Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
„La pollera“ – puošnus tautinis Panamos moterų drabužis

Keliaudama po Panamą, grožėjausi labai puošniu vietinių moterų tradiciniu rūbu, dėvimu tik per svarbius metinius festivalius, vykstančius vasario ir liepos mėnesiais visoje ispaniškai kalbančioje Lotynų Amerikoje.

Kelių sluoksnių suknelė

Kelių dalių suknelė ispanų kalboje vadinama „pollera“. Tai reiškia vientisą sijoną, o mūsų supratimu – kelių sluoksnių suknelę. Abi „polleros“ dalys siuvamos iš skirtingų medžiagų, dažniausiai – medvilnės ir plonos vilnos. Dominuoja balta spalva, tačiau suknelė puošiama spalvingomis dekoracijomis. Drabužis išsiuvinėjamas gėlėmis ar net regione populiariais gyvūnais, paukščiais. „Pollerą“ dėvinti gražuolė įsisega brangius auskarus, pasipuošia brangiais aukso ir perlų vėriniais, kurių merginos nenešioja su jokia kita suknele. Ant kaklo turi būti ne daugiau kaip septynios ir ne mažiau kaip trys girliandos. Galvas merginos puošia vadinamosiomis „polleros“ ar „tembro“ gėlėmis ir brangiomis šukomis.

„Pollera“ – kultinė visų Panamos regionų apranga. Šiuo drabužiu vilkinčios merginos dalyvauja konkursuose, kurių metu (prieš pat festivalį) kiekvienas regionas išsirenka savo karalienę.

Dažniausios tautinės suknios – iš balto, gausiai siuvinėto ir nėriniuoto audinio.

Istorijos dovanos

Garsi Panamos mokytoja, poetė ir folkloristė, profesorė Dora Pérez de Zarate (1912–2004) tyrinėjo, analizavo ir aprašė šį gražų tautiškumo simbolį knygoje „La pollera Panamena“.

Jei sugrįžtume į XVI–XVII amžių, rastume Ispanijoje populiarias moterų sukneles – „polleros“ proseneles. Jos, pasak autorės, patyrė daugybę transformacijų, kurias lėmė skirtingų etninių grupių ir profesijų žmonės, specifinė regionų geografija ir savitas klimatas. Vidurinės ir žemesnės klasių atstovės dėvėjo kitokias sukneles, negu vietinės moterys, kurios pirmenybę teikė medvilninėms ir vilnonėms suknioms, dažytoms bei dekoruotoms įvairiais būdais, dažniausiai – siuvinėjimu bei nėriniais.

Liko neaišku, iš kurios Ispanijos vietovės kilo „pollera“. Svarbu tai, kad jos unikalumą, nesulyginamą su jokia kita tautine apranga Amerikoje, išplėtojo dvi Panamos provincijos – Santosas (Los Santos) ir Herera (Herrera), iki šiol saugojančios „polleros“ tradiciją. Šiandien moterys, norinčios įsigyti originalią „pollerą“, stengiasi gauti tai, ką pasiuva šių dviejų provincijų siuvėjos. Autentiškomis „polleromis“ pasipuošusios moterys didžiuojasi, kad jų apranga atitinka visus tradicijos ir meistriškumo aspektus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Las Tablasas (Las Tablas) – „polleros“ miestas

Iš tiesų niekas negali tvirtai pasakyti, kada „pollera“ tapo tradicine Panamos apranga. Yra duomenų, kad šis terminas gyvavo jau 1846 metais. Prancūzų karinių jūrų pajėgų karininkas Armandas Recluse'as ir keliautojas Darienas mini drabužį „poyera“, kurį per šventes dėvėjo tamsiaodės moterys. Jis taip aprašė: „Spalvotos ponios nešioja poyera, sijoną, tvirtai surištą ties juosmeniu ir stipriai besiplaikstantį apačioje“. Vėliau pridūrė: „Moterys dėvi ilgą suknelę, pasiūtą iš lengvos medvilnės su daugybe klosčių, ant kurių įspausti ryškiaspalviai rankų darbo gėlių piešiniai. Palaidinė trumpomis rankovėmis, priekinė krūtinės ir užpakalinė nugaros dalis praktiškai nuoga...“

Panamos nacionaliniame muziejuje saugojami autentiški moterų ir vyrų tautiniai drabužiai.

