Biržuose gimusi ir augusi Indra Medelinskaitė, regis, turėjo viską, kuo šiais laikais matuojama laimė: gerai apmokamą darbą, karjeros galimybes, butą sostinėje, širdies draugą. Tačiau ilgainiui vis dažniau pradėjo sau kelti elementarų klausimą, kurio atsakymas, pasirodo, nėra toks paprastas: ar tai jau ir yra laimė?

Kelionė, atvėrusi kelią

35 metų Indra visuomet mėgo keliauti, tačiau atostogų metu kelionės dažniausiai buvo lietuvių pamėgtais maršrutais. Į kelionę, kuri vėliau pakeitė įprasto gyvenimo tėkmę, mergina išsiruošė prieš dvejus metus. Mintį leistis į piligriminį žygį Šv. Jokūbo keliu (isp. The Camino de Santiago) merginai pakišo mama.

„Mama perskaitė apie garsų piligrimų kelią ir pasidalijo mintimis, kad galbūt kada nors būtų labai įdomu leistis į tokį žygį. Mane tai suintrigavo, išsyk pradėjau apie tai domėtis ir labai greitai nusprendžiau, kad atostogų metu juo keliausiu. Per dvi savaites nužygiavau dalį viso kelio - 322 kilometrus. Kelionėje sutikau daug bendraminčių, bet labiausiai po kelionės įstrigo vienos brazilų poros, keliaujančios aplink pasaulį, istorija. Jie, turėdami labai ribotą kiekį pinigų, jau buvo apkeliavę daugybę pasaulio šalių. Suvokiau, kad viskas yra įmanoma, tik reikia rasti būdą, kaip tą padaryti“, - pasakojo Indra.

Iš kelionės grįžusios merginos gyvenimas vėl stojo į įprastas vėžias, tačiau greitai ji pradėjo jausti, kad buvęs įprastas gyvenimas jai nebeteikia tiek daug džiaugsmo, kaip buvo iki tol.

„Vis dažniau pradėjau galvoti kad man kažko trūksta, mintys sukosi apie norą pamatyti pasaulį, patirti kažką naujo. Apie tai nevengiau pakalbėti ir su draugais, bet dažnai jie mane nugesindavo sakydami, kad gyvenime turiu viską ir kad iš tiesų nieko man netrūksta. Tačiau vieną rytą nubudau su vienintele mintimi galvoje, kad būdas kažką pakeisti ir iškeliauti yra kruizas! Tą pačią dieną paskambinau pusseserės vyrui, kuris kažkada dirbo kruiziniame laive, ir jo liudijimas bei padrąsinimas galutinai mane įkvėpė“, - kalbėjo Indra.

Valytoja su patirtimi

Nusprendusi leistis į kelionę aplink pasaulį mergina išsyk pradėjo domėtis galimybėmis įsidarbinti kruiziniame laive. Netrukus susirado agentūrą, kuri bendradarbiavo su prabangiausių kruizų operatore „Crystal cruises“. Reikalavimai pretendentėms į darbą laive buvo keliami labai aukšti.

„Iš pradžių buvo toks jausmas, kad darbinuosi į modelių agentūrą. Reikėjo siųsti ne vieną nuotrauką, pretenduojant reikėjo pateikti daug informacijos. Nebuvo galima turėti tatuiruočių, randų matomose vietose. Nuotraukas reikėjo pateikti ir paprastas, ir po grimo, taip pat su vakariniais drabužiais. Gyvenimo aprašyme teko nekaltai pameluoti, kad esu supervalytoja ir kad vos ne gimiau su šluota. Kaip pasirodė vėliau, tas nebuvo būtina, nes pretendavau ne į valytojos, o į kambarių tvarkytojos pareigas“, - apie darbo paieškos pradžią pasakojo Indra.

Kol buvo sutvarkyti ir gauti visi reikiami dokumentai bei įvairios pažymos, praėjo keletas mėnesių. Itin svarbu buvo turėti visas medicinines pažymas, pateikti kraujo tyrimus. Po to sekė įvairiausių skiepų maratonas, nes kruizo maršrutas driekėsi pro daug egzotiškų šalių. Negana to, teko eiti į kursus jūreivystės mokykloje, kur buvo mokoma, kaip elgtis audros ir evakuacijos atveju, kaip suvaldyti minią, ir panašių dalykų.

