Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Korespondentė V. Kaluza: būdama studentė, Lietuvoje jaučiausi nieko verta

Vokietijoje moksleiviai pirmąsias praktikas pradeda būdami penktoje klasėje, portalui LRT.lt sako LRT RADIJO korespondentė Berlyne Vida Kaluza. Pasak jos, tokiu būdu įmonės stengiasi sudominti jaunuolius, o vaikams vėliau kur kas lengviau apsispręsti, kokią specialybę pasirinkti. V. Kaluza, kalbėdama apie savo studijų patirtį Lietuvoje, tikina, kad jos potencialas nebuvo išnaudojamas, o sunkumai lydėdavo net bandant susirasti nespecialybinį darbą.  

18 metų Vokietijoje gyvenanti V. Kaluza pasakoja iš Lietuvos emigravusi vien dėl ekonominių priežasčių. Nors išvyko su tikslu studijuoti kiną ar režisūrą, o vėliau ir dirbti šioje srityje, šiuo metu ji užima administratorės pareigas Berlyno Laisvajame universitete. V. Kaluza atsakinga už studentų priėmimą į universitetą.

Kokie vėjai jus nunešė į Vokietiją?

– Į Vokietiją atvykau studijuoti. Labai norėjau mokytis kiną ar režisūrą. Esu iš Kauno, pamenu, tais laikais gauti vietą Vilniaus Muzikos akademijoje buvo labai sunku, todėl nusprendžiau bandyti studijuoti užsienyje, o prieš tai Vokietijoje buvau dirbusi aukle, tad sugalvojau paieškoti universitetų ten. Atvykau į Berlyną, bet į režisūrą nebuvo lengva įstoti, todėl pasirinkau mokytis Laisvajame universitete kinotyros.

Ar galvojote apie emigraciją, o galbūt tai – spontaniškas sprendimas?

– Kai išvykau dirbti aukle, galvojau, kad būtinai sugrįšiu į Lietuvą. Vakarų Vokietijoje gyvenau pusantrų metų, išmokau vokiškai ir parvykau į Kauną. Vytauto Didžiojo universitete pradėjau mokytis germanistikos. Lietuvoje buvo tikrai sunku, negavau darbo, eidavau į darbo pokalbius dėl sekretorės ar valytojos vietos, nors universitete mokiausi puikiai, gavau padidintą 120 litų stipendiją. Vokietijoje pripratau gyventi nepriklausomai, turėjau savo pinigų, o Kaune gyvenau pas mamą, prašiau, kad mane paremtų. Vakarais po studijų stengiausi versti tekstus. Nusprendžiau, kad taip gyventi nebegaliu, norėjau užsidirbti ir vėl būti nepriklausoma. Be to, svajojau studijuoti tai, kas man patinka, nes vokiečių kalbą jau mokėjau. Aš emigravau dėl ekonominių priežasčių.

Per pusantrų metų išmokote kalbą?

– Vokiečių kalbą mokiausi mokykloje. Mano pirmoji užsienio kalba buvo rusų, o antroji – vokiečių. Kai nuvykau į Vokietiją, gyvenau vokiečių šeimoje, lankiau kalbos kursus. Pirmus keturis mėnesius nesutikau nei vieno tautiečio iš Lietuvos. Tuo metu neturėjau mobiliojo telefono ir interneto. Kartais galėjau paskambinti tėvams, bet buvo brangu, todėl retai susisiekdavau. Pirmus keturis mėnesius gyvenau vokiškoje aplinkoje, pradėjau net sapnuoti vokiškai. Tada įvyko persilaužimas, pasidarė nebe sunku kalbėti, pamažu tame miestelyje suradau lietuvių tautybės draugų.

Skaičiau, kad Vokietijoje baigėte publicistikos ir sociologijos studijas.

– Laisvajame universitete iki Bolonijos reformos buvo galima įgyti tik magistro laipsnį. Studijos truko šešerius metus, reikėjo studijuoti tris dalykus. Todėl aš baigiau dvipakopes studijas – pagrindinis dalykas buvo kinotyra, o du šalutiniai – publicistika ir komunikacija bei sociologija.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kokius didžiausius skirtumus įžvelgėte dar studijų metais tarp Lietuvos ir Vokietijos universitetų politikos?

– Įžvelgiau daug skirtumų, tai irgi prisidėjo prie universiteto Vokietijoje pasirinkimo. Lietuvoje mano potencialas buvo neišnaudojamas, jaučiau, kad kaip studentė esu nieko verta. Žinoma, buvo visai kiti laikai. Kaune man dėstė tik pora lektorių, apsilankiusių Vokietijoje ir mokėjusių vokiečių kalbą. Kitos buvo malonios, bet vokiškai kalbėjo prastai. Be to, studijos Kaune buvo sausos, reikėjo lankyti ir kitų fakultetų paskaitas. Pamenu, mokėmės informatiką, tačiau mes neturėjome kompiuterių, visos žinios buvo tik teorinės.

