Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuviškos virtuvės įdomybės: duona gydė moteris, o kanapes naudojo pasninkui?
Šian­dien mums įpras­ta ant sta­lo ma­ty­ti ru­gi­nę duo­ną, ga­min­ti įvai­riau­sius pa­tie­ka­lus iš bul­vių, o die­ną pra­dė­ti nuo juo­dos ka­vos puo­de­lio. Ta­čiau se­no­ji lie­tu­viš­ka vir­tu­vė at­ro­dė kiek ki­taip, nei šian­dien, o jai bū­din­gos sa­vy­bės ir ri­tua­lai ga­li nu­ste­bin­ti net ir di­džiau­sią mū­sų tau­tos tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­ją.
Et­no­lo­gų tei­gi­mu, nors daž­nas lie­tu­vis neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo be ce­pe­li­nų ar vė­da­rų, tu­ri­me dau­gy­bę lie­tu­viš­kų uni­ka­lių pa­tie­ka­lų, ga­lin­čių pa­puoš­ti pa­sau­lio ku­li­na­ri­jos sta­lą. Tarp jų pui­kuo­ja­si juo­da ru­gi­nė lie­tu­viš­ka duo­na, že­mai­tiš­kas kas­ti­nis, su­val­kie­tiš­kas ski­lan­dis, lie­tu­viš­ki kol­dū­nai, ba­lan­dė­liai, dau­gy­bė sa­vi­tų bran­din­tos žvė­rie­nos, lau­ki­nės paukš­tie­nos pa­tie­ka­lų, lie­tu­viš­ki sal­dūs sū­riai ir ki­tos įvai­rios mū­sų kraš­to vir­tu­vės gė­ry­bės. „Nors Lie­tu­va pa­ly­gin­ti ne­di­de­lė ša­lis, ta­čiau čia ski­ria­si net at­ski­rų et­nog­ra­fi­nių re­gio­nų mi­ty­bos įpro­čiai. Dzū­kai nuo se­no gar­sė­ja gry­bų ir uo­gų pa­tie­ka­lais, gri­kių ban­do­mis, že­mai­čiai – krau­ji­niais vė­da­rais, kas­ti­niu. Aukš­tai­čiai, o ypač bir­žie­čiai ar pa­sva­lie­čiai, gar­sė­ja kaip pui­kūs alu­da­riai, ir nie­kas ne­mo­ka taip ska­niai bei kvap­niai iš­rū­ky­ti mė­sos, kaip su­val­kie­čiai, ar­ba žu­vies – kaip Pa­ma­rio gy­ven­to­jai“, – sa­ko et­no­lo­gė Ni­jo­lė Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Bul­vės Lie­tu­vą pa­sie­kė tik XVIII am­žiu­je

Et­no­lo­gės N. Mar­cin­ke­vi­čie­nės tei­gi­mu, šian­dien nuo lie­tu­viš­kos vir­tu­vės neat­sie­ja­mos bul­vės mū­sų kraš­tą pa­sie­kė tik 1769 me­tais. Ma­no­ma, kad pir­mie­ji jų ga­lė­jo pa­ra­gau­ti šiau­lie­čiai ar­ba aly­tiš­kiai. „Pla­čiai bul­vės pra­dė­tos au­gin­ti tik XIX a. vi­du­ry­je ir Lie­tu­vos is­to­ri­jai la­biau­siai nu­si­pel­nė tuo, kad kar­tu su šios leng­vai au­gi­na­mos ir sau­go­mos dar­žo­vės atė­ji­mu iš ša­lies vi­sam lai­kui pa­si­trau­kė di­dy­sis ba­das. Dau­ge­lis tar­kuo­tų bul­vių pa­tie­ka­lų, to­kių kaip ku­ge­lis, bul­vi­nės ban­dos, ku­ku­liai ir ki­ti, į Lie­tu­vą at­ke­lia­vo iš Vo­kie­ti­jos. Jos il­gą lai­ką net bu­vo va­di­na­mos vo­kiš­kai – kar­to­fe­lė­mis“, – sa­ko. N. Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Nau­jo­ves at­ne­šė su­val­kie­čiai

Su­val­ki­jo­je anks­čiau nei ki­tuo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se bu­vo pa­nai­kin­ta bau­džia­va ir kai­mai iš­si­skirs­tė į vien­sė­džius. Tai, kad šia­me kraš­te di­des­nę re­gio­no plo­to da­lį užė­mė dir­ba­mos der­lin­gos že­mės, lė­mė, jog mais­to ga­my­bo­je vy­ra­vo že­mės ūkio pro­duk­tai, taip pat spar­čiau nei ki­tuo­se Lie­tu­vos kraš­tuo­se vys­tė­si ir gy­vu­li­nin­kys­tė. „Dėl šių pro­ce­sų ir žmo­nių darbš­tu­mo bū­tent Su­val­ki­jo­je anks­čiau nei ki­tur at­si­ra­do są­ly­gos iš­leis­ti vai­kus į moks­lus. Ga­li­my­bė iš­vyk­ti į di­des­nius mies­tus, už­sie­nį, švie­suo­me­nės at­si­ra­di­mas pa­da­rė įta­ką ir nau­jes­niems pro­ce­sams ku­li­na­ri­nio pa­vel­do sri­ty­je. XX a. pra­džio­je su­val­kie­čiai vie­ni iš pir­mų­jų Lie­tu­vo­je įne­šė nau­jo­vių mi­ty­bos re­ži­me – at­si­ra­do ry­ti­nė ka­va, mais­to įvai­ro­vė, val­gy­mo eti­ke­tas“, – pa­sa­ko­ja et­no­lo­gė.

