Pasaulyje visi ilgą laiką buvo pripratę prie vis svarbesnę ekonominę vietą užimančios, bet pabrėžtinai mandagios Kinijos. Peštukė buvo Rusija su Vladimiru Putinu priešaky. O Pekinas vaidino pragmatiško, toli į priekį planuojančio pirklio vaidmenį. Tačiau valdant dabartiniam Kinijos lyderiui Xi Jinpingui Kinija žvelgiant iš Vakarų perspektyvos tampa vis plėšresnė, o iš kinų požiūrio taško – atsiima seniai priklausiusią vietą pasaulyje.

Taivano vardo atstovybę Vilniuje atvėrusi Lietuva kaip tik turi progą susipažinti su pastaruoju metu kinų propaguojama „vilko karių“ diplomatija. Toks pavadinimas kilo iš dviejų dalių kinų veiksmo filmo „Vilkas karys“, kuris Kinijoje sumušė visus žiūrimumo rekordus ir buvo giriamas dėl savo patriotiškumo. Iš esmės tai reiškia, kad filmas atitiko Kinijos propagandos reikalavimus.

Kinija pastaruoju metu propaguoja kovingą diplomatiją, kuri pasireiškia gąsdinimu ar patyčiomis. Taip Pekinas elgiasi su visais, kurie neįtinka. Lietuva irgi susilaukė visokių epitetų: mūsų šaliai buvo pagrasinta „išmesti į istorijos šiukšlyną“, Lietuva pavadinta „išprotėjusia, maža šalimi, kupina geopolitinių baimių“, taip pat JAV „lojaliu šuniuku“, kuris loja ant amerikiečių priešininkų mainais į saugumo garantijas. Visi šie apibūdinimai buvo išsakyti su Kinijos komunistų partija susijusiame propagandiniame leidinyje „The Global Times“.

Bet tai nėra žurnalistika, tai Pekino požiūrio išraiška. Žodžiai yra tik žodžiai, bet Kinija ėmėsi ir veiksmų: atšaukė ambasadorių, pažemino diplomatinės atstovybės rangą, sustabdė Lietuvos eksportą ir importą bei spaudžia europines įmones nenaudoti komponentų, kurių kilmės šalis yra Lietuva. Ilgainiui toks elgesys kelia grėsmę, jog užsienio investuotojai Lietuvos dėl viso pikto ims vengti.

Kinai garsėja savo nuosekliu planavimu ir ilgalaikiu strateginiu požiūriu. Pagrindinis jų tikslas – galutinai suvienyti šalį ir taip visiškai užbaigti vadinamąjį „pažeminimo amžių“ bei suteikti Kinijai „deramą vietą“ pasaulyje. Iš Kinijos požiūrio taško, Lietuva stojo jos kelyje ir pakeitė tarptautiniuose reikaluose nusistovėjusį status quo, kad Kinija yra tik viena.

Ar tai reiškia, kad Kinija nuosekliai ir tikslingai suplanuos keršto akciją Lietuvai? Ar jis bus ilgalaikis ir visa jėga pasieks mūsų šalį tuomet, kai dabartinė valdančioji dauguma net nebus valdžioje? Kas apskritai yra komunistinė Kinija ir koks veikimo stilius jai būdingas?

„Aš manau, kad Kinijos kerštas tęsis ilgai. Ne tik dėl to, ką Lietuva padarė ar ko nepadarė - didelė dalis problemos yra pačioje Kinijoje. Jos požiūriu, Lietuva gana smarkiai pakeitė susiklosčiusį status quo. Kinijos manymu, tai labai rimtas ir pavojingas pokytis.

Papildomas aspektas yra tai, kad kompartija ir Xi Jinpingas nepaprastai didelį dėmesį skiria Sovietų Sąjungos žlugimo istorijai ir bijo domino efekto.

Žlungant Sovietų Sąjungai, esminį vaidmenį vaidino senelis Landsbergis, dabar veikia anūkas Landsbergis. Lietuviai mėgsta tuo klausimu pajuokauti, bet kinai labai atidžiai vertina Lietuvos vaidmenį yrant Sovietų Sąjungai, tai įpila papildomo žibalo į ugnį“, – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas.

 Nevieša išpažintis apie santykius su Kinija: jei reiktų pakartoti – nekartotume, bet dabar atsitraukti neišeina Raudonasis pavojus?

Dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų bendradarbiauja su Kinijos universitetu, patekusiu į šnipinėjimo skandalą JAV Kinų akimis: be Taivano nebus užbaigtas Kinijos vienijimas.

Kaip ir visos didelės valstybės, Kinija itin jautriai reaguoja į nuopuolio laikotarpius. Jeigu Vladimirui Putinui didžiausia geopolitinė katastrofa yra Sovietų Sąjungos žlugimas, tai Kinija niekada neužmirš vadinamojo „pažeminimo amžiaus“, kai Vakarų valstybės ir Japonija šeimininkavo Kinijos žemėse nuo 1839 iki 1949 m.

Bandymas atsikratyti istorinių traumų ir susigrąžinti savo vietą tarptautinėje arenoje formuoja dabartinę Pekino elgseną.

Per karus su britais, prancūzais, rusais ir japonais Čingų dinastijos valdoma Vidurio valstybė buvo išdraskyta, turėjo atsisakyti teritorijų, kompensuoti karo nuostolius, leisti laisvai, be mokesčių prekiauti Kinijoje, naudotis ištekliais. Šalį taip pat ėmė stekenti sukilimai prieš Čingų dinastiją ir 1912 m. imperija žlugo.

Nusilpusią Kiniją toliau dorojo Japonija, tačiau pastaroji pralaimėjo Antrajame pasauliniame kare ir tuomet Kinijoje atsinaujino pilietinis karas tarp nacionalistų (Kuomindango) bei komunistų.

Komunistams 1949 m. nugalėjus nacionalistai pasitraukė į Taivano salą ir ten paskelbė išlaikantys savo Kinijos Respubliką.

 Šaltojo karo metais Vakarų pasaulis taivanietišką Kiniją pripažino oficialiai ir suteikė vietą Jungtinių Tautų saugumo taryboje. Savo ruožtu komunistinė, nors ir didžiulė, Kinija buvo formaliai ignoruojama.

Kai Tibete 1959 m. kilo nacionalinis pasipriešinimas, Centrinė žvalgybos agentūra padėjo apginkluoti pasipriešinimo dalyvius. Kaip tik tuo metu Dalai Lama buvo priverstas išvykti į Indiją. Tačiau norėdami patraukti kinus į savo pusę kovoje su Sovietų Sąjunga amerikiečiai 1971 m. normalizavo santykius su Pekinu, o Taivanui suteikė saugumo garantijas savo vidaus teisės aktu.

Kaip pasakoja K. Andrijauskas, dėstantis Kinijos vidaus ir užsienio politiką, toks istorinis kontekstas puikiai paaiškina nacionalistinę Kinijos komunistų partijos prigimtį, jos siekį galutinai suvienyti šalį bei susigrąžinti buvusį statusą.

  „Kinijos komunistų partija iškilo ant nacionalizmo pamatų. Kai 20 amžiaus viduryje Mao Dzedongas paskelbė Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą, jis sakė, kad Kinija pagaliau atsistojo ant kojų ir kad nacionalinio pažeminimo amžius baigėsi. Nacionalinio pažeminimo amžiaus naratyvą Kinijos komunistų partija naudoja siekdama įtikinti gyventojus, kad išorės jėgos, pirmiausia Vakarai ir Japonija, tik ir taikosi visą laiką pavergti Kiniją, susilpninti ją ir kad tik Kinijos komunistų partija gali užkirsti tam kelią“, - portalui tv3.lt teigė mokslininkas.

Pasak K. Andrijausko, Pekino požiūriu, pažeminimo amžius yra išimtis iš taisyklės, o taisyklė tokia – Kinija yra pasaulio supervalstybė, kuri privalo užimti jai deramą vietą tarptautinėje sistemoje. Todėl kinai įnirtingai siekia pabaigti savo šalies vienijimą ir mesti pirštinę amerikiečiams.

Pavyzdžiui, nors Honkongas buvo grąžintas Kinijai 1997 m., tačiau pagal susitarimą su britais miestas turėjo išlaikyti labai plačią autonomiją iki 2047 m. ir funkcionuoti pagal principą: „viena valstybė – dvi sistemos“.

Bet Pekinas neišlaukė termino: 2019 m. jėga numalšinęs protestus priėmė Nacionalinio saugumo įstatymą ir apribojo Honkongo autonomiją.

