Prieš sekmadienį vyksiančius parlamento rinkimus rinkėjų paramą praranda ir centro kairės, ir centro dešinės politinės partijos, o kone penktadalį balsų gali susižerti kraštutinei dešinei priskiriama Švedijos demokratų partija. Portalas LRT.lt domisi, kaip jai pavyko iškilti tolerantiškoje gerovės valstybėje, kas už ją balsuoja, ir kodėl vėl kalbama apie galimas „Kremliaus įtakas“?

Sociologinių apklausų duomenimis, nacionalistinių pažiūrų Švedijos demokratai (SD) gali surinkti nuo nuo 16 iki 20 proc. ar net daugiau rinkėjų balsų sekmadienį vyksiančiuose parlamento rinkimuose. Jei tokio rezultato ir neužtektų laimėti (pergalė, nors ir daug trapesnė nei ankstesniuose rinkimuose, visgi prognozuojama socialdemokratams), SD nesunkiai gali finišuoti antra ar trečia. Kad ir kaip dėliosis koalicijos po rinkimų, net jei SD nepriimtų nei valdantieji, nei opozicinis aljansas, ignoruoti šią partiją jau bus sunku.

Migracijos politika – vienintelė aiški ir tvirta SD programos ir politinės retorikos ašis. Partijos nuomone, imigraciją į Švediją, ypač iš ne ES šalių, reikia sustabdyti, o jau priimtus pabėgėlius ir tuos, kurie dar laukia oficialaus leidimo apsigyventi šalyje, geriausia vyti lauk. Ekspertai pastebi, kad kitais klausimais SD net nesivargina turėti nuomonės: juos arba ignoruoja, arba atsakymus suveda į migraciją.

SD pasisako ir prieš Europos Sąjungą, o jei laimėtų rinkimus, žada surengti referendumą dėl Švedijos pasitraukimo iš ES, vadinamojo Swexito. Tačiau kol kas Švedijos visuomenė tokios idėjos, atrodo, nepalaiko.

Švedijos Dalarnos universiteto docentas, norvegų politologas Kjetilas Duvoldas portalui LRT.lt pabrėžia, kad nuo tradicinių politinių jėgų Švedijoje SD skiriasi ne tik požiūriu į imigraciją ar daugiakultūriškumą, bet ir demokratijos suvokimu. „SD nori ekskliuzyvinės demokratijos: mažoritarinės, o ne liberalios“, – sako pašnekovas. „SD neliberali populistinė demokratija panaši į D. Trumpo arba Persų įlankos šalių valdymo modelį, pvz., Saudo Arabijos, kai norima, kad kruopščiai atrinkti atvykėliai patenkintų objektyvų darbo jėgos poreikį, bet neturėtų beveik jokių teisių“, – sako politologas.

Švedijos demokratų lyderis Jimmie`s Akessonas, Reuters/Scanpix nuotr.

Visų pažiūrų nusivylusieji, vienykitės!

Vidutinio amžiaus, ne itin aukšto išsilavinimo, dažniausiai – pramonės darbininkas, dirbantis nuolatinį monotonišką darbą ir „nešokantis aukščiau bambos“ – taip tipinį SD rinkėją apibūdina LRT bendradarbė Švedijoje Vaida Meidutė – Strazdauskienė. Tokie žmonės jaučiasi saugūs dėl savo darbo, bet, jei susiduria su daugiau pastangų reikalaujančiais iššūkiais, renkasi lengviausią kelią: ne prisiimti atsakomybę už tikras ar tik galimas nesėkmes, bet suversti ją imigrantams.

K. Duvoldas atkreipia dėmesį, kad natūraliai tokie žmonės anksčiau būtų linkę balsuoti už socialdemokratus, bet dabar jiems nebepatraukli partija, kuri pasisako už daugiakultūriškumą ir globalizaciją. SD rinkėjus persivilioja ir iš kairės, ir iš dešinės – tai, politologo nuomone, būdinga tokio pobūdžio politinėms jėgoms.

„Švedijos demokratai save pozicionuoja kaip dešiniąją jėgą, pvz., siūlo mažinti mokesčius, bet kartu žaidžia ir „gerovės valstybės nostalgijos korta“, senosios Švedijos ilgesiu – kai imigracijai natūraliai nebuvo vietos. Jie perima daugybę anuomet socialdemokratų keltų idėjų“, – aiškina K. Duvoldas.

