Nors Rusija nuolatos pabrėžia, kad Baltijos šalys niekam neįdomios ir yra niekas, tai visiškai neteisinga žinia – apie neįdomią valstybę nebūtų rašoma du tris kartus per dieną, LRT RADIJUI sako politologas Alvydas Medalinskas. Vilniaus universiteto dėstytojai Mantas Martišius ir Viktoras Denisenko pritaria: Rusijos žiniasklaidoje susidomėjimas Baltijos valstybėmis nuolatinis, tik kalbama neigiamai – kad esame fašistinės, žlugusios valstybės.
– Putiniškos propagandos mašinoje ir toliau ypatingas dėmesys skiriamas Baltijos šalims, kurių kasdienybę Rusijos žiniasklaida vaizduoja su ypatinga pagieža. Ko tuo siekiama ir koks galutinis šios ideologinės agresijos tikslas?
V. Denisenko: Mano tyrimas apėmė ne vien V. Putino valdymo laikotarpį. Savo disertacijoje tyriau, kaip Rusijos periodinėje spaudoje žiūrima į Baltijos šalis 1991–2009 m. Pradėjęs nagrinėti šį klausimą irgi buvau įsitikinęs, kad Baltijos valstybės nėra tokios įdomios Rusijai. Mano prielaida buvo tokia, kad Rusija susidomi Baltijos valstybėmis, kai kas nors įvyksta, pavyzdžiui, kaip Bronzinė naktis Taline ar uždraudimas viešai demonstruoti sovietinę simboliką Lietuvoje.
Tačiau apsirikau ir, pradėjęs rinkti medžiagą, pamačiau, kad Rusijos žiniasklaidoje susidomėjimas nuolatinis. Nuolatos kalbama apie Baltijos valstybes ir kalbama gana neigiamai, suteikiant dažniausiai vienodus žymenis – kad esame fašistinės valstybės, žlugusios valstybės ir pan.
– Koks tokių publikacijų tikslas?
M. Martišius: Turėtume suprasti, kad pasakymas, jog mes niekam neįdomūs, nėra atsitiktinas. Tai tam tikra prasme įsipaišo į platesnį propagandinį pasakojimą. Nuo 2013 m., kai Rusija susipyko su Vakarais ir daug kitų šalių, vidinėje Rusijos informacinėje erdvėje Vakarų valstybės piešiamos juodomis spalvomis – kad jos žlunga, neturi perspektyvos ir jų ateitis labai miglota.
Apie Baltijos šalis sakoma, kad jos neįdomios. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jos neturi jokio balso, čia pilna problemų ir dėl to jos tiesiog subyrės ir žlugs. Problema ta, kad visuomenės, kuriose yra didelis susipriešinimas ir nepasitikėjimas, negali judėti pirmyn siekdamos didesnių strateginių tikslų, pavyzdžiui, ekonominio ar socialinio proveržio.
Informacinėje erdvėje pilama, kad niekas toms valstybėms nepasiseks, jos yra niekas. Dalis tų valstybių visuomenės narių gali perimti tokį naratyvą ir sakyti – taip, pas mus tikrai viskas blogai, mes kone žlugusi valstybė. Gyventojai gali kažkur emigruoti, priimti tam tikrus sprendimus, galvoti, kad, pavyzdžiui, nereikia mokėti mokesčių. Ilgainiui tokia valstybė susilpninama, ko ir siekiama pasakymu „jūs neįdomūs“.
– Leonidas Donskis yra pasakęs, kad Rusija labai supykusi ant Lietuvos istorine prasme, nes Lietuva iš esmės atmetė jai ištiestą Rusijos draugystės ranką. Taip galvojama Rusijoje.
A. Medalinskas: Manau, kad viskas yra giliau, siunčiamos dvi žinios. Viena – kad jūs neįdomūs, kita – kad jūs niekas. Tai, kad mes neįdomūs, – visiškai neteisinga žinia, nes apie neįdomią valstybę nebūtų rašoma du tris kartus per dieną.