 Dabar liko Taivanas. Sala, kuri pati skelbiasi esanti Kinijos Respublika ir kurios Kinijos komunistų partija niekada realiai nevaldė, nes nuo 19 amžiaus pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Taivanas priklausė Japonijai, o po pralaimėto pilietinio karo ten įsikūrė Kuomindangas.

Tai buvo tokie pat pat kinai, tik iš kitos partijos. „Kol nebus sugrąžintas Taivanas, daugelio kinų manymu, nacionalinis pažeminimo amžius tęsiasi. Kinijos komunistų partija yra pažadėjusi grąžinti Taivaną. Ir Xi Jinpingas, dabartinis generalinis sekretorius, kurį mes vadiname prezidentu, nors tai nėra svarbiausias jo postas, nedviprasmiškai leido suprasti, kad visai būtų linkęs susigrąžinti Taivaną dar jam esant šalies lyderiu.

Nacionalinio pažeminimo amžius daugeliui kinų nebus pabaigtas, kol Taivanas nebus sugrąžintas“, – paaiškina K. Andrijauskas.

  Tai paaiškina, kodėl Lietuvos sprendimas atverti Taivano vardo atstovybę Vilniuje sukėlė tokias isteriškas Pekino reakcijas. Visur kitur pasaulyje salos atstovybės veikia Taipėjaus vardu, išskyrus Somalilandą – nepripažintą valstybę Afrikoje, esančią prie Somalio.

Iš kinų požiūrio taško, pažeminimo amžius tęsiasi, o supervalstybę žemina ne kas kitas kaip pasaulio musė – Lietuva. Taip mūsų šalį kinai pavadino jau minėtasis „The Global Times“.

Kada kinai puls Taivaną?

Kinijos komunistų partijos generalinis sekretorius ir prezidentas Xi Jinpingas nuolat kalba apie Taivano prijungimą prie žemyninės Kinijos, tačiau iki šiol didelių karinių žygių šia linkme padaryta nebuvo. Tam yra keletas priežasčių.

Pirmiausia, tai JAV suteiktos tam tikros saugumo garantijos Taivanui, kurios gali reikšti, kad Pekinui užpuolus Taipėjų amerikiečiai Taivanui gali ateiti į pagalbą. Tokiu būdu tarp dviejų branduolinių valstybių kiltų ginkluotas konfliktas, o tai grėstų bene Trečiuoju pasauliniu karu.

„The Economist“ pavadino Taivano sąsiaurį pavojingiausia pasaulio vieta.

Antroji priežastis, kodėl iki šiol Taivanas funkcionuoja kaip de facto laisva valstybė, jog ilgą laiką Kinija stokojo karinės puolamosios galios užvaldyti Taivaną ir atgrasinti JAV.

„Daugelį dešimtmečių Taivano gynybiniai pajėgumai nenusileido puolamiesiems Kinijos liaudies išsivadavimo armijos pajėgumams. Bet pastaraisiais dešimtmečiais kinai ypač aktyviai įgyvendino modernizaciją ir kariniu požiūriu laikas pradėjo eiti ne Taivano naudai.

Nemažai kalbama, kad kinai ruošiasi įsiveržimui, nes jau mato, kad jų kariniai pajėgumai leidžia ne tik nugalėti Taivaną potencialiame konflikte, bet ir pakelti JAV atėjimo į pagalbą scenarijaus kaštus.

Kinai išplėtojo savo karinius pajėgumus, kurie leistų reikšmingai padidinti kaštus amerikiečiams, jei jie norėtų siųsti savo karius, lėktuvnešių grupes ar panašiai“, – sako K. Andrijauskas.

  Ir jei karinės galios augimo požiūriu laikas eina Pekino naudai, tai Kinijos įvaizdis pasaulyje bei pačiame Taivane silpnėja, daugelis valstybių pradeda suvokti, kad Kinija nėra miela panda, o veikiau išalkusi plėšrūnė, todėl JAV aplink Kiniją mezga aljansus ir strategines partnerystes, o pats Taivanas, valdant prezidentei Tsai Ing-wen, pradėjo aktyvią savo nepriklausomumo stiprinimo kampaniją.

„Taivanas pasirinko priešintis keletą dešimtmečių trukusiai tendencijai, kai jo veikimas tarptautinėje arenoje buvo drastiškai mažinamas, pirmiausia Kinijos, bet sutinkant kitoms pasaulio šalims“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.

„Matosi, kad kinai pradeda galvoti, jog geriau veikti dabar, o ne vėliau, nes tada jau gali tekti turėti reikalų ne tik su JAV, bet ir kitomis valstybėmis”, – sako K. Andrijauskas.

