Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Medeljinas – pavojingiausias miestas pasaulyje?

Nors ir su oficialiu gidu, lankytis Komuna 13 (San Javier) rajone Medeljino mieste (Kolumbija), ir dar šventą dieną, buvo tikras nuotykis.

Be įstatymų

Čia dar likę nešvarūs narkotikų valdovo Pablo Escobaro pėdsakai, FARC veikla (Kolumbijos ginkluotieji revoliucionieriai, kurie, atrodo, ir vėl kelia galvas), neoficialių grupuočių bei visokio plauko nusikaltėlių siautėjimas, plėšikavimas. Žodžiu, tai teritorija, neseniai gyvenusi ir kartais dar tebegyvenanti be jokių įstatymų, teisių, policijos, administracijos ir t. t. Čia gresia bet kas – žmogžudystė, dingimas be žinios, įsitraukimas į narkotikus. Ne šiaip sau gidas nuolat šūkčiojo: „Tik neatsilikite nuo grupės, neikite gatve, visi ant šaligatvio!“ Pirmąkart čia lankydamasis ne viską gali perprasti.

Vilionė dirbti

Kalvota vietovė didžiuliame mieste, Komuna 13, buvo itin palanki paramilitarinei milicijai atsirasti. Jauni, neišsilavinę vaikinai į miliciją buvo viliojami ginklais, uniforma, pinigais, ateities perspektyvomis. O patekę į grupuotę iš jos neištrūkdavo. Būtent tai patyrė ir mūsų gidas Leandras (Leandro Roman), kuris gyveno ir iki šiol tebegyvena viename iš namų Komuna 13 rajone. Siūlomas darbas, atlyginimas viliojo, tačiau greitai jam buvo įsakyta į miliciją įtraukti ir kitus šeimos narius bei draugus, o jei kuris išdrįstų pasipriešinti, nušauti. Laikai neramūs – kulminacija teroro, narkotikų klestėjimo Kolumbijoje. Būtent čia kūrėsi narkotikų platinimo gijos, besidriekiančios iki JAV, Kanados, Europos... Mūsų gidui teko apsispręsti: milicija ar skurdas, vargdienio dalia.

Šiandien šiame rajone aukštyn žemyn marširuoja puikus eskalatorius, kuriuo Leandras, prisitaikęs naują, oficialiai įteisintą gido profesiją, pakvietė mus pasivažinėti ir pasidairyti po šį legenda tapusį rajoną... Nors, beje, ir šiandien jis nepataria čia vieniems vaikštinėti, ypač vakarais (sutemsta gana anksti – 18 valandą).

P.Escobaro rajonas

Kodėl jis taip vadinamas? Nors ir dedama daug pastangų, vis tik Kolumbijos teisėsaugai, politikams nepavyksta iki galo „sukultūrinti“ šio rajono, įsikūrusio miesto, kuriame gyvena netoli 3 mln. gyventojų (sunku patikėti, kad maždaug tiek pat gyventojų Lietuvoje), aukštumose. Visa ši kalvotoji Medeljino zona, kurioje tarsi prisodinta namelių su žydrais stogais, neretai pačių gyventojų pasistatytų, vis dar žinoma kaip sunkių nusikaltimų zona, izoliuota nuo miesto centro. O kadangi Medeljinas glaudžiai susijęs su P.Escobaro vardu, – jis čia gyveno ir kūrė savo narkotikų verslą (apie šią dviprasmišką asmenybę reikėtų kalbėti atskirai), – miestas iki šiol garsėja kaip vienas pavojingiausių pasaulyje. Padėtį Komuna 13 rajone apsunkindavo statūs, fiziškai sunkiai įveikiami kalnai, ištrupėję ir lyjant slidūs laiptai, vedantys į viršų...

Dingo daug žmonių

Daug pastangų, nors tam nepritarė didžioji kaimynė JAV, dėjo Kolumbijos armija, ketindama atkurti teisingumą, atgrasyti narkotikų rėmėjus, deja, kariškių veikla bei „pagalba“ pasireiškė egzekucijomis bei areštais. Nuožmus karas su baisiais padariniais (gaisrai, žmogžudystės, iki šiol kai kurios vietovės vadinasi, pvz., „6 kaimynai“, o tai reiškia, kad tiek jų buvo nušauta) tarp milicijos bei įvairių sukarintų grupuočių, o vėliau ir tarp įsitraukusios kariuomenės vyko nuo 1980-ųjų. Kalnų gyventojai dėl karinių jėgų kontroliuojamos teritorijos buvo tapę tarsi įkaitais, negalėjo nei atvykti, nei išvykti... Per šį laikotarpį žuvo, mirė, dingo daugiau nei 2 000 žmonių.

2002 metais spalio mėnesį šiame rajone Kolumbijos kariuomenė, siekdama zoną paversti teisėta, įvykdė liūdnai išgarsėjusią operaciją „Orion“. Operacijos metu žuvo daugybė žmonių: ir vadinamųjų teismo vykdytojų, ir besipriešinančių vietinių šio rajono gyventojų. Jie visiems laikams dingo be žinios arba buvo sulaikyti, vyko daug neteisminių egzekucijų, konfiskuota ginklų ir sprogmenų. Vis dar pasipildo dingusių asmenų sąrašas bei randama nenustatytų aukų statybinių medžiagų sąvartynuose, kurių valdžia nesirengia uždaryti.