Įdomus dalykas, kad į šią diskusiją labai stipriai įsiterpia rusų diplomatai, jie pradeda vartoti nediplomatinę leksiką. Visi požymiai Lietuvos atžvilgiu man primena Rusijos žiniasklaidos reakciją į Ukrainą. Kai kuriuose portaluose mes nuolat figūruojame šalia Ukrainos.
V. Denisenko: Prieš pradėdamas šį darbą aš irgi buvau įsitikinęs, kad Boriso Jelcino Rusija formaliai daugiau ar mažiau orientuota į demokratiją, bendras vertybes, pripažįsta Europą, bando su ja megzti kažkokį dialogą. Maniau, kad XX a. 10-ajame dešimtmetyje požiūris turėjo būti švelnesnis. Bet buvau nustebęs, kad 1996 m. (kai B. Jelcinas buvo perrinktas antrai kadencijai), požiūris į Baltijos valstybes buvo daug negatyvesnis nei 1991 m., kai Lietuva bandė ištrūkti iš Sovietų Sąjungos.
Noriu pasakyti, kad 2014 m. Krymo įvykių visas informacinis puolimas, propaganda suintensyvėjo. Naratyvai, kurie buvo pritaikyti Ukrainai 2013 m. pabaigoje ir 2014 m. pradžioje, prieš tai buvo aprobuoti Baltijos šalims. Visi pasakojimai apie nacionalistus, fašistus, fašistinį perversmą, rezistenciją kaip fašistų pakalikus – nuo kokių 1992 m. tai buvo aktyviai aptariama Rusijos žiniasklaidoje.
Žinoma, iki Krymo laikotarpio Rusijos žiniasklaidoje tie blogi naratyvai jau egzistavo, jie visada buvo, tai nėra nauja. Tačiau būdavo ir neutralesnės, objektyvesnės informacijos. Panašu, kad po 2013 m. duota komanda apie Baltijos šalis kalbėti arba blogai, arba nieko. Kadangi nieko kalbėti nepavyksta, tai kalbama labai blogai.
– Kiek Rusija turi resursų, kad gali leisti tokią propagandą?
M. Martišius: Rusijoje žmogiškieji resursai tam skiriami. Tai nėra paviršutiniška. Savo informacinėje erdvėje jie kuria portalus, skirtus ir rusakalbiams Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, kad pasakytų – padėtis jūsų šalyse kasdien prastėja ir čia bus labai blogai.
– Rusijos žiniasklaida teigia, kad Lietuvoje vėl populiarėja Rusijos televizijos. Kaip yra?
M. Martišius: Nežinau, kokiais duomenimis jie vadovaujasi. Iš tiesų nuo 2013 m. iki dabar Rusijos televizijų žiūrimumas sumažėjęs (nuo 16 proc. krito iki 6 proc.). Rusiškų kanalų žiūrimumas tikrai neauga. Kita vertus, turime pripažinti, kad per kabelinius tinklus žiūrimi rusiški kanalai populiarėja, bet žmonės žiūri laidas apie žvejybą, namų ruošą. Tai vadinamųjų propagandinių kanalų žiūrimumas nėra didelis.
Geri propagandininkai ima probleminius dalykus ir iš musės padaro dramblį. Jei rusiškos televizijos būtų žiūrima daugiau, tikrai prasidėtų tam tikri dalykai ir nežinotume, kaip juos spręsti.
– Kokia Rusijos propagandos poveikio galimybė Lietuvoje?
V. Denisenko: Deja, mes nesame apsaugoti. Koks yra esminis informacinio karo pavojus? Tai, kad mes negalime spęsti savų vidinių klausimų atvirai, mes šiek tiek to bijome, nes kiekvienas naratyvas tampa Rusijos propagandos medžiaga.
Rimgaudas Geleževičius