Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Literatūrinis Nobelis šį kartą – pabėgėlio likimą išgyvenusiam rašytojui

Iš Tanzanijos kilęs, šiuo metu Didžiojoje Britanijoje gyvenantis pabėgėlio likimą patyręs rašytojas ir akademikas Abdulrazakas Gurnah Nobelio literatūros premija šiemet apdovanotas už bekompromisį ir atjautos kupiną kolonializmo pasekmių tyrinėjimą bei prarajoje tarp kultūrų ir žemynų esančio pabėgėlio lemtį. Pats rašytojas savęs pokolonijinės literatūros kūrėju nelaiko, tačiau pabrėžia, kad egzilio patirtys jo kūrybai itin svarbios.

Netelpa į apibrėžimą

Už kolonializmo pasekmių tyrinėjimą bei prarajoje tarp kultūrų ir žemynų esančio pabėgėlio lemtį Nobelio literatūros premija apdovanotas prozininkas A.Gurnah nelaiko savęs pokolonijinės literatūros kūrėju. 2016 metais Afrikos ir Azijos tyrimų projekto AFRASO inicijuotame interviu jis svarstė, kad pasaulio ir pokolonijinės literatūros sąvokų nevartotų savo kūrybai apibūdinti, nes jos nesusijusios nei su kokybe, nei su kultūros kūrimo procesu. Sąvokos naudingos, jos apibrėžia literatūrą ir taip leidžia ją kategorizuoti, įgalina pokolonijinę kritiką, suteikia galimybę pasakyti tam tikrus dalykus, išskirti tam tikrus modelius. Kita vertus, sąvokos apriboja tokios literatūros interpretaciją, nes kūriniuose yra šis tas daugiau nei jiems taikomame apibrėžime. Rašytojas teigė nenorintis būti vadinamas kaip nors kitaip nei savo vardu.

Savosios vietos netekimo idėja

A.Gurnah gimė 1948 metais Zanzibare – archipelage Tanzanijos pakrantėje. Augdamas niekada negalvojo, kad galėtų tapti rašytoju. „Apie tai net nemąsčiau. Mano paauglystės laikais negalėjai pasakyti, kad nori būti rašytoju“, – pasakoja A.Gurnah. Tuomet jis manė, kad užaugęs bus naudingas, galbūt taps inžinieriumi.

Kai Zanzibaras 1963 metais atsiskyrė nuo salą kolonizavusios Didžiosios Britanijos, prasidėjo žiaurus sukilimas, imti persekioti arabų kilmės gyventojai. Todėl šiai salos gyventojų mažumai priklausęs aštuoniolikmetis A.Gurnah buvo priverstas prieglobsčio ieškoti Anglijoje. Būtent egzilyje nelaimingas, skurstantis, namų besiilgintis vyras pradėjo kurti vaizdelius apie paliktą gimtinę, kad suprastų ir dokumentuotų savo patirtis. Paskui ėmėsi ilgesnių tekstų, pradėjo rašyti istorijas apie kitus žmones. Pasak prozininko, rašymo patirtį motyvavo savosios vietos pasaulyje netekimo idėja.

Sukrečiančios istorijos

Dešimtyje romanų A.Gurnah plėtoja egzilio, tapatybės ir įsišaknijimo temas. „Išvykimo atmintis“ („Memory of Departure“), „Piligrimų kelias“ („Pilgrims Way“) ir „Dottie“ yra apie imigranto patirtis Didžiojoje Britanijoje. 1994 metais į „Booker“ premijos sąrašą įtrauktame romane „Rojus“ („Paradise“) pasakojama apie kolonializmo sužalotą berniuką iš Rytų Afrikos šalies, o „Tylos pagerbimas“ („Admiring Silence“) yra apie vyrą, iš Zanzibaro atvykusį į Angliją, ten vedusį ir tapusį mokytoju. Naujojo romano „Vėlesni gyvenimai“ („Afterlives“) tema – skirtingos kartos ir suskilusios bendruomenės vokiečių imperijos kolonizuotoje Tanzanijoje XX a. pradžioje. Romanas pradedamas ramiai, kasdieniškai: „Kalifui buvo dvidešimt šešeri, kai jis sutiko pirklį Amūrą Biašarą.“ Vis dėlto susitikimas buvo lemtingas, nes Kalifas vedė Amūro seserį. A.Gurnah išsamiai neaprašinėja kolonizatorių žiaurumo, daugiausia dėmesio skiria poros kasdienybei, tačiau tai nereiškia, kad jų gyvenimai nėra paveikti kolonializmo. Vienas iš personažų prasitaria: „Vokiečiai nužudė tiek daug žmonių, kad visa šalis nuklota kaukolėmis ir kaulais, o kraujo prisigėrusi žemė klampi.“ Labiausiai sukrečianti jaunojo Hamzos istorija, perteikianti ambivalentiškus aukos ir budelio santykius.

Užaugo su savo pasakojimais

Egzilio, skilusios tapatybės, kolonializmo reiškinius A.Gurnah analizuoja ir akademinėje veikloje – 1982 metais Kento universitete jis įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, ilgai dėstė pokolonijinę literatūrą. Šioms temoms skyrė ne vieną knygą – tiek savo parašytą, tiek sudarytą.