„Polleros“, priklausomai nuo regiono, šiek tiek skiriasi. Netoli Las Tablaso, Gvararė (Guararé) mieste, Azuero regione įsteigtas mažas muziejus, skirtas profesoriui Manueliui F.Zaraté (1899–1968), Doros Pérez de Zarate vyrui. Profesorius, inžinierius, su žmona studijavęs Sorbonos universitete, užsidegė noru suburti savo regiono kultūros paveldą. Muziejus turtingas folkloro muzikos instrumentais, senovinės statybos iš mangrovės medžių namų pavyzdžiais, karnavalų atributika, pavyzdžiui, velnių kaukėmis ir, žinoma, „polleromis“. Jis pradėjo organizuoti kasmetinę folkloro šventę ir konkursus.

Taip Las Tablasas tapo karnavalų ir „polleros“ miestu. Kasmet liepos 22 d. čia vyksta nacionalinis karnavalas, vadinamasis „Polleros festivalis“. Ši diena įgavo ir ramybės dienos titulą. Jos metu pagerbiamas tautinis kostiumas.

Karalienė – viena iš šimto

Kompetentinga žiuri, įvertinusi merginos graciją ir, be abejonės, tautinę suknelę, papuošalus bei galvos apdangalą, iš šimto kandidačių išrenka „Polleros karalienę“. Pakelėse apstu plakatų, skelbiančių „Carnival Queen“ (vasario mėn.) ir „Pollera Queen“ (liepą). „Polleros“ šventė prasideda liepos 22 d. ir trunka penkias dienas. Apie 300 000 turistų kasmet apsilanko Las Tablase, turinčiame 9 255 gyventojų. Ta proga tradicinį kostiumą vilki apie 15 000 moterų. Vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, dažniausiai – nacionalinės muzikos koncertai, folkloro kolektyvų konkursai.

Merginos ir moterys paprastai turi kelias „polleras“: vieną iki pilnametystės (16 metų), kitą – būdamos brandaus amžiaus. Panamoje viena „pollera“ gali kainuoti nuo kelių šimtų iki keliolikos ar net keliasdešimt tūkstančių dolerių, o jos sukūrimas užtrunka net iki metų. „Pollera“ ir visi papuošalai – savotiškas merginų kraitis, perduodamas iš kartos į kartą.

Šukuosena derinama prie „polleros“. Minimi trys šukuosenų variantai: pirmas – dėvint skrybėlę, antras – plaukus susegant brangiomis šukomis, trečias – naudojant galvos papuošalus „temblekes“ su šukomis. Visais trim atvejais plaukai padalijami per vidurį, šukuojami į abi puses, pinami į kasas bei sukeliami ant galvos.

Norint įvertinti Panamos merginų aprangą, pravartu pamatyti karnavalą Las Tablase, kai gatvės pilnos patrauklių moterų, pasipuošusių „polleromis“.

Albanis tris mėnesiu kuria nėrinius.

Net kelios kūrėjos

Rūpėjo iš arčiau pamatyti, kaip siuvama „pollera“, susipažinti su itin kantriomis ir kruopščiomis meistrėmis. Remdamiesi pakeleivių nuoširdžiais paaiškinimais, ilgai jų ieškojome. Klaidino tai, kad šios šalies žmonės, paklausti kelio, gali nurodyti klaidingą maršrutą vien dėl to, jog, stengdamiesi padėti, niekada nesako „Nežinau“.