Ti­kė­jo, kad duo­na ir gy­do, ir na­mus sau­go

Pie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je – Dzū­ki­jo­je – lie­tu­viai nuo se­no ke­pė pa­pras­tą ru­gi­nę duo­ną, ku­rią kar­tais pa­skal­sin­da­vo vie­na ki­ta sau­ja gri­ki­nių mil­tų ar vir­tų bul­vių ko­še. Šis kraš­tas taip pat pa­si­žy­mė­jo spe­ci­fi­ka kep­ti bul­vė­je iš­pjaus­ty­tais ir at­spaus­tais or­na­men­tais dai­lin­tą ves­tu­vi­nę duo­ną. „Įdo­miau­sia tai, kad ir vi­si už­kvies­tie­ji pri­va­lė­jo ves­tu­vi­nę duo­ną mar­gin­ti raš­tais. Užė­jęs pra­ša­lai­tis iš ant sta­lo gu­lin­čios pa­dai­lin­tos duo­nos ži­no­jo, kad šei­mi­nin­kai lau­kia ves­tu­vių puo­tos. Šia­me kraš­te taip pat il­gai ti­kė­ta, jog de­vy­nių rau­gų (na­mų) duo­na gy­do sun­kiau­sias mo­te­rų li­gas. O su­val­kie­čiams, ku­rie mė­go, kad ant sta­lo vi­sa­da bū­tų duo­nos, ji sim­bo­li­za­vo na­mų ge­ro­vę“, – tei­gia N. Mar­cin­ke­vi­čie­nė.

Vir­ti­nius val­gy­da­vo pus­ry­čiams

Aukš­tai­ti­jo­je, kur ge­rai de­rė­jo kvie­čiai, pa­čiu po­pu­lia­riau­siu val­giu ta­po vir­ti­niai. Vi­sos šio kraš­to šei­mi­nin­kės tu­rė­jo įran­kius vir­ti­niams ga­min­ti: gel­de­lę, pail­gą ko­čė­lą, kiau­ra­sam­tį ir len­tą, ant ku­rios de­da­mi iš puo­do išim­ti vir­ti­niai. „Be vir­ti­nių ne tik neap­siė­jo šio kraš­to ves­tu­vės ir krikš­ty­nos, aukš­tai­čiai juos vir­da­vo net pus­ry­čiams. Jie bu­vo taip pa­mėg­ti, jog šio kraš­to žmo­nės, no­rė­da­mi apie ką nors ma­lo­niai pa­si­sa­ky­ti, pri­ly­gin­da­vo tai vir­ti­niui. Pa­vyz­džiui, „gra­žus kaip vir­ti­nis“ ar­ba „ge­ras, kaip ką tik vir­ti­nių pri­švei­tęs“. Pa­va­sa­ri­nių šven­čių me­tu vir­ti­nių so­čiai pri­val­gy­ti tu­rė­jo vi­si šei­mos na­riai, ti­kė­ta, kad dėl to kar­vės bus pie­nin­gos, žo­lė ge­rai žels ir vi­šots bus dės­lios“,– sa­ko et­no­lo­gė.

Ka­na­pes nau­do­jo pa­snin­kui

Et­no­lo­gė pa­sa­ko­ja, kad Že­mai­ti­jo­je, o ypač apie Ši­la­lę, kaip nie­kur ki­tur, bu­vo mėgs­ta­mos ka­na­pės. Ši kul­tū­ra la­biau­siai ti­ko pa­snin­kui. „Po­pu­lia­riau­sias pa­tie­ka­las bu­vo ka­na­pių ta­bo­ka, ki­taip va­di­na­mas spir­gu­tis. Jį ga­mi­nant pa­gruz­din­tus grū­dus pil­da­vo į grūs­tu­vę ir nu­grū­dę, nu­si­jo­ję, vėl tai pa­kar­to­da­vo. Ber­da­vo drus­kos, pi­pi­rų ir su­pjaus­ty­tų svo­gū­nų. Mi­ši­nį grūs­da­vo tol, kol pa­si­da­ry­da­vo teš­la. Ta­da vėl vis­ką spra­gin­da­vo kep­tu­vė­je, kol pa­si­da­ry­da­vo mil­te­liai ir val­gy­da­vo su bul­vė­mis. Neap­siei­ta ir be ka­na­pi­nio pie­no, ku­ris gau­na­mas ant trin­tų ka­na­pių už­pi­lant šil­to van­dens, bei ka­na­pių ra­sa­lo – į ka­na­pių pie­ną įmai­šius su­trin­tą sil­kę ir svo­gū­nų. Že­mai­čiai taip pat bu­vo pa­mė­gę ko­šę iš ka­na­pių. Pask­ru­din­tas ka­na­pes su­grūs­da­vo, nu­si­jo­da­vo ir jų mil­tus vis pa­mai­šant pil­da­vo į ver­dan­tį van­de­nį. Prieš val­gant pa­ska­nin­da­vo svo­gū­nais, pi­pi­rais ir drus­ka“, – pa­sa­ko­ja N. Mar­cin­ke­vi­čie­nė.
Rekomenduojami video