Panašiai mano ir Seimo narys politologas Laurynas Kasčiūnas. Pasak jo, dar prieš porą dešimtmečių socialiai pažeidžiami visuomenės sluoksniai užuovėjos ieškojo socialistų draugijoje, o šiandien atsiradęs priežastinis ryšys tarp imigracijos ir nedarbo lygio, globalizacijos ir netolygaus gerovės pasiskirstymo skatina juos rinktis kraštutinės dešinės stovyklą. Tai akademinėje literatūroje kartais vadinama kraštutinės dešinės rinkėjų „proletarizacija“. „Šių politinių judėjimų stiprėjimas sutapo su ilgalaikiu nokdaunu kairiosioms jėgoms, kurį stebime visą pastarąjį dešimtmetį“, – sako konservatorius.

Protestas prieš tabu?

Kraštutinių dešiniųjų iškilimo fenomenas pastaruoju metu daugiau ar mažiau būdingas visoms Vakarų demokratijoms. Šiaurės šalys – ne išimtis. Pasak K. Duvoldo, įdomiau, kodėl Skandinavijos šalyse šis fenomenas pasireiškė vėliau nei kitur – Švedijoje SD tapo ryškesne politine jėga tik 2010 m., bet nuo to laiko rinkėjų parama jiems nuosekliai auga.

Pasak L. Kasčiūno, „atsiradus naujam lūžiui visuomenėje, Švedijos politinis elitas nesugebėjo ar, galbūt dėl įsitvirtinusios „politkorektiškumo tabu“ sistemos, ir nenorėjo jo atliepti.“ Jo manymu, tai lėmė, kad visuomenės protesto banga leido politinėje sistemoje įsitvirtinti SD, santykinai naujai politinei jėgai. „Taip Švedija, kuri dešimtmečius buvo vertinama kaip multikultūrinės šalies etalonas, kaip ir visa Europa įžengė į „kultūrinių karų“ etapą“, – aiškina L. Kasčiūnas.

Panašiai situaciją mato ir K. Duvoldas. Jis atkreipia dėmesį, kad kitaip nei, tarkime, Norvegijos Progreso partija, kuri „išaugo“ iš gan nuosaikių libertarų, SD esą susikūrė kaip neonacistinė partija. „SD visuomet buvo tarsi atitverta vadinamuoju „sanitariniu kordonu“, prie kurio jokia kita partija nenorėjo liestis“, – sako K. Duvoldas. Tuo tarpu Norvegijoje panašių pažiūrų partija yra valdančiosios koalicijos narė, Danijoje – neformali valdančiųjų rėmėja.

Protestuotojai J. Akessono vizito į Gioteburgą metu, AFP/Scanpix nuotr.

„Kai kurie kritikai sakytų, kad nacionalizmas Švedijoje buvo dirbtinai ignoruojamas – toks tipiškai švediškas požiūris: atsiriboti nuo dalykų, kurie nepriimtini, ir apie juos net nekalbėti“, – pastebi K. Duvoldas. SD iškilimas gali būti reakcija į tą priešišką požiūrį.

„Švedai ilgą laiką buvo įpratę būti geriausiais daugelyje sričių – jų šalyje daugiausia lygybės, nėra ksenofobijos ar rasizmo. Bet įvyko 2015 m. migrantų krizė ir paaiškėjo, kad rasistų yra ir Švedijoje, tai nėra vien kitų šalių problema“, – svarsto K. Duvoldas. Pasak jo, seniau tie žmonės tylėdavo, o SD atvėrė diskusijas, suteikė jiems pasitikėjimo, kad anksčiau vienareikšmiškai smerktas pažiūras dabar galima išreikšti garsiai. Anot politologo, dabar švedai peržiūri savo įvaizdį.

Tradicinės partijos susivokė per vėlai

L. Kasčiūno nuomone, Švedijoje jau kelis dešimtmečius dominuojanti „atvirų durų“ imigracijos politika ir nuoširdus noras švęsti „vienybę įvairovėje“ susidūrė su rimtu iššūkiu, kurį tradicinės politinės partijos nusprendė ignoruoti. Jos elgiasi taip, lyg imigracijos problemos nebūtų, o Švedijos pasirinktas daugiakultūrės visuomenės modelis ir toliau gerai veikia.

K. Duvoltas nėra toks kategoriškas, nors ir stebisi, kad tradicinės partijos atrodo nepasirengusios atremti iššūkį. Jo nuomonė, migrantų krizė pakeitė ir socialdemokratus, ir moderatus – jiems teko pradėti kalbėti ne apie įprastus gerovės valstybės klausimus, o apie imigraciją, integraciją, tautiškumą, nusikalstamumą. Tradicinės partijos, politologo nuomone, nevengia šių temų, bet, ko gero, yra kiek per vėlu – nemažai rinkėjų jomis nebetiki.

Pasak K. Duvolto, kaip centrinės Europos ar Baltijos šalyse, taip ir Švedijoje galime stebėti pasitikėjimo krizę – valdžia, politinis elitas vertinamas skeptiškai. „Švedijai tai naujiena: anksčiau elito nemėgo kairieji, dabar jau – dešinieji“, – sako K. Duvoltas.