 „The Economist“ citavo JAV admirolą Philą Davidsoną, vadovaujantį Indijos ir Ramiojo vandenyno laivynams, kad Kinija Taivaną gali pulti iki 2027 m.

Kituose šaltiniuose kalbama, kad Taivanas bus prijungtas prie žemyninės Kinijos vėliausiai iki 2049 m., kai Kinija švęs komunistų pergalės pilietiniame kare šimtmetį.

Be Taivano pilietinis karas atrodo laimėtas ne iki galo.

Tuo metu Taivanas žvelgia į Honkongo likimą ir visai netiki galimybėmis išlaikyti savo savitumą, nemato jokių galimybių sugyventi kartu su Kinija pagal principą „viena šalis – dvi sistemos”.

„Manau, kad tai labai smarkiai prisidėjo prie taivaniečių elgsenos pokyčių tarptautinėje arenoje“, – mano mokslininkas.

Taivano prezidentė Tsai Ing-Wen „Vilko karių“ diplomatija: duok duok į snukį, duok

Kinijos įvaizdį pasaulyje keičia ir ypač įžūli diplomatinė jos elgsena, kuri randasi kartu su karinės galios stiprėjimu bei suvokimu, jog šalis labai priartėjo prie išsvajoto tikslo mesti iššūkį JAV ir tapti pasaulio supervalstybe.

  Pasak K. Andrijausko, Kinijos elgesio pokytis trunka bene dvylika metų, jo užuomazgas buvo galima stebėti iškart po to, kai Vakarus 2008-2009 m. ištiko finansų ir ekonomikos krizė.

„Kinų manymu, krizė tarsi parodė, kad Vakarų pasaulis turi fundamentalių ir struktūrinių problemų“, – teigia mokslininkas. Deng Xiaopingo laikais Kinija augino ekonominę bei karinę galią, bet tarptautiniuose reikaluose stengėsi elgtis mandagiai, kukliai, atsargiai, jokiu būdu neišsišokti su reikalavimais.

„Jis suvokė, kad kai Kinija pradės reikalauti to, kas ir jo paties manymu Kinijai teisėtai priklauso, gali prasidėti bandymai rinkti Kinijai besipriešinančių šalių koalicijas ir pamažu Kinija susidurs su problemomis“, – pažymi K. Andrijauskas.

Xi Jinpingas Tačiau praūžus krizei kinai pradėjo jausti, kad Vakarų galia jau praeityje. 2012-2013 m. į valdžią Kinijoje atėjo Xi Jinpingas ir jis jau atstovavo kartai, kuri nemanė, jog Kinija turi slėpti savo intencijas tapti pasaulio supervalstybe, galinčia mesti iššūkį amerikiečiams.

Kinija ir toliau įgyvendina didžiulius ekonominius projektus, kurie tarsi „pririša“ valstybes prie jos (pavyzdžiui, Naujojo šilko kelio projektas, ką tik įsigaliojęs Regioninės visapusiškos ekonominės partnerystės susitarimas), bet į valdžią atėjus Xi Jinpingui sustiprėjo Pekino noras veikti atvirai bei įžūliai.

  Pavyzdžiui, Kinija aktyviai siekia kariniu požiūriu įsitvirtinti Pietų Kinijos jūroje ir nevengia pažeisti Brunėjaus, Malaizijos, Filipinų, Vietnamo ir Taivano interesų, gąsdina Japoniją ir apskritai elgiasi tarsi raumenų prisipumpavęs ir nuo galios bei narkotikų apsvaigęs gatvės chuliganas.

Diplomatija nėra išimtis. Dabar kaip gatvės chuliganams leista elgtis ir Kinijos diplomatams. „Maždaug nuo 2017 m. prasideda kalbos apie „vilko karių“ diplomatiją, kuri iš esmės reiškia, jog kinų diplomatams liepta labai aktyviai ginti savo nacionalinius interesus.

Jei iki tol kinų diplomatai buvo laikomi profesionaliais ir šalto kraujo žmonėmis, tai dabar jie pradėjo vos ne kumščiais į krūtinę daužytis gindami savo šalies nacionalinius interesus, labai dažnai sukeldami priešingą reakciją tose valstybėse, kur reziduoja“, – pažymi K. Andrijauskas.

Eglė Samoškaitė