Stulpininkai - tai  Rytų krikščionių vienuoliai, kurie pirmame mūsų eros tūkstantmetyje didelę laiko dalį praleisdavo stulpuose. Tai buvo kraštutinis asketizmas, kuomet buvo atsisakoma ne tik lovos ar skanesnio maisto, bet ir gebėjimo pasivaikščioti ar išsitiesti. Tačiau dabar ne apie tai.

Praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje JAV paplito keista mada - sėdėjimas telegrafo stulpuose. Jauni žmonės įsilipdavo į tuos stulpus ir ten praleisdavo kelias valandas. Alvinas Kelly 1924 metais pakėlė šį keistą pomėgį į naują lygį, kai stulpe praleido 13 valandų ir 13 minučių. Tai paskatino jaunimą visose JAV bandyti pagerinti rekordą.

Tai buvo labai keista mada. Tais laikais, kai nebuvo interneto, tokie triukai neatnešdavo šlovės ir pinigų. Taip jaunimas tiesiog bandydavo pelnyti savo vietinių draugų pagarbą. Na, apie ištvermingiausius rašydavo laikraščiai, bet kažin, ar tos kančios buvo to vertos.

1929 metais keturiolikmetis Williamas Ruppertas stulpe praleido 23 dienas. Kelly nusprendė susigrąžinti rekordą ir jį sutriuškinti, todėl tais pačiais metais stulpe išsėdėjo 49 dienas. Jau kitais metais Billas Penfieldas stulpe praleido 51 dieną ir 20 valandų - būtų sėdėjęs ir ilgiau, bet prasidėjo audra ir jam teko slėptis nuo žaibų.

Kaip šie žmonės tiek ilgai praleisdavo stulpuose? Na, kai kurie sukčiavo ir išlipdavo pamiegoti. Kiti atkakliai laikėsi stulpe ir miegodavo persilenkę perpus. Maisto jie pasikeldavo virvėmis - jiems visada reikėjo pagalbininkų.

Sėdėjimas stulpuose buvo ir protesto priemonė. Štai Davidas Werderis 1982 metais įsiropštė į stulpą protestuodamas prieš aukštas degalų kainas. Ten jis praleido daugiau nei 439 dienas ir 11 valandų. Tiesa, ši mada tuo metu jau buvo seniai išsikvėpusi - ją nuslopino dar ketvirtojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusi Didžioji depresija, o tada - ir Antrasis pasaulinis karas.