Ką, sužinojusi apie šiuolaikinių vaikų problemas, tokias kaip hiperaktyvumas ar priklausomybė nuo technologijų, pasakytų garsioji XX a. pradžios pedagogė Maria Montessori? Ji tikriausiai teigtų, kad vaikams neišugdytas dėmesio sutelkimo gebėjimas, būtinas jų radai. „Dirbdama su vargšų vaikais, ji pamatė, kad jie tapo sveikesni, kai išmoko sutelkti dėmesį“, –  pasakoja Montessori pedagogė Briege Daily, šį ugdymo metodą studijavusi Italijoje.

Maria Montessori buvo viena iš pirmųjų moterų gydytojų Italijoje. Pirmiausia dirbdama su psichiškai neįgaliais vaikais, o vėliau San Lorenzo Romos vargšų kvartale įsteigusi vaikų darželį, ji suformavo ugdymo metodą, pagrįstą vaiko raidos stebėjimu. Priešingai, nei manyta iki tol, Montessori atrado, jog 3–6 metų vaikai turi stiprų tvarkos pojūtį, o žavėjimasis suaugusiųjų atliekamais veiksmais, kaip pavyzdžiui, indų plovimu, rodo, jog tuo metu vaikas pasirengęs ugdytis konkrečius gebėjimus – palaikyti tvarką, lavinti motoriką ar mokytis kalbos.

Visame pasaulyje ją išgarsino metodas, kuriuo 3–6 metų vaikai patys išmoko skaityti ir rašyti. Pedagogikos istorijoje nieko panašus iki tol nebuvo nutikę. Po šio įvykio Maria Montessori pradėjo skaityti paskaitas, 1909 m. išleido savo pirmąją knygą „Montessori metodas“. Ji atidarė savo pačios mokyklą, vis daugiau žmonių sekė jos metodu. Pavyzdžiui, vienu metu Montessori metodu paremtas darželis veikė net ir Baltuosiuose rūmuose. Vis dėlto pradžioje Maria Montessori nesulaukė pripažinimo. Mussolini‘o ji net buvo išvyta iš Italijos, nes jos auklėjami vaikai pasirodė netinkami totalitarinei sistemai.

Kodėl Maria Montessori, viena garsiausių pedagogių pasaulyje, kuri vėliau dirbo Ispanijoje, Anglijoje, Olandijoje, o Gandhi ją pasikvietė ir į Indiją, taip sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą?

Galbūt dėl to, kad jos metodas – revoliucingas. Iki tol į vaiką žiūrėta kaip į indą, kurį reikia pripildyti informacijos. O Montessori stebėjo, kas jame vyksta, kas spontaniškai pasireiškia. Sunku tinkamai vartoti modernius terminus – dabar madinga aukštinti spontaniškumą ir nevaržomą veikimą, bet Montessori ne tai turėjo mintyje. Ji ieškojo priemonių, su kuriomis vaikai galėtų dirbti kelias valandas sutelkę dėmesį. Tai ne šiaip pašėlęs žaidimas (vaikai gali žaisti valandų valandas), bet būtent dėmesį sutelkianti veikla. Remdamasi šiuo kriterijumi ji pasirinkdavo priemones – viskas, kas nesutelkė vaikų dėmesio, būdavo atmetama. Tokiu būdu, stebėdama 3–6 metų vaikus, Montessori atrado, jog vaikai tam tikruose raidos etapuose yra jautrūs tvarkai, judėjimui ir kalbai.

Jei apibendrintumėte, kokie yra pagrindiniai Montessori ugdymo  principai?

Pirmiausia – teorija. Kad galėtum vaiką mokyti, reikia pažinti jo psichologiją, žinoti, kuriame jo vystymosi etape dirbi (koks to amžiaus jautrusis periodas). Šios teorijos reikia, kad, ką nors neteisingai atlikęs, galėtum pats pasitaisyti. Pavyzdžiui, kodėl mano parodytas pristatymas nesutelkė vaikų dėmesio? Gal jie dar nebuvo jam pasirengę, o gal mano judesiai nebuvo pakankamai tikslūs, o gal aš tiesiog per daug kalbėjau?

Tuomet reikia įgusti pritaikyti šią teoriją –  kai ką nors rodai mažiems vaikams, reikia judesių tikslumo, jų turi būti mažai, taip pat ir žodžių. Skirtinguose amžiaus etapuose reikia skirtingų dalykų. Pavyzdžiui, Montessori sako, jog visi žmonės turi polinkį į matematinį mąstymą ir 3 –6 metų amžiuje jis pasireškia tikslumu – judesio tikslumas užkeri mažus vaikus. Jei ką nors darysi labai lėtai ir tiksliai, jie tave stebės ir patys atkartos.