Vokietijoje humanitarinių mokslų studijos – visiškai laisvos: be tvarkaraščių, nebuvo studijų planų. Nuo pirmos iki paskutinės paskaitos pats galėjai rinktis dalykus, kuriuos nori mokytis.

Internete radau keletą jūsų publikacijų. Esate labiau spaudos ar radijo žurnalistė?

– Žurnalistika niekada nebuvo mano tikslas, labiau norėjau dirbti kino festivaliuose. Mano draugės pažįstama, Italijoje gyvenanti lietuvė, Kristina Nastopkaitė dirbo korespondente Laisvosios Europos radijuje. Ji man papasakojo, kad šis radijas neturi korespondentų Vokietijoje, tad pasiūlė susisiekti. Parašiau Laisvosios Europos radijo vadovui, pabrėžiau, kad neturiu jokios patirties, tačiau labai domiuosi įvairiomis temomis, galėčiau pabandyti. Neturėjau jokios patirties nei radijuje, nei spaudoje. Laikui bėgant susitikinėjau su žmonėmis, susipažinau su žymiausiais kino kritikais. Per juos gavau pasiūlymų parašyti apie kiną, bendradarbiavau su „Kultūros barais“, rašiau ir kitiems leidiniams.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pastebėjau, kad rašėte kultūrinėmis temomis, nors per radiją kalbate kone apie viską. Kokia tematika jums artimiausia?

– Kultūros ir sociologinės temos man įdomesnės, tačiau pranešimai yra ilgesni. Paskutiniais metais neturiu tiek laiko, nes dirbu kitoje srityje, tad pamažu tos kultūrinės temos senka. Jei prisiminčiau sau artimiausias, tai, pavyzdžiui, radijui parengtas reportažas apie dainininko David Bowie parodą Berlyne. Tą kartą buvau spaudos konferencijose, kalbinau jį mėgstančius žmones. Be to, kažkada dariau pranešimą ir istorine tema – apie Vakarų Berlyną, kuris Šaltojo karo metais buvo užblokuotas. Kalbinau tuo metu gyvenusius Berlyne. Šiuo metu daugiausia dirbu su politinėmis temomis ir aktualijomis. Šios – kitokio pobūdžio, reikia greitai reaguoti. Žinoma, tai naudinga. Užpernai Berlyno kalėdinėje mugėje vyko teroro išpuolis. Aš gyvenu visai netoli, tad pamačiusi pranešimus apie įvykį, iškart skambinau į LRT RADIJĄ.

Kada pradėjote bendradarbiauti su LRT RADIJUMI?

– Kai veiklą baigė Laisvosios Europos radijas, o Lietuva įstojo į Europos sąjungą, pradėjau bendradarbiauti su LRT RADIJUMI.

Gyvenate svetur, tačiau, kaip suprantu, kalbėjimas per radiją tampa savotiška sąsaja su Lietuva?

– Tiesą pasakius, šis aspektas vaidina labai didelę reikšmę mano gyvenime. Aš galėčiau ir nebepranešinėti informacijos per radiją, nes tai nėra pagrindinis mano pajamų šaltinis. Tačiau dirbu ir visuomeniniais tikslais, norisi nepamiršti lietuvių kalbos. Mano aplinkoje labai mažai lietuvių, tad radijas padeda tobulėti. Sekmadienį dariau pranešimą apie dyzelinių automobilių eismo uždraudimą Hamburge, reikėjo daug domėtis. Temos praturtina mano gyvenimą. Be to, esu liberalių pažiūrų, todėl siekiu parodyti, kas vyksta Vokietijoje, kaip nagrinėjamos svarbios temos.

Viename interviu minėjote, kad Vokietijoje moksleiviai atlieka praktikas. Kaip manote, ar tokios reformos realios Lietuvoje?

– Vokietijoje mokiniai praktiką atlieka jau penktoje-šeštoje klasėse, ji trunka dieną, o devintoje klasėje – kelias savaites. Manau, kad Lietuvoje jos tikrai realios. Jei kažko imiesi, tikrai gali įvykdyti. Įmonių vadovai turėtų suprasti, kad jaunimas – mūsų ateitis. Todėl reikia jaunuolių ieškoti anksčiau, kol jie dar nebaigė mokyklos ar neišvažiavo svetur. Mokinius reikia pratinti prie to, kas vyksta aplink mus.

Kuo jos būtų naudingos Lietuvos jaunuoliams?

– Kai kurie jaunuoliai nesidomi tuo, ką darys vėliau, tačiau žvalgosi, kas vyksta įdomaus dabar. Po tos praktikos vis tiek lieka įspūdžiai. Jie supranta, kad galbūt viena ar kita specialybė netinka. Aš pati visą laiką įsivaizdavau, kad norėčiau dirbti kino festivalyje, bet kai padirbau šioje srityje Berlyne, supratau, jog reikia ieškotis kažko kito. Jei būčiau tai žinojusi anksčiau, nebūčiau ten ėjusi. Todėl, jei mokinys mokykloje galėtų atlikti praktiką, kurią aš atlikau jau studijų metu, jis suprastų, ar daro tai, kas jam patinka.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pačios įmonės noriai priima mokyklinio amžiaus praktikantus?

