Kitaip nei posovietinės revoliucijos Ukrainoje, Gruzijoje ir kitose šalyse, dabartiniai protestai Armėnijoje nekelia Kremliui nerimo, nors ir atrodo, kad jie sustiprins šalyje demokratiją. Kaip rašo „The Christian Science Monitor“ korespondentas Rusijoje Fredas Weiras, greičiausiai taip yra dėl to, kad šiuo atveju nesprendžiami geopolitiniai klausimai.

Demokratijos reikalaujančių žmonių minios renkasi Armėnijos sostinės gatvėse taikiai protestuoti prieš politines manipuliacijas, kuriomis užsiima Maskvai palanki valdžia, ir reikalauja iš esmės reformuoti korumpuotą oligarchinę ekonominę sistemą.

Daugiau nei dvi savaites Jerevano centre ir kituose šalies miestuose vykstančiose didžiulėse demonstracijose vyrauja jaunimas. Viskas prasidėjo po to, kai dvi kadencijas prezidento poste praleidęs Seržas Sargsjanas panoro toliau valdyti šalį. Daugumą ankstesnių vadinamųjų spalvotųjų revoliucijų buvusios Sovietų Sąjungos šalyse taip pat sukėlė rinkimų klastojimas ir kitokie piktnaudžiavimo valdžia atvejai.

Tačiau kitaip nei ankstesniais atvejais, masinio Armėnijos visuomenės pasipriešinimo Vakarų šalys nepastebėjo geras 10 dienų, kol S. Sargsjanas staiga pasidavė spaudimui ir atsistatydino. Negana to, Rusija, kurioje gyvena daugiau kaip 2 mln. armėnų ir kuri nuo seno jautriai reaguoja į spalvotųjų revoliucijų grėsmę, sukluso, bet išliko stebėtinai rami.

Jerevano gatvėse nuotaikos nerimsta, tačiau neramumai Armėnijoje nelemia jokių geopolitinių klausimų. Galbūt valdžia taps demokratiškesnė, bet prekybos ir saugumo klausimais šalis išliks priklausoma nuo Rusijos. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl visi kone abejingai gūžčioja pečiais.

S. Sargsjanas ir V. Putinas, Reuters/Scanpix nuotr.

„Gali būti, kad vidaus politikos laukia didelės permainos. Galbūt į valdžią ateis nauji žmonės su visiškai nauju požiūriu, – sako Jerevane įsikūrusio nepriklausomo Kaukazo instituto direktorius Aleksandras Iskandarjanas. – Bet ši revoliucija vidinė. Apie užsienio politiką nė nekalbama.“

„Rusija nesikiš“

Mažytė prieigos prie jūros neturinti Armėnijos respublika nuo seno yra Rusijos sąjungininkė, priklauso Maskvos vadovaujamoms Eurazijos ekonominei sąjungai ir karinei Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai. Be to, ją supa seni priešai: Turkija ir Azerbaidžanas. Taigi Armėnijos nacionalinis saugumas labai priklauso nuo Rusijos.

Palyginti su Vakarais Armėnija yra skurdi valstybė, bet daugiau kaip pusė jos gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą. Daugelis laikino arba nuolatinio darbo ieško užsienyje. Rusijoje, Šiaurės Amerikoje ir Europoje gyvenančios didelės armėnų diasporos palaiko stiprius ryšius su tėvynainiais. Pastaruoju metu 3 mln. gyventojų valstybės ūkis auga maždaug 7 proc. sparta, bet jos 11 mlrd. JAV dolerių vertės BVP yra gana kuklus ir labai priklauso nuo maždaug 500 mln. JAV dolerių piniginių perlaidų, kurias kasmet siunčia užsienyje, daugiausia Rusijoje, dirbantys armėnai.

Pastaruoju metu kilusius gatvių protestus išprovokavo S. Sargsjano bandymas pasekti Vladimiro Putino pavyzdžiu: pakeisti konstituciją, kad didžioji dalis valdžios pereitų parlamentui, o paskui tapti ministru pirmininku. S. Sargsjano valdančioji partija išties paskyrė jį vyriausybės vadovu, bet po šešių dienų naujasis ministras pirmininkas pasidavė visuomenės spaudimui ir atsistatydino.