Rašytojos ir kritikės Judyannet Muchiri paklaustas, kaip romane „Vėlesni gyvenimai“ pavyko suderinti smurtą, traumines patirtis ir ramybę, gyvenimo džiaugsmą, A.Gurnah atsakė, kad jo tikslas nebuvo parašyti kūrinį apie karo ir kolonizacijos baisumus: „Noriu, kad būtų suprastas kontekstas, kuriame vyko karas ir kolonizacija. Noriu parodyti, jog tame kontekste esantys žmonės patyrė įvairius dalykus. Noriu parodyti, kaip karo ir paties gyvenimo sužeisti žmonės susidoroja su tuo. Netikėtas dosnumas istorijoje reikalingas parodyti, jog žmonėse yra jo galimybė ir kartais aplinkybės priverčia mus šį dosnumą išreikšti.“ A.Gurnah prisipažįsta, kad romane „Vėlesni gyvenimai“ pasakojamos istorijos visą laiką buvo su juo. „Galima sakyti, užaugau su šiais pasakojimais. Mane supo žmonės, kurie kalbėjo apie visus tuos dalykus, nes patyrė juos savo kailiu. Šios istorijos lydėjo ilgai, reikėjo laiko sudėlioti jas į vientisą pasakojimą. Nugludinti istorijas padėjo ir mokslinė veikla“, – teigė A.Gurnah.

Po beveik 30 metų

Kai J.Muchiri rašytojo paklausia apie namus, įsišaknijimą ir šių temų plėtotę romane, A.Gurnah ima svarstyti, kad įsišaknijimą ir šaknų netekimą galima išgyventi labai skirtingai. „Kokiu būdu žmonės save supranta kaip bendruomenės dalį? Kodėl vieni priimami, o kiti išstumiami? Šias temas tyrinėju įvairiuose savo darbuose, šiuos klausimus užduodu ir romane „Vėlesni gyvenimai“, – svarstė A.Gurnah.

72 metų A.Gurnah yra pirmasis juodaodis rašytojas, premiją gavęs po Toni Morrison, kuriai literatūrinis Nobelis įteiktas 1993 metais. Daug kas Nobelio premijos skyrimą A.Gurnah vertina kaip ilgai lauktą teisingumo atstatymą, nes metų metus Nobelį gaudavo vien europiečiai ir amerikiečiai. Vis garsiau svarstoma, kad tarp Nobelio literatūros premijos laimėtojų maža įvairovės. Švedų laikraščiui „Dagens Nyheter“ rašanti žurnalistė Greta Thurfjell pastebėjo: 95 iš 117 Nobelio laimėtojų yra kilę iš Europos arba Šiaurės Amerikos. Be to, premiją iki šiol gavo tik 16 moterų. „Kiek ilgai tai dar tęsis?“ – klausia žurnalistė.

Premiją skyrusio komiteto pirmininkas Andersas Olssonas ketvirtadienį vykusioje spaudos konferencijoje teigė, jog A.Gurnah laikomas vienu ryškiausių pokolonijinių rašytojų. Prozininkas nuosekliai, su ypatinga atjauta gilinosi į Rytų Afrikos kolonizacijos ypatumus ir jų pasekmes šaknų netekusių, migruojančių individų gyvenimams. A.Olssonas taip pat akcentavo, kad rašytojo romanų personažai suvokia esantys prarajoje tarp kultūrų ir žemynų, tarp palikto ir ateityje laukiančio gyvenimų, jie bando atremti rasizmą ir prietarus, bet ir patys draudžia sau kalbėti tiesą, net perkuria savo biografijas vengdami konfliktų su aplinka.

Vadina netikėtu pagerbimu

Nors gimtoji A.Gurnah kalba yra svahilių, literatūrinei kūrybai jis pasirinko anglų. Tiesa, jo prozoje galima aptikti frazių svahilių, arabų ir vokiečių kalbomis. Nemažai vaizdinių ir istorijų rašytojas perėmė iš Korano, arabų ir persų poezijos, jam ypač svarbi knyga „Tūkstantis ir viena naktis“. A.Gurnah prasitarė, kad teko pakovoti su leidėjais, norėjusiais svahilių ir arabų citatas bei frazes romanuose sulotyninti, išversti į anglų ar paaiškinti prie kūrinio pridėtame žodynėlyje. A.Gurnah mano, kad taip britų ir tikriausiai amerikiečių leidėjai kitų kultūrų elementus paverčia tikromis svetimybėmis. „Tokiais atvejais sakau: ne ne ne“, – patikino jis.

Kai „New Republic“ žurnalistas Alexas Shephardas Nobelio literatūros premijos komiteto pirmininko paklausė, ar komiteto sprendimui įtakos turėjo Europą krečianti migrantų krizė, A.Olssonas priminė, kad egzilis ir migracija vyksta jau daugybę metų. Vis dėlto A.Shepardas premijos skyrimą A.Gurnah vadina netikėtu pagerbimu, nes prozininko romanai Didžiojoje Britanijoje nėra labai žinomi ir beveik visai nežinomi už šalies ribų. Kita vertus, Nobelio literatūros premija, kaip ir dauguma prestižinių literatūrinių apdovanojimų, skiriama ne už populiarumą, o už ypatingą rašytojo indėlį į literatūrą.

Virginija Cibarauskė

Literatūra ir menas

Rekomenduojami video