Darbas laive prasidėjo 2018 metų rudenį ir tęsėsi pusę metų. Pirmoji stotelė buvo Majamis (JAV), kur ir prasidėjo įspūdžių ir įvairiausios patirties kupinas darbas, o jei tiksliau – svajonių kelionė.

Tikslas – kuo daugiau pamatyti

Vos nusileidusi Majamyje Indra tiesiai iš oro uosto čiupo taksi ir nuvažiavo tiesiai į garsųjį Majamio Byčą (angl. Miami Beach).

„Mano kelionės tikslas nebuvo užsidirbti. Išsyk sau pasakiau, kad stengsiuosi kuo daugiau pamatyti, pinigų netaupysiu ir, kiek bebūtų jėgų, laivui sustojus uostuose lipsiu į krantą. Netrūko momentų, kai buvo labai sunku, bet pažadą sau tesėjau. Fiziškai pats sunkiausias buvo pirmas mėnuo, bet padėjo įgyta patirtis piligriminėje kelionėje. Žinojau, kad jei susitvarkysiu su galva, tai kūnas adaptuosis. Psichologiškai iš pradžių irgi buvo nelengva. Mano mokytoja indė, ko gero, visą gyvenimą dirbusi panašius darbus, barasi, kad blogai šluoju, o aš, mokslus baigusi, darbą baltą dirbusi, stoviu ir tik galvą linkčioju“, - pasakojo Indra.

Apsipratusi su kasdieninėmis užduotimis ir dienotvarke keliauninkė rasdavo vis daugiau laiko pažinčiai su egzotiškiausiomis pasaulio vietomis.

„Kiekviena darbo diena iš viso tęsdavosi dešimt valandų. Padirbi ryte, keturių valandų pertrauka ir po to darbas iki dešimtos vakaro. Laivui stovint uostuose į nuotykius leisdavomės per pietų pertrauką, žinoma - po darbo. Naktinis gyvenimas virė, bet turėjome stabdžius, nes kitą dieną laukė darbas. Jokių išeiginių dienų per pusmetį nebuvo ir negalėjo būti. Tokia laivo politika“, - pasakojo kambarine virtusi vadybininkė.

Laive vienai kambarinei tekdavo tvarkyti vienuolika kambarių. Bendravimas su keleiviais vykdavo nuolatos ir buvo būtinas. Geri santykiai ne tik leisdavo uždirbti arbatpinigių, bet ir laimėti laiko, kurį Indra leisdavo krante.

„Keleiviai keisdavosi kas 1-2 savaitės. Iš vakaro gauni sąrašą ir jau ryte turi juos šaukti vardu. Bendravimas buvo nuolatinis. Kadangi kruizas prabangus, tai juo plaukdavo daug matę žmonės su įvairiausia patirtimi. Didžioji dauguma – senjorų. Geri santykiai leisdavo sutarti, kad, pavyzdžiui, kurią nors dieną kambarių ateisiu sutvarkyti vėliau. Taip laimėdavau papildomo laiko savo laisvalaikiui ir kelionėms. Be to, nuo bendravimo priklausė ir arbatpinigiai, kurie leido nesukti galvos dėl išlaidų pramogoms. Nors laive maistas nekainavo ir buvo kokybiškas, bet meniu nebuvo toks kaip keleiviams. Vos išlipus į krantą su bendradarbiais traukdavome tiesiai į restoranus, o po to – į pažintinius žygius“, - dėstė Indra.

Per pusmetį Indra aplankė daugybę vietų, kurias ji buvo mačiusi tik filmuose ir paveikslėliuose. Šiaurės ir Pietų Amerikos pakrantės, Karibų salos, egzotiškiausi Azijos pakrančių miestai ir paplūdimiai. Didžiausią įspūdį keliauninkei paliko Prancūzijos Polinezijos salynas, o išskirtinai - viena sala Ramiajame vandenyne, išsidėsčiusi tarp Huahine ir garsiosios Bora Boros salų.

„Vaizdai, primenantys rojų, akimirksniu leisdavo pamiršti darbą, nuovargį ir leisdavo jaustis tokiai pakylėtai, kad net sunku tai žodžiais nusakyti. Nerealiausia buvo Raiatea saloje. Supiesi ant palmių, geri kokosų vandenį, plaukioji vandenyne drauge su nedideliais rykliais, o laikas tarsi nustoja egzistuoti. Po to ateina suvokimas, koks yra nerealus pasaulis, gamta, kurios grožio net neįmanoma įsivaizduoti“, - įspūdžiais dalijosi į Biržus trumpam sugrįžusi kraštietė.