Anot jo, SD siunčia negatyvią žinutę, o kitos partijos, panašu, nesugeba jos paneigti, įtikinamai pateikti pozityvaus paveikslo, įrodydamos, kad iš tiesų gerovės valstybė veikia, ir atskiros jos problemos nėra neišsprendžiamos.

Socialdemokratų ir liberalų rinkimų plakatai Stokholme, TT/Scanpix nuotr.

V. Meidutė – Strazdauskienė atkreipia dėmesį, kad tradicinės partijos yra savikritiškos: jos prisiima atsakomybę dėl ne visiškai sėkmingos imigracijos politikos, pripažįsta, kad ne visi integracijos mechanizmai veikia, ir pateikia veiksmų planą, kaip juos stiprinti. Kitaip nei SD, tradicinės partijos turi valdymo patirties ir aiškiai suvokia biudžeto galimybes, todėl rinkėjams siūlo stabilumą, o ne radikalias naujoves. Taigi, pasak V. Meidutės – Strazdauskienės, tradicinėms partijoms sunkiau nustebinti ir patraukti rinkėjus nei Švedijos demokratams, kurie gali žarstytis iš piršto laužtais kaltinimais ir pažadais.

Ar Švedijos demokratams padeda Kremlius?

Rugpjūčio pabaigoje Švedijos gynybos tyrimų agentūra paskelbė ataskaitą „Botai ir Švedijos rinkimai“, kurios duomenimis, socialiniame tinkle Twitter sparčiai daugėja automatizuotų paskyrų, vadinamųjų botų, generuojančių SD remiantį turinį.

Išanalizavus daugiau nei 46 tūkst. Twitter paskyrų ir beveik 600 tūkst. jose išplatintų pranešimų, susijusių su artėjančiais rinkimais Švedijoje, paaiškėjo, kad kovo–rugpjūčio mėn. botai generavo iki 17 proc. visų jų įrašų – kol daugybę tokių paskyrų suspendavo pats socialinis tinklas. Galimų botų paskyrose antiimigracinę SD politiką palaikančių žinučių buvo 40 proc. daugiau nei tikrų žmonių paskyrose, o daugiausia kritikos teko valdantiesiems socialdemokratams.

Ataskaitoje nebuvo analizuojama, kieno užsakymu galėjo būti kuriamos botų paskyros. Pasak K. Duvoldo, žinoma, kyla klausimas, kas koordinuoja šių botų veiklą, ir neatmestina, kad čia padeda išorės veikėjai, galbūt ir Rusija. Tokių nuogąstavimų pasigirsta Švedijos žiniasklaidoje ir SD priešininkų stovykloje.

Visgi politologas pabrėžia, kad Švedijoje diskusija dėl galimų Rusijos mėginimų paveikti rinkimus nepasiekė tokio lygio, kaip Prancūzijoje, kur prezidentas Emmanuelis Macronas viešai apkaltino Kremlių neleistinu kišimusi. „Kol kas klausimas, ar Rusija mėgina paveikti rinkimus, nėra svarbiausias klausimas Švedijos politikams, bet, žinoma, jis tvyro ore“, – sako K. Duvoldas.

Švedijos demokratams iki šiol pavyko išvengti rimtesnių įtarimų galimomis sąsajomis su Rusija. Visgi V. Meidutė – Strazdauskienė atkreipė dėmesį į vieną netikėtumą, sukėlusį nemenką pasipiktinimo bangą Švedijos visuomenėje ir žiniasklaidoje.

Neseniai SD lyderis Jimmie`s Akessonas dalyvavo radijo laidoje, kurioje svečiai turi pasirinkti vieną iš dviejų pateikiamų alternatyvų, o kai kuriuos nepatogius klausimus gali praleisti. Paklaustas, kas geriau – Prancūzijos prezidentas E. Macronas ar Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, J. Akessonas pasirinko šį klausimą praleisti.

Vėliau žiniasklaidos verčiamas pasiaiškinti, STV televizijoje J. Akessonas sakė: „O kodėl turėčiau rinktis? Iš vienos pusės turime daugiau ar mažiau diktatorių rusą, kuris yra išskirtinai agresyvus ir puola kaimynines šalis. Iš kitos – Prancūzijos prezidentą, kuris yra ES federalistas ir važinėja po Europą kalbėdamas blogybes apie tautines valstybes, nacionalizmą ir viską, už ką aš kovoju.“ SD lyderis pridūrė, kad „žiūrint į konstituciją, Švedija panašesnė į Prancūziją“ nei Rusiją, „bet tuo metu klausiama buvo ne apie tai.“

Galina Vaščenkaitė