Gyvieji liudija

Neatsitiktinai aukoms atminti miesto centre yra įkurtas muziejus Casa de la Memoria. Jame daug dokumentinės bei vaizdinės medžiagos apie smurto ir narkotikų klestėjimo laikotarpį iki pat P.Escobaro žūties. Muziejus įkurtas 2006 metais Medeljino merijos biuro „Pagalba aukoms“ iniciatyva – siekiant ieškoti dialogo tarp visų jėgų, kad kuo greičiau būtų suprastas, įvertintas ir visiems laikams įveiktas ginkluotas konfliktas bei smurtas Medeljine, visame Antiokijos regione, visoje Kolumbijoje.

Būtent šioje vietoje, šio prieštaringo miesto širdyje, ginkluoto konflikto prisiminimai turi ir fizinę, ir simbolinę reikšmę. Čia daug dingusių žmonių nuotraukų, daug gyvų liudytojų pasakojimų. Jaunai kartai objektyviai pateikiama dokumentinė medžiaga, skaičiai ir faktai, tuo pačiu šaukiamasi vilties, ieškoma išeičių. Patikima išeitis – per kultūrą (švietimą, mokslą, gamtą, muziką, literatūrą), per visa tai, kuo iš tikrųjų turtinga Kolumbija ir ko ji trokšta. Kiekvienas gyvas liudytojas skelbia: „Mes esame gyvi prisiminimai, budėkite, kad visa tai nepasikartotų.“

Kalnai link centro

Neilgai trukus po baisių žudynių valstybiniu mastu buvo kuriama programa, siekiant sumažinti aukštuminių rajonų atskirtį nuo centro. Pirmiausia pasirūpinta susisiekimu – milijoninis miestas Medeljinas, turintis dvi pagrindines metro linijas, šiandien „įkopia“ ir į kalnus, į skurdesnes apylinkes. Funikulieriai (lyno keltuvai) iš metro stočių kas keliolika minučių kyla į viršų bei leidžiasi žemyn, stabtelėdami įvairiose stotelėse kalno papėdėje. Taip pat į viršų ir žemyn galima keliauti nieko nekainuojančiu elektriniu eskalatoriumi (elektriniais 384 metrų ilgio laiptais, kainavusiais 3,5 mln. JAV dolerių). Šios susisiekimo priemonės žmonėms, išsirengusiems į darbą, sutaupo net kelias valandas, be to, kalnų zonos tapo žymiai saugesnės vaikštinėti.

Miestas gąsdino

Mums, atklydusiems į šį milijoninį miestą, iš pradžių buvo sunku suvokti šią tautos tragediją, kurią galima palyginti nebent su karo metų baisumais... Vos įvažiavome į Medeljiną, GPS neteisingai mus nukreipė į pavojingiausią kalnų rajoną. Patyrėme šoką: gatvės siauros, mašinos bei daugybė motociklų grūdasi, vairuotojai, išlipę iš transporto priemonių ypač stačioje nuokalnėje, patys reguliuoja mašinų srautus, šūkaliodami vieni ant kitų, aiškindami, kaip kuris turi sukti, ir visa tai lydi baisus triukšmas – rėkavimai, šauksmai, pyktis, iš neaiškių barelių sklindanti tranki, iš proto varanti muzika.

Taip pasitiko šis miestas. Tik nusileidę į visiškai kita kokybe pasižymintį centrą, laimingai pasiekėme savąjį „bildingą“, kuriame planavome apsigyventi.

Vaikščiodami su gidu prisiminėme pirmąją dieną šiame mieste, nes lijo, šlapiu, siauru, tik vietomis asfaltuotu keliuku ne vienas automobilis slydo atbulomis žemyn, taip ir neužkildamas į kalną. Lietui nesiliaujant, įsitaisėme gido pažįstamos moteriškės namelyje. Ji išvirė kavos, o po kiek laiko kita šeimininkė pasiūlė pačios sukurtų gana keistų ledų – sušaldyti geltoni kukurūzų spurgeliai buvo apšlakstyti cukrumi.

Grafičių simbolika

Šiame kalnų rajone apstu gatvės dailininkų darbų ant namų sienų, kuriuos, aišku, fotografavome. Tikrai nesu grafičių gerbėja, bet negaliu negerbti dailininkų tikslo – freskose kalbama taikliais simboliais, temomis apie nūdieną (imigracija, technologija, taika, atmintis, darbas), naudojamos stiprios spalvos, pavyzdžiui, mėlyna – vilčiai išreikšti.

Figūruoja įvairių tautybių bei laikotarpių veidai, įtraukti ir gyvūnai: štai bitės įkūnija virsmą, o skruzdėlės – bendro darbo simbolis. Taip pat atkurti tam tikrų asmenybių, net nužudytų vaikų veidai...

Kai kurie iš šių dažniausiai labai jaunų menininkų, naktimis kūrusių paveikslus, buvo nužudyti. Keletas jų, kaip ir kiti Medeljino gyventojai, sugebėjo laiku išsiveržti iš šalies (iš viso išvyko apie 15 proc. Kolumbijos gyventojų).

...Buvo gražu stebėti, kaip gidas Leandras linksmai sveikinosi su vietiniais, kai kam plodamas per petį, jis čia saviškis, visų pažįstamas… Prisiminiau Kolumbijoje gyvenančios lietuvės Laimos Didžiulienės (dainininko Jurgio Didžiulio močiutės) žodžius, pasakytus atsisveikinant: „Gyvendamas tarp vilkų išmoksti, kaip reikia gyventi, elgtis.“

Rekomenduojami video