LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Komunistų partijos tvirta ranka valdoma Vietnamo Socialistinė Respublika balandžio pradžioje sužinojo apie naujo paskirtojo prezidento prisaikdinimą. Prisiekęs visišką ištikimybę partijai, valstybei ir jos žmonėms, juo tapo policijos generolas, buvęs visuomenės saugumo ministras Tran Dai Quang (59 m.).
Vietnamas – viena iš kelių pasaulio šalių, kur išliko autoritarinis komunistinis valdymas (įvestas 1975 m.). Nevyriausybinės žmogaus teisių ir laisvių gynimo organizacijos „Human Rights Watch“ pernai paskelbtame Pasaulio raporte teigiama, kad situacija Vietname tebėra kritinė – žmogaus teisės vis dar stipriai varžomos. „Nors 2014 m. buvo suimta mažiau tinklaraštininkų ir aktyvistų nei 2013 m., saugumo pajėgos sustiprino įvairias kritikų persekiojimo ir bauginimo formas“, – teigiama raporte ir konstatuojama, kad griežta valstybinė kontrolė ir endemiška sisteminė korupcija išlieka pagrindiniais veiksniais, stabdančiais Vietnamo pažangą.
Su korupcija kovojančios nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ 2015 m. duomenimis, pagal korupcijos suvokimo indeksą Vietnamas užima 112 vietą iš 168 analizuotų valstybių ir iš 100 galimų balų surinko tik 31.
Pokyčių valstybėje siekiančiai pilietinei bendruomenei veikti tokiomis sąlygomis ne tik sudėtinga, bet neretai ir pavojinga. „Vietname privalome laviruoti – kartą per stipriai supurčius valtį, kito šanso gali nebebūti“, – neslepia „Transparency International“ skyrių Vietname įkūrusi Nguyen Thi Kieu Vien.
***
Su kokiais iššūkiais susidūrėte ir kaip tokią organizaciją sutiko tuometinė Vietnamo valdžia?
Svarbu atsiminti Vietnamo kontekstą: su žodžio, asociacijų laisvėmis, teise gyventojams jungtis į organizacijas čia sudėtinga. Paprastas pavyzdys – Vietname vis dar nėra asociacijų įstatymo, vadinasi, norinčios užsiregistruoti ir veikti nevyriausybinės organizacijos susiduria su didžiuliais iššūkiais.
Tai reiškia, kad tuo metu Vietname įprastai įkurti „Transparency International“ skyriaus nebuvo įmanoma. Pasinaudojau kompanijoms skirtu įstatymu, kad galėtume egzistuoti: 2008 m. įsteigiau nevyriausybinę organizaciją kaip individualią įmonę „Towards Transparency“ (liet. „Link skaidrumo“ – V. S. pastaba). Pirmiausia reikėjo sukurti gerus santykius su vyriausybe, pilietine bendruomene, jaunimu, t. y. kad visos suinteresuotos pusės mus pripažintų konstruktyviu veikėju, prisidedančiu prie nukreiptos prieš korupciją veiklos. Laikas tam buvo gana palankus, nes Vietnamo vyriausybė kaip tik rengė nemažai antikorupcinių įstatymų. Pristatėme save kaip agentūrą, remiančią tokį darbą.
Iš pradžių dirbti buvo tikrai sudėtinga, bet tai keičiasi. Tiesa, kartais ir dabar negalime rasti tiesioginio kontakto su Vietnamo valdžia ir turime prašyti tarptautinės bendruomenės, kad palengvintų mūsų dialogą. Kaip tai vyksta? Kreipiamės į tarptautinės bendruomenės atstovus, šie perduoda mūsų poziciją vyriausybei, o kartais ima bendrauti visos suinteresuotos pusės.
Žinoma, būna ir taip: iš Vietnamo užsienio reikalų ministerijos ateina tokia pozicija: „Vadinasi, norite aptarti naują „Transparency International“ paskelbtą korupcijos indeksą ir pakvietėte žiniasklaidą? Tikriausiai reikėtų atsisakyti šio renginio.“ Tokiu atveju tenka atsakyti, kad renginys įvyks, bet jis organizuojamas ne mūsų, o Švedijos ambasadoriaus Vietname iniciatyva – jei norite sustabdyti šį renginį, kalbėkitės su juo. Taip tenka veikti.
Taip reaguojama, nes galvojama, kad Vietnamas užims prastas pozicijas ir gali būti apjuodintas. Vadinasi, blogai atrodys ir šalį valdanti Komunistų partija. Vyriausybė bijo „prarasti veidą“, bet kartu nenori pasirodyti agresyvi, per daug kontroliuojanti.
Antra vertus, kai valdžiai parodėme, jog esame ne tam, kad juos gėdintume, ir pritariame, jog korupcija yra sisteminė šalies bėda, o ne vieno ar kito politiko ypatybė, galime daugiau paveikti antikorupcinių įstatymų tobulinimą, pagerinti jų įgyvendinimą.