Ponios Albanis Dominguez namus aptikome atsitiktinai, pastebėję jauną ponią, terasoje neriančią ant „polleros“ tvirtinamas nėrinių juosteles. Albanis papasakojo apie šį iškilmingą, dviejų pagrindinių dalių drabužį, kuriam naudojamos skirtingos medžiagos. Viršus – palaidinė, susiuvama iš kelių dalių (apykaklės, liemenės, rankovių) ir puošiama daugybe nėrinių. Apatinė rūbo dalis vadinama „polleronu“. Tai ilgas ir laisvas sijonas su diržu, susidedantis iš dviejų – viršutinės ir apatinės – dalių. Iš čia, matyt, ir kilo pavadinimas „pollera“. Drabužio siuvimas užtrunka apie metus, prie jo dirba net keletas moterų. Kiekviena jų yra mažos, bet reikšmingos „polleros“ dalies ar detalės specialistė.

Albanis maždaug tris mėnesius kuria „Mondillo“ – taip vadinami nėriniai, pritvirtinami prie suknelės apačios. Neriama iš kelių spalvotų siūlų (pavyzdžiui, žydrų ir mėlynų arba žalių ir raudonų), išgaunamos įvairių augalų formos. Ponia Albanis, paklausta, ar šių rankdarbių mokėsi specialiai, sakė dirbti išmokusi iš vyresnių moterų – kūrėjų.

Jos kaimynė Mina terasoje priešais savo namus užsiėmė „sursido“ – siuvinėjimu mėlynos spalvos siūlais. Ant audinio nupiešiamas paveikslėlis ir kantriai, dygsnis po dygsnio, išsiuvinėjamas. Tai, ką mums parodė, buvo penkiolikos dienų rankdarbis. Viso audinio juosta siūlais išrašoma per tris mėnesius...

Kita kaimynė Chema, gavusi jau išsiuvinėtus audinius, atskiras suknelės dalis rankomis arba siuvimo mašina susiuva į vieną. Tai vadinama „Cose trenza“. Siuvama itin atidžiai, kad nė vienas išsiuvinėtos suknelės raštas nepradingtų klostėse. Šį rūbą dėvėsianti mergina dažnai matuojama – suknelė neturi slėpti žavių, prie drabužio puošmenų ir spalvos priderintų batelių.

Siuvinėtoja Chema nepaleidžia siuvinio iš rankų nuo aušros iki tamsos.

Kitas festivalis – rugsėjį

Gvararė mieste (Los Santos regionas) rugsėjį vyksta festivalis „Feria de la Mejorana“. Čia taip pat populiarūs konkursai, šokiai, muzikos paradai, eisenos, kuriose demonstruojami vietiniai amatai, įskaitant „pollerą“.

Dauguma Panamos provincijų turi savo „polleros“ modelį. Pavyzdžiui, Karibų regiono „polleros“ versija ypatingai spalvinga, joje daugiau afrikietiškų motyvų. Ji vadinama „Kongo pollera“, mat Karibų jūros pakrantėje gyvena nemažai kažkada iš Afrikos atgabentų vergų palikuonių.

Be prabangių „pollerų“ siuvama ir kuklesnių, taikomų kasdienai. Anksčiau jomis vilkėdamos moterys net dirbdavo laukuose, ypač kalnuotose vietovėse. Tai patogus, natūralaus audinio drabužis, saugantis nuo kaitrios saulės. Siuvamos ir vakarinės ar iškilmingoms ceremonijoms, pavyzdžiui, religinėms vestuvėms skirtos suknelės.

Vyrai rengiasi paprasčiau

Pasak ponios Albanis, iškilminga festivaliams skirta suknelė kainuoja iki 25 000 dolerių, o su visais brangiais papuošalais (karoliais, auskarais, žiedais, apyrankėmis iš brangiųjų metalų, karūnomis ir satino bateliais su auksinėmis sagtimis) ši suma gali pakilti net iki 60 000 dolerių. Meistrės, dirbančios prie šio įmantraus rūbo, tikina uždirbančios juokingai mažai...

Vyrų dėvimi drabužiai kur kas paprastesni. Svarbiausias rūbas – prabangūs balti marškiniai, papuošti vertikaliomis, auksiniais siūlais įaustomis linijomis bei auksinėmis sagomis. Vidutinio ilgio kelnės dažniausiai juodos. Svarbus aksesuaras – spalvinga arba balta ir juoda skrybėlė.

Rekomenduojami video