– Taip, nes Vokietijoje tam tikrose srityse trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Įmonės daug anksčiau pratina ir vilioja jaunimą, kad ateitų į jų kompanijas. Jie nesitiki, kad devintokas pradės pas juos dirbti. Tikslas – sudominti. Įmonės ar organizacijos tam skiria lėšų ir atitinkamą personalą, kuris jaunuolius supažindina su įvairiais skyriais.

Kokie jaunuolių atsiliepimai?

– Vieniems patiko, kiti – nebenori rinktis tų specialybių. Tai vaikams padeda apsispręsti kur kas anksčiau nei 12 klasėje. Dažnai mokiniai atlieka praktikas veterinarijos klinikose, bet pamato, kad kasdienybė kitokia – gyvūnai kartais užmigdomi, daromos sudėtingos operacijos ir pan. Jaunuoliai dažnai įsivaizduoja, ką norėtų daryti, bet iš tiesų padirbę toje srityje pamato, kad ten ne jų vieta.

Jei gerai supratau, taip pat esate prisidėjusi prie kelių mokyklinių vadovėlių rengimo?

– Taip, teisingai. Viena mano draugė dirbo labai žymioje vadovėlių leidykloje Vokietijoje. Kai neturėjau pastovaus darbo, ji man pasiūlė rašyti užduotis vaikams. Be to, draugė norėjo žmogaus, išmokusio vokiečių kalbos struktūruotai. Dažnai susiduriu su fenomenu, kad žmonės kartais nežino, kodėl gimtąja kalba sako viena ar kita. Vokiečių kalba nėra mano gimtoji, todėl išmokau daug taisyklių ir galiu daug ką paaiškinti.

Berlyno apylinkėje dirbote Lituanistinės mokyklos vedėja. Kaip suprantu, jums svarbu prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo?

– Prisidėjau prie tos mokyklos klestėjimo. Dabar mano sūnus Antanas per didelis. Tai lietuvių mokyklėlė, suorganizuota tėvų. Kai mano sūnus buvo trejų, norėjau, kad jis pažintų lietuvių vaikus. Pati įsiliejau į jų veiklą, padėjau organizuoti darbus, užsiėmiau su mažaisiais, vesdavau pamokėles ir šventes. Jau metus mes nebelankome mokyklėlės, nes ji skirta mažesniems.

Lietuvybę man išsaugoti svarbu, noriu, kad sūnus jaustųsi ir vokiečiu, ir lietuviu. Vasaros metu jis grįžta į Lietuvą, susitinka su artimaisiais. Tuo pačiu mokosi nežinomų lietuvių kalbos žodžių. Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad jam taip pat svarbu, noriai važiuoja, nesipriešina.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar pati dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Deja, paskutiniu metu grįžtu rečiau. Anksčiau, kai su vyru dar draugavome, nuolatos grįždavome atostogauti, vykdavome prie jūros, keliaudavome. Dabar Lietuvoje atostogauti brangu, todėl dažnai vykstame į kitas šalis. Norisi naujų patirčių, tad į Lietuvą grįžtame aplankyti artimųjų.

Nors dabar Lietuvoje lankotės rečiau, kokius šalies pokyčius įžvelgiate nuo tada, kai emigravote?

– Pirmiausia į akis krenta teigiami pokyčiai. Pastebėjau, kad ypač maži miesteliai labai išgražėjo. Kai keliauju po Lietuvą, matau, kad miesteliai papuošti, sutvarkyti, juose daug renginių. Miestai atgyja, juose daug kultūrinių festivalių.

Vis dėlto pastebiu ir neigiamų dalykų. Atrodo, kad valstybė mažai dėmesio skiria vaikams. Mano draugė Lietuvoje turi septynias atžalas – jiems sunku pragyventi. Beveik visą laiką susiduria su negatyviu požiūriu, kartais jų šeima palaikoma asocialia, nors išlaiko savo vaikus ir, kaip pati sako, juos augina Lietuvai.

Asmeninio archyvo nuotr.

O kaip atrodo jūsų poilsis?

– Mes visi žygiuojame. Nesame alpinistai, tačiau vaikštome po kalnus, nueiname 20 kilometrų ir daugiau. Tai aktyvus poilsis.

Savo ateitį matote Vokietijoje?

– Šiuo metu gyvenu ir dirbu Vokietijoje, čia kaupiu pensijai. Kai susipažinome su vyru, parvykome į Lietuvą, bet jis negavo darbo. Kol turėsiu veiklų, gyvensiu Berlyne, o išėjusi į pensiją galbūt ir grįšiu. Man atrodo, kad į Lietuvą ateina suvokimas, jog gyvename mažame pasaulyje ir viskas pasiekiama ranka.

Rekomenduojami video