„Lietuvoje adaptuotis buvo lengva, bet tik todėl, kad sulaukiau daug pagalbos“, – Vytaro Radzevičiaus vedamoje LRT RADIJO laidoje „Pasaulio puodai“ sako Lietuvoje gyvenantis italas virtuvės šefas Gianas Luca Demarco. Pasak jo, keisčiausia atvykus į Lietuvą buvo valgyti sėdint ant sofos, o lietuviškas maistas paliko puikų įspūdį: „Paradoksas, kad Lietuvoje atidaromi užsienietiško maisto restoranai, nes gero lietuviško maisto rasti sunku.“

Italas kulinaras, biatlonininkas Gianas Luca Demarco į Lietuvą atvyko jau prieš dešimt metų, nes gavo pasiūlymą tapti biatlono treneriu: „Iš pradžių nieko nesupratau, pirmas klausimas buvo – kaip čia išgyvensiu? Nesustodamas ėjau paskui savo svajonę – tapau biatlono rinktinės treneriu. Tai buvo svarbus pasiekimas. Atrodė, kad man Lietuvos biatlono komanda buvo svarbesnė nei patiems lietuviams.“

Sklandžia lietuvių kalbą G.L. Demarco pasakoja, kad tuomet įsilieti į nepažįstamą kultūrą buvo sunku, tačiau sulaukė pagalbos: „Gyvenau Ignalinoje, o vilniečiai vis gąsdino, kad Ignalinoje vien rusakalbiai. Su manimi visi ten kalbėjo tik lietuviškai, net buvo viena močiutė, kuri pas mane atėjo ir pasisiūlė padėti skalbti drabužius. Pamatė, kad gyvenu vienas ir galvojo, kad nesusitvarkysiu. Ignalinoje man padėjo suprasti, kur gyvenu ir kaip. Lietuvoje adaptuotis buvo lengva, bet tik todėl, kad turėjau daug pagalbos.“

Kalbėdamas apie Lietuvos ir Italijos skirtumus, italas pabrėžia, kad lyginti vieno italo su kitu – neįmanoma. Italijos pietuose gyvenantys italai – aistringi ir teatrališki, o šiauriečiai – šaltesni. „Čia kaip ir Lietuvoje – žemaičio su aukštaičiu šalia nepastatysi. Galiu pasakyti tiek, kad lietuviai – šiauriečiai. Jie ramesni, bet jei norės tau įkrėsti, tai įkrės“, – sako G.L. Demarco.

Italas kalba ir apie dar vieną kultūrų panašumą: „Italija su Lietuva panašios šeimos hierarchija – pirmenybė mamoms ir močiutėms, o paskui – visiems kitiems. Tik Italijoje tėvas dar galvoja, kad gali vadovauti, o Lietuvoje jis tiesiog atsipalaidavęs. Mano tėvas prieš vestuves patarė suprasti, kad namuose vadovauja moteris, tik ji leidžia tau galvoti, kad sprendimus priimi tu.“

Keisčiausi atvykus į Lietuvą, pasak G.L. Demarco, buvo lietuvių valgymo įpročiai. „Buvo keista namuose neturėti stalo. Kviečia į svečius, ateini ir nėra kur susėsti visiems kartu. Mus pasodino ant sofos ir buvo be galo keista. Italijoje ant sofos darome kitus dalykus – ant jos sėdėti ir valgyti man sudėtinga, nes apsiterlioju. Lietuvoje ir restoranuose būna fotelių, o Italijoje žmonės nesuprastų – reikia kietos kėdės“, – teigia kulinaras.

Nors Lietuvoje gyvena jau 10 metų, G.L. Demarco vis dar sulaukia jam šypseną keliančių pasiūlymų: „Kasmet man duoda paragauti įspūdingų lašinių arba įspūdingo varškės sūrio, kurie man visi – vienodo skonio.“

Tiesa, prie kultūrų skirtumo teko priprasti ir jo mylimajai lietuvei. Nuvykus į Italiją, žmoną išgąsdino G.L. Demarco artimieji: „Mano žmonai Italijoje buvo du traumuojantys dalykai – žmonių kiekis ir rėkimas. Kai žmoną supažindinau su tetomis, ji pagalvojo, kad jos pyksta, bet jos tiesiog sveikinosi. Su mano giminėmis ji susipažino per vestuves. Įsivaizduokite – 110 italų, kurie nori tave išbučiuoti. Lietuviai turi savo saugumo teritoriją, į kurią geriau nelįsti. Manau, kad italai privačios erdvės neturi.“

Italas tikina, kad lietuviška virtuvė jam patinka, tačiau nuvilia tai, kad restoranuose sunku rasti skanių nacionalinių patiekalų. „Paradoksas, kad Lietuvoje atidaromi užsienietiško maisto restoranai, nes gero lietuviško maisto rasti sunku: kam ieškoti maisto toli nuo savo namų, kai namuose turi auksą. Jei žmogus gerai darytų žemaičių blynus, galėtų normaliai juos pardavinėti. Užsieniečiai nori paragauti tavo maistą, o ne savo“, – įsitikinęs jis.