Revoliucija netvyro ore. Režimas nėra ant žlugimo ribos. Aleksejus Navalnas nešturmuos Kremliaus. Ir akivaizdu, kad 2017 m. – tai ne nauji 1917 m., Laisvosios Europos radijo svetainėje teigia apžvalgininkas Brianas Whitmore`as.
Tačiau šio savaitgalio protestai, sutraukę dešimtis tūkstančių žmonių į gatves dešimtyse Rusijos miestų, vis dėlto smarkiai skyrėsi nuo ankstesnių demonstracijų prieš valdžią. Ir tie skirtumai Vladimiro Putino režimui turėtų kelti nerimą.
Štai penki svarbiausi dalykai apie kovo 26 d. protestus, kurie surengti praėjus lygiai 17 metų po to, kai V. Putinas buvo pirmą kartą išrinktas prezidentu.
1. Maištas provincijoje
Anksčiau Rusijos protestai apsiribodavo Maskva, Sankt Peterburgu ir keliais kitais didžiaisiais miestais. Dėl to V. Putinas ir jo aplinka galėjo ne be pagrindo teigti, kad jam oponuoja viso labo nedidelė grupelė privilegijuotų ir „sugadintų“ miesto elito atstovų. „Tikrieji“ rusai provincijoje esą tebemyli savo lyderį. Po 2011–2012 m. protestų Kremlius tą klasių kovos triuką panaudojo meistriškai.
Tačiau šio savaitgalio demonstracijos buvo išties nacionalinio masto ir įvyko 82 Rusijos miestuose. Jei protestas provincijoje ir toliau augs, tai gali būti labai pavojingas ženklas V. Putino režimui, prognozuoja B. Whitmore`as.
2. Sąmoningas jaunimas
Žingsniuodami viena iš centrinių Maskvos gatvių, grupė paauglių skandavo: „Kol mes augome, jūs vogėte!“
Vienas labiausiai sukrečiančių dalykų, kuriuo išsiskyrė šio savaitgalio demonstracijos, buvo tai, kad jose dalyvavo labai daug mokinių ir studentų.
Viename populiariame vaizdo įraše penktokas iš Tomsko Glebas Tokmakovas nuosekliai ir kantriai aiškino suaugusiųjų miniai apie tai, kodėl Rusijoje būtinos sisteminės politinės reformos, ir piktinosi dėl šalies mokyklų politizavimo. „Jei atsisakai besąlygiškai paremti valdžią, gali susilaukti didelių nemalonumų“, – teigė jis.
Kitame įraše septyniolikmetis iš Permės mėgino paaiškinti ryšį tarp valdžios korupcijos ir prastėjančio gyvenimo.
Tai karta, kuri nepatyrė Sovietų Sąjungos žlugimo ar XX a. dešimtojo dešimtmečio nepriteklių. Vienintelė Rusija, kurią jie žino, yra V. Putino Rusija. Tai V. Putino karta. Be to, tai – Rusijos ateitis. Ir, jei Kremlius netenka jų pasitikėjimo, tai jam nežada nieko gero.
3. Šaldytuvo revanšas
Štai vienas iš protestų lozungų, kuris turėtų priversti režimą sunerimti: „Mes nenorime karo Sirijoje, mes norime kelių Irkutske.“
Siekdamas užtikrinti režimo legitimumą, pastaruosius trejus metus Kremlius rėmėsi karinėmis avantiūromis Ukrainoje bei Sirijoje, iliuzija, kad Rusija vėl yra tarp pasaulio galingųjų, ir nuolatine patriotine propaganda valstybinėje žiniasklaidoje.
Ir tai buvo veiksminga. Net kai ekonomika pradėjo smukti dėl sumažėjusių naftos kainų ir Vakarų sankcijų, televizorius sugebėdavo įveikti šaldytuvą kovoje dėl rusų širdžių ir protų, rašo apžvalgininkas.
Tačiau, sprendžiant iš šių protestų, kuriuos paskatino A. Navalno dokumentinis filmas apie šalies ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo korupciją, greičiausiai šaldytuvas ima viršų.
Kai gyvenimo lygis ima kristi, visuomenė vis daugiau dėmesio skiria korupcijos klausimui, ypač kai žmonės pradeda suvokti ryšį tarp korupcijos ir savo blogėjančios gyvenimo kokybės.
Kol ekonominė padėtis yra gera, rusai yra linkę taikstytis su kleptokratiniu elitu. Tačiau ekonominės krizės sąlygomis nuotaikos ima keistis.
Anksčiau Rusijos protestai pirmiausiai buvo nukreipti į politinius pokyčius. Šį kartą juos paskatino finansinės problemos.
O kai žmonės protestuoja dėl finansinių problemų, jie būna atkaklesni ir mažiau bijo nei tie, kas dalyvauja demonstracijose remdami abstrakčius politinius principus.
4. Mums nereikia leidimo protestuoti!
Pradėjusi planuoti demonstracijas 2011 m. pabaigoje ir 2012 m. pradžioje, opozicija leidosi į derybas su valdžia. Kai demonstruoti Maskvos centre buvo uždrausta, demonstracijų organizatoriai sutiko mitingus perkelti į atokesnes vietas.
Tačiau šįkart A. Navalnas, paraginęs išeiti į gatves, pareiškė, kad eitynės bus rengiamos Maskvos centre, ir atsisakė svarstyti alternatyvas. Nepaisydamas sostinės valdžios nurodymų, A. Navalnas greičiausiai parodė pavyzdį ateičiai, mano B. Whitmore`as. Ir, jei rusai pamanys, kad jie gali rengti demonstracijas be leidimo, tai bus išties svarbus precedentas.
5. Mums nereikia jokių lyderių!
A. Navalnas buvo suimtas beveik iškart po to, kai atvyko į demonstraciją Maskvoje.
„Ei, su manim viskas gerai, – parašė jis socialiniame tinkle „Twitter“, kuriame jis turi 1,84 milijono sekėjų, ir pridūrė policijos nuovadoje su pareigūnais kalbėjęs apie savo filmą, kuriame atskleidžiama D. Medvedevo korupcija. – Tęskite taikias eitynes. Oras juk išties puikus.“
Vėliau A. Navalnas parašė: „Ačiū jums visiems už paramą. Mums nereikia keisti lozungų. Šiandien dėmesį sutelkiame į korupciją ir smerkiame ją, o ne mano sulaikymą. Na, ir kas, kad jie mane sulaikė. Nieko baisaus.“
Ir demonstracija tęsėsi be A. Navalno.
Tai buvo ženklas, kad, nors protestai buvo surengti A. Navalno iniciatyva, valdžia negali jų sustabdyti vien suėmusi protesto lyderius, rašo B. Whitmore`as. Galiausiai paaiškėjo, kad tai tapo paprastų žmonių protestu.
Todėl šie protestai iš tiesų buvo kitokie nei visa tai, kas iki tol vyko naujausioje Rusijos istorijoje. Tačiau vienas dalykas liko toks pat – režimo reakcija: masiniai sulaikymai, represijos ir baudžiamosios bylos.
Nėra abejonių, kad Rusijos valdžia gali numalšinti šį protestą. V. Putino režimas greičiausiai vėl pasinaudos seniai išbandytais triukais, kad pašalintų šį iššūkį. Tačiau šiandien Kremliui Rusija greičiausiai atrodo kaip visiškai kita šalis.