Naujai iškepta kambarinė su rytine darbine apranga, kuri po pietų būdavo keičiama į vakarinio stiliaus drabužius.

Po sunkaus darbo - atostogos

Grįžusi į gimtinę Indra iškart nepuolė ieškotis darbo, nes pusmetis sunkaus darbo leido sutaupyti nemenką sumą pinigų.

„Nors mano kelionės tikslas nebuvo užsidirbti, bet pinigų liko ir, sakyčiau, nemažai. Dabar Lietuvoje tikrai galėčiau sau leisti kurį laiką nieko nedirbti.

Tikrai to prieš kelionę nesitikėjau ir neplanavau! Nors fiksuotas atlyginimas buvo praktiškai toks pat, kaip ir dirbant Lietuvoje, bet, kaip minėjau, keleiviai palikdavo gausius arbatpinigius. Didžiausia suma, kurią kambaryje paliko savaitę keliavusi pora, buvo 300 dolerių. Nors pinigų pramogoms neskaičiavau, tačiau galvos irgi nepamečiau – nepuoliau pirkti kokių nors brangių papuošalų ar drabužių“, - finansinę kelionės pusę atskleidė jauna moteris.

Į Biržus grįžusi aplankyti mamos Indra ilgai užsibūti neketino, nes jau po kelių dienų planavo pradėti atostogas.

„Pirma atostogų stotelė – Indija. Laive dirbo daug indų, su kuriais susibičiuliavau, ir jie būtiniausiai pakvietė juos aplankyti bei pamatyti jų šalį. Indija – įvairiaspalvė ir egzotiška šalis, tad kelionė turėtų būti taip pat pilna įspūdžių. Ką po to veiksiu, dar tiksliai nežinau, bet tikrai neketinu nuobodžiauti. Atostogos truks tris mėnesius, o po to vėl laukia kelionė“, - sakė keliauti įkvėpta biržietė.

Baigiantis 6 mėnesių kontraktui laivo vadovybė Indrai įteikė laišką, kuriame jos darbas buvo įvertintas aukščiausiais balais ir jai buvo pasiūlytas naujas kontraktas.

„Gavau naujo kontrakto pasiūlymą ir bent jau dabar manau, kad jį priimsiu. Dirbsiu tame pačiame laive, bet maršrutas bus jau šiek tiek kitoks. Kruizas plauks į Aliaską ir aplankys dar nematytas nuostabias pasaulio vietas. Tai mane įkvėpė, bet tenka pripažinti, kad ir pats laivo gyvenimo būdas labai įtraukia bei savotiškai žavi. Bent jau kol kas“, - ateities planus atskleidė kraštietė.

Draugystė pertraukos neatlaikė

Ilga kelionė patikrino ir santykius su draugu. Draugystė, deja, pusmečio išsiskyrimo neatlaikė.

„Kelionė buvo nereali, bet ji turėjo ir savo kainą. Mano su Vilniuje likusiu draugu keliai išsiskyrė. Bet, matyt, taip buvo lemta. Supratome, kad mūsų troškimai pernelyg skyrėsi. Bendrauti su draugais ir šeima galimybių buvo, bet ne per daugiausiai. Nemokamo interneto laive per dieną turėjome vos pusvalandį, tad jūrų uostuose, kur buvo nemokamas WiFi ryšys, galėdavai sutikti pusę laivo personalo. Stengdavausi bendrauti su namais, bet ne visuomet ir išeidavo – laiko juostų skirtumas būdavo pernelyg didelis“, - atviravo Indra.

Po svečias šalis pusmetį keliavusi Indra sakė, kad per tą laiką spėjo pasiilgti ne tik šeimos.

„Nėra net klausimo, kad pasiilgau šeimos, troškau pasėdėti ir pasišnekučiuoti su kai kuriais draugais. Tačiau bene labiausiai svajojau apie nors vieną išeiginę, kuomet galėsiu miegoti, kiek norėsi, o atsikėlusi pasigardžiuoti grikiais, šaltibarščiais ir juoda duona. Tiesa, prieš tai reiks pasikloti lovą ir susitvarkyti kambarį, nors iki tol man tokie dalykai tikrai neužkliūdavo“, - juokavo gimtinėje viešinti pašnekovė.

Į klausimą, ar ji dabar jaučiasi laiminga, Indra atsakė nė nemirktelėjusi: gyvenu dabar ir šia diena, o šiandieną jaučiuosi be galo laiminga.

Simonas Gudas

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"