Vadinasi, Vietnamo komunistų partija pripažįsta, kad šalis turi korupcijos problemą?
Iš pradžių prabilti apie bet ką, susijusio su korupcija Vietname, buvo keblus klausimas, nors ji išplitusi po daugelį sričių. Pradžioje teko imtis neutralių, politiškai priimtinų temų, kad valdžia apsiprastų ir pritartų mūsų egzistavimui, nelaikytų organizacijos grėsme. Dėl to pradėjome nuo korupcijos švietimo, vėliau – statybos sektoriuose.
Pavyzdžiui, tėvai duoda kyšius mokytojams, kad jų vaikai sėdėtų klasės priekyje ir šie į juos normaliai kreiptų dėmesį; arba, tarkime, noriu, kad dukra gautų gerus pažymius, bet be kyšio ar papildomų mokamų pamokų lankymo ji gaus prastesnius įvertinimus. Dabartinė sistema nesąžininga: mokytojų darbas apmokamas labai prastai, tad jie imasi tokių dalykų, kad pasididintų pajamas. Taigi, važinėjome po šalies mokyklas ir atlikome apklausas, kodėl ir kokiomis formomis egzistuoja korupcija. Ieškojome tendencijų ir siekėme į tai atkreipti didesnį vyriausybės, tarptautinės bendruomenės dėmesį, įtraukti žiniasklaidą ir taip įžiebti diskusiją. Nebuvo lengva: iš pradžių net neleista to nušviesti nepriklausomai žiniasklaidai – sakyta, kad tai ne jų reikalas.
Dėl sparčios interneto plėtros, didėjančio socialinių tinklų naudojimo nedemokratiniams režimams vis sunkiau užtikrinti visuomenės kontrolę. Kokia padėtis Vietname – ar tai, Jūsų nuomone, gali paskatinti teigiamus pokyčius?
Iki 2000-ųjų interneto infrastruktūra Vietname buvo labai prastai išplėtota, bet dabar vis daugiau žmonių įgyja prieigą prie interneto. Apie 75 proc. jaunų žmonių iki 35-erių metų naudojasi internetu. Čia yra daug potencialo, nes vietnamiečių populiacija itin jauna: maždaug 55 proc. gyventojų yra jaunesni nei 35-erių.
Socialiniai tinklai gali atlikti svarbų vaidmenį, nes Vietname nėra nuo valstybės nepriklausomos žiniasklaidos. Vis dėlto pastebėjau, kad, kai pilietinės bendruomenės atstovai norėjo kažką inicijuoti pasitelkdami socialinius tinklus, tai nebuvo konstruktyvu. Tai valdžiai tiesiog atrodė per daug grėsmingai. Vietname reikia stengtis išlaikyti balansą, kitaip tariant, žinoti, kada gali ką nors stumti, o kada reikia žengti žingsnį atgal ir pradėti kalbėtis, užsiimti lobizmu už uždarų durų. Tarptautiniu mastu „Transparency International“ turi labai daug priemonių, daug atliktų tyrimų, sėkmingų veikimo pavyzdžių, tačiau mes Vietname privalome laviruoti atsargiai – kartą per stipriai supurčius valtį, kito šanso gali nebebūti.
Manau, socialiniai tinklai apsunkina kontrolės galimybes, bet valdžia bando veikti ir čia, – sakykime, ji turi apmokamus komentatorius, kurie socialinių tinklų, forumų diskusijose komentuoja taip, kaip reikia jai. Kaip suprantu, tam skiriamos gana didelės lėšos.
Užsienio žiniasklaidą galima skaityti, tačiau tai priklauso nuo konkrečių straipsnių – kartais valdžios nurodymu uždedama „Firewall“ (sistema, pagal tam tikras taisykles koordinuojanti ir kontroliuojanti informacijos srautus, t. y. nulemianti, kokia informacija pasieks interneto vartotojus. – V. S.). Vadinasi, būdama Lietuvoje galiu perskaityti straipsnių, kurių mano kolegos Vietname negalėtų skaityti. Taip vis dar vyksta, nors informaciją kontroliuoti vis sunkiau – tai viršija valdžios jėgas. Kita vertus, ji turi kitų kontrolės priemonių, tarkime, paprasčiausiai pasiunčia civiliais persirengusius policininkus sekti nepalankių žmonių veiklos.
Kokios Jūsų prognozės – ar įžvelgiate pozityvių tendencijų?
Kovai su korupcija būtina laisva žiniasklaida, stipri pilietinė bendruomenė ir tam tikri valdančiuosius kontroliuojantys mechanizmai, pavyzdžiui, galimybė gyventojams laisvai rinkti valdžios atstovus. Nors Vietnamo komunistų partija mėgsta kartoti, kad parlamentas – tik vardas, mano nuomone, judama pozityvia linkme. Sakyčiau, pastaraisiais metais dalies Nacionalinės asamblėjos narių savarankiškumas didėjo.
