Aktorės Minnie Driver (Mini Draiver) reakcija „Twitter“ į staigią Prince'o (Prinso) – dar vieno 2016-aisiais mirusio pramogų pasaulio atstovo – netektį atkartoja daugelio mintis.

„Negali būti, Prince'as? Ar galim išjungti šiuos metus ir vėl juos įjungti, kai jie nebebus didžiulis visų talentingiausių žmonių pasitraukimas?“ – parašė ji.

Panašūs komentarai šiais, kol kas tamsiais įžymybių galaktikai metais užplūdo socialinę žiniasklaidą, o graudūs nekrologai – laikraščius ir žurnalus.

„Visi suaugę žmonės, kurie paveikė mane vaikystėje, išeina vienas paskui kitą“, – „Instagram“ parašė hiphopo prodiuseris Questlove'as (Kvestlavas).

57 metų Prince'as mirė trys mėnesiai po Davido Bowie (Deivido Bouvio), kuris mirė nuo vėžio, būdamas 69-erių.

Tarp kitų šiais metais mirusių garsenybių yra „penktasis bitlas“ George'as Martinas (Džordžas Martinas), miręs 90-ies, „Earth, Wind & Fire“ įkūrėjas Maurice'as White'as (Morisas Vaitas), 74-erių, ir jo bendraamžis, vienas „Jefferson Airplane“ įkūrėjų Paulas Kantneris (Polas Kantneris).

Gedulas muzikos pasaulį vėl apėmė šį savaitgalį, mirus soulo žvaigždei Billy Paului (Biliui Polui), kuriam buvo 81-i.

Tarp muzikos pasauliui nepriklausiusių ir neseniai užgesusių žvaigždžių yra britų aktorius Alanas Rickmanas (Alanas Rikmanas), kuriam buvo 69-eri. Didžioji Britanija šiemet neteko nemažai aktorių, atlikėjų ir televizijos „veidų“.

„Garsių mirčių metai“

Tad ar 2016-ieji tikrai yra tokie metai, kai Giltinė nusitaikė į žvaigždes?

BBC nekrologų redaktoriui Nickui Serpellui (Nikui Serpelui) garsių, šiemet mirusių žmonių skaičius atrodo „fenomenalus“.

„Šie pastarieji metai objektyviai yra garsių mirčių muzikos pasaulyje metai“, – Niujorke sutiko AFP muzikos korespondentas Shaunas Tandonas (Šonas Tandonas), kuris taip pat priminė Glenną Frey (Gleną Frėjų) iš „The Eagles“ ir 2015-ųjų pabaigoje mirusius Natalie Cole (Natali Koul) bei Lemmy (Lemį) iš „Motorhead“.

Prince'o ir D.Bowie – gyvų legendų – mirtis būtų sukėlusi didelį atgarsį nepriklausomai nuo mirties laiko.

Tačiau socialinėje žiniasklaidoje taip pat akcentuojama tai, kaip mes išgyvename įžymybių mirtį.

„Kai, sakykim, 1967 metais per lėktuvo katastrofą žuvo Otisas Reddingas (Otisas Redingas), gedėjo daug gerbėjų, bet jie negalėjo iškart įsijungti savo kompiuterių, reikšti užuojautos ir sukurti platesnio gedulo judėjimo, – sakė Sh.Tandonas. – Staiga kiekvienas turi platformą ir net gali jausti pareigą pasidalyti“.

Kūdikių bumo atstovai

Amerikos studijų profesorė Stef Woods (Stef Vuds) iš sostinėje Vašingtone įsikūrusio Amerikos universiteto sutinka, kad buvo pastovus garsių žmonių mirčių srautas.

Tačiau yra ir daug daugiau įžymybių, kaip ir galimybių „dalytis ir dalyvauti mūsų kultūros ikonų gyvenimuose bei darbuose“, sakė S.Woods, kuri specializuojasi popkultūros ir socialinės žiniasklaidos srityje.

„Mūsų senelių karta neturėjo tokių pačių ... galimybių dalytis kažkieno darbu per įvairius mediumus ar sekti ką nors „Instagram“, ar klausytis jų muzikos per „Tidal“ ar „Spotify“, ar pasižiūrėti filmą per „YouTube“, – sakė ji.

Kaip ir N.Serpellas, S.Woods prognozuoja, kad numanomas garsių žmonių mirčių padaugėjimas taps norma, kai kūdikių bumo metu – maždaug nuo 1946 iki 1964 metų – gimusios žvaigždės įpusės savo šeštą dešimtį.

„Davidas Bowie, Alanas Rickmanas (Alanas Rikmanas) – jie patenka į kūdikių bumo atstovų metus“, – sakė ji.

Tačiau, priduria ji, kad miršta daugiau žmonių, mums atrodo ir dėl to, kad esame „užlieti“ naujienų kanalų ir skaitmeninės žiniasklaidos informacijos apie kiekvieną įžymybės ligos posūkį, kiekvieną jos mirties ir laidotuvių detalę, poveikį jos šeimai.

„Kai kam tai teikia paguodą. Kitiems to per daug“, – sako S.Woods.

„Mes prarandame kažką, kas mums atrodo artimas ir dešimtmečius buvo mūsų gyvenimo dalis“, – pridūrė ji.