Ir galiausiai – mokytojo dvasinis pasiruošimas, apie kurį pati Montessori daug kalbėjo. Vaikas yra tikras asmuo, o ne koks žemesnis padaras. Montessori sakė, jog patys didžiausi mokytojo tykantys pavojai yra puikybė ir pyktis. Mokytojas turi apsijuosti nuolankumu ir meile. Jei to nėra, nesvarbu, kaip gerai jis išmano teoriją ar įgyvendina praktiką. Be meilės ir nuolankumo nenusilenksi iki vaiko, kad iš jo mokytumeisi.

Ar Montessori rašė ir apie religinį ugdymą?

Gyvendama Ispanijoje ji užsiėmė religiniu ugdymu – parašė knygų apie vaiko santykį su Kristumi, vaikų dalyvavimą šv. Mišiose. Vienoje iš vėlesnių knygų ji rašė, kad dirbdama Ispanijoje suprato, jog viso jos darbo su vaikais tikslas yra dvasingumas. Vaikui meldžiantis labiausiai išryškėja jo dėmesio sutelkimas. Dirbdama su vargšų vaikais ji pamatė, kad jie tapo sveikesni, kai išmoko sutelkti dėmesį. Skaitant jos tekstus iškart matai, jog Montessori yra gydytoja – ji nuolat aprašo savo stebėjimų rezultatus. Nors nepasikeitė vaikų maistas ir gyvenimo sąlygos, jie tapo sveikesni, žvalesni, jų intelektinė veikla pagerėjo, jie tapo laimingesni, net pradėjo sparčiau augti. Toks dramatiškas pokytis vien dėl gebėjimo sutelkti dėmesį akivaizdžiai rodo ryšį tarp sielos ir kūno.

Taip, prigimties stebėjimas yra esminis Montessori metodo principas. Kalbėdama apie prigimtį, ji mintyje turi šiuos jautriuosius vaiko periodus (tvarkos, judesio ir kalbos). Jei dirbi išvien su prigitimi, nereikia vaiko versti, ką nors daryti, nereikia sunkiai dirbti. Pavyzdžiui, jautrumas kalbai pasireiškia 3–6 metais, tai geriausiais laikas mokytis rašyti ir skaityti. Ar galima to išmokti vėliau? Akivaizdu, dauguma mūsų išmokstame vėliau. Bet jei mes dirbtume su prigimtimi, šie dalykai pavyktų daug lengviau, ir tuomet kitus vystymosi etapus, kai vaikų nebedomina kalbos mokymasis, bet domina idėjos ar judėjimas erdvėje, galėtume tam ir paskirti. Mokymasis ir dalykų atradimas neturi būti grūdamas prievarta, jis gali būti patrauklus. Žinoma, taip nebus visada. Natūraliai vienais dalykais domimės labiau nei kitais. Negalima mokytis tik geografijos, bet nesimokyti matematikos, kažkada reikės išmokti ir jos. Montessori nesako, kad vaikas gali pasirinkti kažko nesimokyti. Ji tik parodo, jog yra jautrieji laikotarpiai, kai vaikai natūraliai labiau domisi vienais ar kitais dalykais, priklausomai nuo to, kokie jų gebėjimai tuo metu vystosi.

Atliepti vaiko vystymąsi yra esminis Montessori metodo principas. Pati autorė manė, kad bet kokia vaiko psichologinė ar elgesio problema, kuri pasireiškė po gimimo (netaikoma priešgimdymo traumoms ar neįgalumui), gali būti išgydyta per 3–6 metų amžiaus tarpsnį. Ji teigė, jog vaikus galima normalizuoti (daug žmonių nemėgsta šio termino) per dėmesį sutelkiančią veiklą. Pavyzdžiui, jei pavyks padėti pykčio nevaldantiems vaikams sutelkti dėmesį į ką nors, kuo jie galėtų per dienas užsiimti, problema išnyks. Montessori tai aprašė remdamasi vaikų, su kuriais dirbo, atvejais.

Ar galima sakyti, jog problemos sprendžiamos ne gilinantis į pačią problemą, bet tiesiog padedant vaikui išmokti sutelkti dėmesį?

Būtent. Tai labai netiesioginis būdas, bet Montessori metodas būtent tuo ir remiasi – padėti vaikui išvystyti savo potencialą, leisti vaikui pačiam skleistis.

Ar galėtume apibendrinant teigti, jog vaikų elgesio problemos kyla dėl vystymosi sutrikimų?

