Įtampa Sirijoje vėl pakurstė kalbas apie galimą Turkijos ir Sirijos prezidentą remiančios Rusijos karinį konfliktą, kuris neva gali įtraukti NATO šalis į karą su Rusija.

Politinis spjaudymasis

Turkija aktyviai siekia NATO sąjungininkių paramos, tačiau ar šioje situacijoje jau būtų galima svarstyti apie NATO sutarties 5-ojo straipsnio aktyvavimą? Nespjauk į šulinį, kad nereiktų pačiam atsigerti – nežinau, ar turkai turi šios lietuviškos patarlės atitikmenį. Ko gero, privalėtų turėti, nes šulinių jie tikrai turi. Turkijos sultonu pravardžiuojamas prezidentas jau kelerius metus dvišaliuose santykiuose su Jungtinėmis Valstijomis išdidžiai demonstravo pasitikėjimą savimi ir nesukalbamumą dėl rusiškų oro erdvės kontrolės raketinių kompleksų S-400 pirkimo. Ir gražiuoju, ir piktuoju Vašingtonas ragino Ankarą persigalvoti dėl šio sandorio – viena vertus, dėl to, kad netinka NATO narei pirkti ginkluotę iš potencialaus aljanso priešininko, juolab nesuderinamą su  NATO oro erdvės kontrolės sistemomis. Amerikiečiai taip pat nuogąstavo, kad Turkijos iš Rusijos įsigyti raketiniai kompleksai S-400 rinks svarbią techninę informaciją apie šiuolaikinius JAV naikintuvus F-35, kurių gamybos programoje bent iki šiol formaliai dalyvavo Turkija, seniai išreiškusi norą jų įsigyti. Po kurio laiko paaiškėjo, kad tokiam jų norui nelemta išsipildyti, nes amerikiečiai baiminasi, jog per turkus slapta informacija apie F-35 naikintuvuose įdiegtą radarus klaidinančią „stealth“ technologiją gali nutekėti rusams. Tai dar labiau supykdė poną Erdoganą, kurio retorika Vašingtono adresu tapo dar stačiokiškesnė. Prieš kurį laiką Turkijos žiniasklaida skelbė, kad supykęs turkų sultonas jam nepatikusį asmeninį JAV prezidento Donaldo Trumpo laišką išmetė į šiukšlių dėžę.

Bet laikas parodė, kad demonstratyvus politinis spjaudymasis Amerikos pusėn Turkijai ir jos vadovui ėmė ir priminė liaudies išmintį. Po to, kai pastarosiomis savaitėmis Sirijoje per mūšius su Idlibo provinciją puolančia Sirijos valdžios kariuomene žuvo kelios dešimtys turkų kariškių, dalis jų – nuo sirų pajėgas remiančios Rusijos karinės aviacijos smūgių, Turkijos sultonas staiga išvydo lemtingąjį šulinį. Pamatęs, kad Rusija nesilaiko praėjusį rudenį Sočyje per derybas su Vladimiru Putinu pasiektų susitarimų dėl bendradarbiavimo normalizuojant situaciją Sirijoje, išdidumą pamynęs R.T.Erdoganas kreipėsi pagalbos į JAV, prašydamas suteikti jai amerikiečių oro erdvės gynybos kompleksus „Patriot“. Še tau! Pasirodo, turkai neturi kuo apsiginti nuo jų pozicijas Idlibo provincijoje atakuojančių rusų karo lėktuvų. Iš Rusijos nupirkti naujausi raketiniai kompleksai S-400 dar neparuošti naudoti, o senesnių S-300 neturi. Kita vertus, net jei ir turėtų – ar turkai nebūtų pernelyg naivūs manydami, jog rusiškais raketiniais kompleksais, tegul ir skirtais eksportui, būtų įmanoma numušti pačios Rusijos naikintuvus ar bombonešius? Savo ruožtu D.Trumpas, išgirdęs kepurę nusiėmusio turkų sultono prašymą, neskuba atsakyti ir taip varto jį ant lėtos ugnies. Juk „Patriot“ raketoms Idlibe numušus vieną ar kelis Rusijos naikintuvus netiesiogiai į Turkijos ir Rusijos konfliktą būtų įtrauktos ir Jungtinės Valstijos, net ir tuo atveju, jei „Patriot“ kompleksus valdytų turkų kariškiai. Kažin ar tokia įvykių eiga patiktų pernelyg atvirai V.Putinui simpatizuojančiam D.Trumpui.

Turkijos prezidentas R.T.Erdoganas gavo puikią progą įsitikinti, ką reiškia jo draugo V.Putino pažadai ir realūs veiksmai Sirijoje.

Krizės virimas Sirijos katile

Būtų galima ironizuoti, kad turkai NATO narių solidarumą ir paramą bėdoje kažkodėl prisimena ne, pavyzdžiui, NATO viršūnių susitikime, kai reikia patvirtinti Baltijos šalių gynybos planą (Turkija faktiškai jį vetavo), o tada, kai kažkas sunkiu karišku batu jiems patiems prispaudžia uodegą. Juolab kad tas „kažkas“ – naujasis turkų sultono draugas, artimas kaimynas ir gal net bendramintis V.Putinas. Kilus nemažai rizikai, kad Sirijoje anksčiau ar vėliau gali kilti ne tik netiesioginis, bet ir atviras Rusijos ir Turkijos pajėgų susirėmimas, Vakarų spaudoje nuskambėjo nerimas, kad Ankara formaliai gali pasinaudoti NATO sutarties 5-uoju straipsniu, skelbiančiu, jog ginkluotas išpuolis prieš vieną ar daugiau aljanso narių turi būti laikomas išpuoliu prieš visas, o visos NATO narės privalo „nedelsiant“ padėti tokio išpuolio aukai.