Gana spontaniškai kilusių protestų simboliu tapo Nikolas Pašinjanas, kurio Pilietinės sutarties partija užima vos 8 proc. parlamento vietų. Tikėtina, kad būtent jam šie protestai bus naudingiausi. N. Pašinjanas reikalauja, kad gegužės 1 d. susitikęs priimti sprendimo dėl naujojo ministro pirmininko parlamentas išrinktų „tautos kandidatą“, nepriklausantį valdančiajai Respublikonų partijai . Taip pat jis norėtų naujų rinkimų ir didelių politinių reformų.

N. Pašinjanas nesiūlo keisti sudėtingų Armėnijos santykių su Rusija. „Susitikau su Maskvos atstovu ir gavau garantijas, kad Rusija nesikiš į Armėnijos vidaus reikalus“, – praėjusią savaitę pareiškė N. Pašinjanas Jerevano centre susirinkusiems protestuotojams.

N. Pašinjanas (dešinėje), Reuters/Scanpix nuotr.

Tokia Rusijos reakcija gerokai skiriasi nuo kitų panašių pastarųjų 15 metų įvykių Gruzijoje, dusyk Ukrainoje ir net dusyk atokioje Kirgizijoje. Šiuo atveju Kremlius ne kartą pareiškė, kad nerimauti nėra ko. Ugningoji Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė žiniasklaidai Marija Zacharova savo „Facebook“ paskyroje parašė: „Armėnija, Rusija visada su tavimi!“

Neatrodo, kad Rusija labai stengtųsi sutrukdyti Armėnijai flirtuoti su demokratija ir net su Europos Sąjunga. 2017 m. Maskvai neprieštaraujant Armėnija pasirašė peržiūrėtą Išsamų ir tvirtesnį partnerystės susitarimą su ES ir paskelbė ketinanti toliau plėtoti ryšius su Rusija ir ES, nors pagrindinė šalies prekybos partnerė yra Rusija.

Armėnijai reikia Rusijos

Kaip teigia analitikai, didele dalimi vangią Maskvos reakciją galima paaiškinti tuo, kad Armėnijos saugumo poreikiai nepasikeis, net jei šalyje sustiprėtų demokratija.

„Armėnijos geopolitinė padėtis sudėtinga, bet esmė ta, kad pasirinkimo ji turi nedaug, – aiškina Rusijos mokslų akademijos Nepriklausomų valstybių sandraugos instituto direktoriaus pavaduotojas Vladimiras Žarichinas. – Ji palaiko labai stiprius ryšius su labai įtakinga diaspora visame pasaulyje. Nuo seno puoselėja gerus santykius su Rusija ir Vakarais. Bet, kadangi Armėnija niekaip negali neišspręsti konflikto su Azerbaidžanu dėl armėnų apgyventos Kalnų Karabacho teritorijos ir ribojasi su NATO nare Turkija, jai būtina Rusijos parama, todėl greičiausiai šalis nekeis geopolitinės pozicijos, kad ir kas ateitų į valdžią.“

Šiuo sukilimu Armėnija primena kitas posovietinio regiono šalis, kuriose visuomenė išėjo į gatves, pavargusi nuo rusiško stiliaus „kontroliuojamos demokratijos“ ir korumpuotos nepotistinės ekonomikos politikos. Bet, skirtingai nuo kitų valstybių, Armėnija neištrūks iš Rusijos glėbio ir nepuls į Vakarų rankas.

„Šie neramumai pasižymi visomis „spalvotosios revoliucijos“ savybėmis, bet priežastys – visiškai vidinės, – sako Rusijos verslo dienraščio „Kommersant“ užsienio reikalų apžvalgininkas Sergejus Strokanas. – Armėnijos sutartis su ES labiau simbolinė, nes šalis tebėra itin priklausoma nuo Rusijos paskolų, ginklų ir prekybos. Vakarai beveik neturi ką pasiūlyti Armėnijai, net jei šiandien Jerevano gatvėse kiltų noras pakeisti sąjungininką, kaip nutiko Ukrainoje. Bet tokio pageidavimo nėra. Ir aš labai abejoju, kad JAV ir Europos darbotvarkėse apskritai skiriama daug dėmesio šiems svarbiems įvykiams.“