Nesakyčiau, jog visos problemos. Bet kalbant apie dėmesio sutelkimą, apie jo gydomąjį efektą, manau, tą galima pastebėti ir savyje. Sukaupdami dėmesį, mes save tarsi sutelkiame – suvienijame besiblaškančias mintis, emocijas ir patį kūną. O vaikai kupini visko, kas trykšta į skirtingas puses. Jie nurimsta, kai prie ko nors intensyviai dirba, nes visas savo skirtingas galias sutelkia į šį vieną dalyką.

Montessori išskyrė tris paklusnumo lygmenis. Pirmas – esi paklusnus, nes kas nors tave verčia. Antras – nori būti paklusnus, bet neišlaikai pastovumo, vis klysti, turi prisiversti. Trečias – esi paklusnus, nes pats to nori. Paklusnumo pakopos kyla iš koncentracijos įgūdžio. Jei užsiimi dėmesį sutelkiančiu darbu, norėsi būti paklusnus, būsi laimingas klausydamas. Kad šis metodas nėra aklo paklusnumo ugdymas, galima matyti iš Mussolini‘o sprendimo Montessori išvyti iš Italijos. Iš pradžių  šis metodas jį sužavėjo, nes daugybė nevaldomų vargšų vaikų, o jie buvo tik 3–6 metų amžiaus, tapo ramūs, išmoko palaikyti švarą, padengti stalą, netgi skaityti ir rašyti. Visgi vėliau jis pastebėjo, jog šie vaikai per daug savarankiški ir mąsto patys, todėl totalitarinėje sistemoje tik kliudys.

Svarbus Montessori devizas – padėk man tai padaryti pačiam. 3–6 metų vaikams tai reiškia išmokti susišukuoti, nusiplauti rankas. Vaikai yra drausmingi, kai jie gali būti savarankiški, kai jiems leidžiama užsiimti veikla, kuri reikalinga jiems vystytis. Iš suaugusiojo tai pareikalauja daug kantrybės. Pavyzdžiui, tam tikru laikotarpiu vaikas nori išmokti apsiauti batus. Pats vaikui batus apautum per 30 sekundžių, o jis pradžioje gali užtrukti ir penkias minutes. Bet jei vis apausi jam batus, ateis laikas, kai vaikas pradės maištauti – teks praleisti gal net daugiau nei penkias minutes, įtikinėjant apsiauti batus. Bet gali vaikui leisti pačiam mokytis, parodyti, kaip tai padaryti – eiti išvien su prigimtimi.

Žinoma, nenorime, kad plaunant indus dūžtų lėkštės, bet, kaip mokė Montessori, sudėtinį darbą reikia suskaidyti į jo sudedamąsias dalis. Pavyzdžiui, jei vaikui reikia išmokti rašyti, o jo riešas per silpnas, neliepsi jam rašyti šimto A raidžių. O ką jei rastum kitų daiktų, kuriuos vaikui reikėtų kelti trimis pirštais? Tokiu būdu natūraliai vystytųsi rašymui reikalingi raumenys. Yra daug veiklų, kurias galima pritaikyti, jei analizuoji, kokį raumenį ar įgūdį reikia ištreniruoti prieš imantis tam tikro darbo. Tą ir reiškia devizas – padėk man tai padaryti pačiam – ir tai vaikus labai džiugina.

Ugdant 6–12 metų vaikus šis devizas yra padėk man tai pačiam suprasti – nesiimk pavaduoti vaiko mąstymo savuoju. Neduok vaikui atsakymo į kiekvieną klausimą, leisk jam pačiam pagalvoti. Jei vaikas klausia, kiek pasaulyje yra upių, užuot pateikęs atsakymą, paklausk: o kaip mes galėtume tai išsiaiškinti?

Kuo jus labiausiai sužavėjo Montessori metodas?

Mane labiausiai žavi mintis, kad galiu padėti vaikui puoselėti santykį su Dievu. Mano darbas yra tam atverti kelią. Koks neįtikėtinas yra vaiko potencialas! Jį pirmą kartą atradau per savo penkiametę dukterėčią, kuri lankė Montessori metodo pagrindu paremtą Gerojo Ganytojo katechezę. Per jutubą klausėme Kalėdų giesmių. Ekrane buvo tik Kalėdų žvaigždė, ir ji manęs paklausė, kas tai. „Manau, kad čia Kalėdų žvaigdžė, kuri tris išminčius vedė pas Jėzų“, – atsakiau aš. O ji pamąsčiusi tarė: „Bet man atrodo, kad tai ir Kristaus šviesa mūsų širdyse.“ Argi nenuostabu? Šis sakinys nebuvo kažkokio išmokto fakto išdėstymas, jis atėjo iš jos vidaus.

Apskritai kalbant apie Montessori metodą, jis atveria vaiko dvasinį potencialą, ir kaip nuostabu su tuo dirbti, padėti jį atskleisti!

Milda Vitkutė