų duomenimis, gamyba šalyje išaugo 2 proc. Tačiau pramonės taikiniu esančius vartotojus įtakingo instituto statistikai vadina skeptiškais. Priežastys – bendras ekonominis klimatas ir asmeninė situacija, kurią lemia neaugančios pajamos ir tirpstančios santaupos.

Apžvalgininkai sako, kad vartotojai gal ir nebūtų tokie skeptiški, jeigu juos slėgtų mažesnė mokesčių našta. Tačiau Tarptautinio valiutos fondo sausio 30 d. paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad Italijoje, kurią Vašingtone įsikūrusi organizacija vadina „tipiška didelio atotrūkio tarp bendrojo vidaus produkto ir valstybės skolos šalimi“, erdvės mažinti mokesčius nėra.

Instituto „Eurispes“ vadovo Gian Maria Fara teigimu, Italija turi milžinišką potencialą, bet, palyginti su kitomis Europos šalimis, daug metų išgyvena nuosmukį. Bet ne tik ekonominį ar politinį, bet ir kituose sektoriuose, tokiuose kaip švietimas, moksliniai tyrimai ir inovacijos.

Be to, instituto vadovo teigimu, šiandien Italijai labiausiai trūksta ne tik pinigų ir vienybės, bet ir bendros vizijos, kurios labui visi galėtų pasiraitoti rankoves ir išvien dirbti. O tai neleidžia italams turimo  potencialo paversti kuriančia energija.

Italės vis dar ieško „princų“

Kad ir kaip būtų, dalis visuomenės dėl skolose skendinčio šalies iždo ir tirpstančių santaupų galvos sau nekvaršina. Štai priešpaskutinį sausio savaitgalį Milano širdyje stūksančiuose XVI a. rūmuose liejosi valsas ir prabanga. Jau 34-ą kartą prancūzų literatūros grando Stendhalio aprašytose salėse vyko Vienos pokylis.

Kelios dešimtys baltomis princesių suknelėmis pasidabinusių pasiturinčių šeimų atstovių ne tik iki vidurnakčio sukosi valso ritmu, bet ir teigė besijaučiančios moderniomis princesėmis, kurios yra „labiau nepriklausomos, tačiau širdyje – tokios pat žydrojo princo ieškančios romantikės“.

Beje, italai optimizmo vertinimo klasifikacijose pirmauja ne šiaip sau. Nepaisant ekonominių, politinių ir socialinių nestabilumų, viena optimistiškiausių Europos šalių vadinamos Italijos gyventojai tiki, kad šiemet situacija, nors ir nedaug, bet pagerės. „Eurispes“ teigimu, taip mano daugiau kaip pusė italų. O vienas iš dešimties tiki, kad ekonominė situacija Italijoje neabejotinai gerės.