Situacija Sirijoje, kurioje Turkija ir Rusija remia skirtingas pilietinio karo puses, „išpuolio“ variantui tarsi nesuteikia didesnių perspektyvų, nes Rusija Turkijos formaliai neužpuolė. Tačiau kaip, pavyzdžiui, būtų traktuojamas galimas tolimesnės įvykių raidos scenarijus, kai Turkijos pajėgos pačios numuštų vieną ar kelis rusų karo lėktuvus, sąmoningai atakuojančius jų pozicijas? O rusų karo laivai Viduržemio jūroje sparnuotosiomis raketomis smogtų atsakomąjį smūgį turkų priešlėktuvinės gynybos sistemoms? Toks susirėmimas neišvengiamai sukeltų rimtą Rusijos ir Turkijos karinę eskalaciją, į kurią vienaip ir kitaip turėtų reaguoti ir NATO.

Praėjusią savaitę aljansas išreiškė solidarumą ir paramą Ankarai dėl Sirijos ir Rusijos karinės aviacijos antskrydžių Idlibo provincijoje Sirijoje, tačiau naujų priemonių ir įsipareigojimų sustiprinti Turkijos gynybą NATO nepažadėjo. Turkija paprašė NATO surengti skubų aljanso Tarybos posėdį, po jo NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pareiškė, kad NATO narės susitarė ir toliau taikyti jau priimtas priemones Turkijos oro gynybai stiprinti. Išvertus iš diplomatinės kalbos tai turėtų reikšti, kad NATO valstybės palieka pačiai Turkijai spręsti savo pajėgų Sirijoje saugumo problemas, iš esmės apsiribodamos žvalgybinės informacijos teikimu. Tai neturėtų stebinti, nes, pasak Vakarų žiniasklaidos, net ir atviro NATO sąjungininkės užpuolimo, kai akivaizdžiai turėtų būti pritaikytas NATO sutarties 5-asis straipsnis, scenarijus pastaraisiais metais kelia vis didesnių diskusijų.

Nestabilumo pradžia?

Antai Vokietijos „Die Welt“ prieš kelias dienas paskelbė, kad jeigu Rusija staiga užpultų kokią nors NATO šalį, mažiau nei pusė Europos gyventojų sutiktų su tuo, kad jų šalies kariuomenė būtų pasiųsta į karą su Rusija. Tačiau, pasak leidinio, noras tokią nemalonią situaciją palikti amerikiečių nuožiūrai irgi gali baigtis blogai. Pasak „Die Welt“, Europa nesupranta atgrasymo logikos, ir tai, ką mes matome dabar, yra tik didelio nestabilumo pradžia.

Vokietijoje NATO veiklai pritariančių piliečių dalis nuo 2009 m. sumažėjo nuo 74 iki 57 proc. – šiuos duomenis prieš kelias dienas paskelbė autoritetingas visuomenės nuomonės tyrimo centras „Pew Research Center“. Tai, kad daugiau nei pusė gyventojų 16-oje Europos šalių, priklausančių NATO aljansui, pareiškė savo paramą NATO, nuteikia optimistiškai. Visgi savi marškiniai visuomet arčiau kūno: apklausos rengėjams uždavus klausimą, ar reikėtų paremti NATO partnerį, jeigu jį užpultų Rusija, teigiamai atsakė jau mažiau nei 50 proc. apklaustųjų.

5-asis NATO sutarties straipsnis remiasi abipusiškumo principu, arba išvis negalioja. Jis sutarties dalyviams žada daugiau, nei kuris iš jų galėtų įgyvendinti, pabrėžia „Die Welt“. Įsipareigojimo remti vieniems kitus pagrindas yra Amerikos lyderystė, ir jeigu JAV dėl kokių nors aplinkybių nebepajėgs atlikti lyderystės NATO organizacijoje vaidmens, balansas bus pažeistas. 5-asis NATO sutarties straipsnis galioja tol, kol jo laikytis yra pasirengę amerikiečiai. Tačiau šios šalies politinis kursas iš esmės pasikeitė: dabar Vašingtonas veikia laikydamasis principo „Pirmiausia Amerika!“ Ką tai galėtų reikšti kilus karinei krizei, į kurią būtų įsitraukusi kuri nors NATO narė, kol kas belieka tik spėlioti. Amžiną atilsį JAV senatorius Johnas McCainas, tvirtas transatlantinės vienybės ir NATO aljanso šalininkas, prieš 30 metų Miuncheno saugumo konferencijoje paklaustas, ką galėtų reikšti NATO šalių savitarpio įsipareigojimai užpuolimo atveju po to, kai sugriuvus Sovietų Sąjungai didžiausios karinės grėsmės blokui nebeliko, atsakė taip: „Viską, ką tik nori, pradedant nuo branduolinio smūgio iki pašto atvirutės su apgailestavimais.“ Galbūt tada toks atsakymas nuskambėjo kaip pokštas. Tačiau šiandien visu aiškumu iškilo grėsminga anuomet pasakytos senatoriaus frazės prasmė. Nauji įtampos eskalacijos židiniai NATO valstybių pasienyje ar net kariniai veiksmai, į kuriuos dėl vienų ar kitų priežasčių įsitraukia aljanso narės, verčia spėlioti ne tik apie tai, ar verta spjaudyti į šulinį, bet ir apie tai, ar tas šulinys išvis yra, ar jame dar yra vandens, ir ar tas vanduo yra geriamas.