Tie, kuriems rūpi Lenkijos, Vengrijos ir kitų Europos šalių demokratija, turėtų pripažinti, kad daugeliui rinkėjų vis dėlto patinka nacionalistinės dešinės piešiama socialinės valstybės koncepcija – valstybės, kurioje orientuojamasi į nacionalinius prioritetus, skiriama dėmesio vargstantiesiems ir rūpinamasi šeimomis. Jiems vertėtų į tai atsižvelgti rengiant ir savo pačių darbotvarkes, portale project-syndicate.org rašo Pensilvanijos universiteto profesorius, Rusijos ir Rytų Europos studijų katedros vedėjas Mitchellas A. Orensteinas.

Analitikai analizuoja, bet kai ko nepastebi

Populistinio nacionalizmo pakilimą Europoje nepailsdami nagrinėja tiek mokslininkai, tiek žurnalistai. Ypač daug jų dėmesio sulaukia griežtos linijos besilaikantys Vengrijos ir Lenkijos politikai.

Kelias valandas įdėmiai panaršius internete, galima daug sužinoti apie tai, kaip abiejų minėtų valstybių vyriausybės kontroliuoja valstybinę žiniasklaidą, persekioja privačias televizijas ir laikraščius, silpnina konstitucinių teismų galias, puola imigrantus, kursto neapykantą prieš žydus, musulmonus bei kitas mažumas ir leidžia nevaržomai visti interneto troliams.

Tačiau atsakymo į vieną esminį klausimą vis tiek nepavyktų rasti. Tas klausimas – kodėl taip besielgianti valdžia yra tokia populiari?

Mėgindami ieškoti atsakymo į šį klausimą, dauguma analitikų neatkreipia dėmesio į vieną dalyką: šios vyriausybės ne tik nacionalistinės – jos dar ir socialistinės, rašo M. A. Orensteinas.

Štai, pavyzdžiui, Lenkija, kurioje valdančioji partija „Teisė ir teisingumas“ („PiS“) 2015-aisiais vykusiuose parlamento rinkimuose gavo 38 proc. balsų. Nepaisant vis stiprėjančio polinkio į autoritarizmą ir oficialių Europos Sąjungos priekaištų, nuomonių apklausos duomenimis, 2018-ųjų balandį šią kraštutinei dešinei atstovaujančią partiją rėmė 40 proc. Lenkijos žmonių.

Tokia populiari „PiS“ yra ne vien dėl to, kad laikosi tvirtos pozicijos imigrantų atžvilgiu. Nuo 1989 m. katalikiškoji nacionalistinė dešinė – turinti ką pasakyti ir prieš žydus, ir prieš ES, ir prieš imigrantus, ir prieš rusus – rinkimuose kaskart renka po maždaug 30 proc. balsų. Naujoji „PiS“ vyriausybė skiriasi tuo, kad jos įvaizdis kiek nuosaikesnis.

Reuters/Scanpix nuotr.

Pritraukė ir nuosaikesnį rinkėją

Partijai „PiS“ vadovauja (bent jau paviršiuje) jaunesni politikai, įskaitant prezidentą Andrzejų Dudą ir ministrą pirmininką Mateuszą Morawieckį, pakeitusį taip pat palyginti naują veidą Lenkijos politikoje – Beatą Szydlo. Kiekvienas iš šių žmonių į politiką atėjo neatsitiktinai – tam, kad partija užsitikrintų kuo platesnį palaikymą. Strategija suveikė. 2015 m. „PiS“ gavo panašiai balsų, kaip ir anksčiau, ir dar 5–10 procentų papildomų balsų iš nuosaikesnių pažiūrų rinkėjų.

Suviliojusi nuosaikiuosius, „PiS“ sugebėjo juos ir išlaikyti, pasiūlydama tai, ką ankstesnės vyriausybės jiems duoti atsisakė. Nors iki 2015 m. valdžiusi partija „Piliečių platforma“ išaugo iš devintajame dešimtmetyje susiformavusio judėjimo „Solidarumas“, savo rinkėjų branduolį – darbininkų klasę – ji išdavė, laikydamasi radikalios neoliberalios politikos, tik padidinusios ekonominę nelygybę. Buvę komunistai, devintajame dešimtmetyje persiorientavę į socialdemokratiją, savo šaknis išdavė lygiai taip pat.

O štai „PiS“, priešingai, sukūrė patį reikšmingiausią Lenkijos socialinės apsaugos sistemos ramstį nuo pat 1989-ųjų – programą „Šeima 500+“, teigia M. A. Orensteinas. Ši 2016 m. pradėta įgyvendinti programa įkūnija tokį nacionalizmą, tokias šeimos vertybes ir tokį socialinį sąmoningumą, kokį „PiS“ ir siekia propaguoti.

Pagal šią programą šeimoms mokamos 500 zlotų mėnesinės išmokos. Taip siekiama, kad šeimos, auginančius du ir daugiau vaikų, galėtų geriau jais pasirūpinti. Prašymus šeimos teikia kiekvieną rugsėjį, vaikams grįžus į mokyklas. Neskaitant vargingai gyvenančių šeimų, vieną vaiką auginantys tėvai negauna nieko. Norint gauti išmokas, reikia turėti bent du. Tris vaikus auginančioms šeimos mokama 1000 zlotų. Už kiekvieną papildomą vaiką – dar po 500.

Nuogąstavimai nepasitvirtino

Ši programa nežmoniškai populiari. Per pirmuosius dvejus metus ja pasinaudojo apie 2,4 mln. šeimų. Pradėjus mokėti šias išmokas (jos prilygsta 40 proc. minimalios algos), Lenkijoje praktiškai nebeliko visiškame skurde gyvenančių vaikų: jų sumažėjo maždaug 70–80 proc.

Prezidentas A. Duda, AFP/Scanpix nuotr.

Deja, liberalių pažiūrų proeuropietiškų politikų ir politikos formuotojų tai neįtikina. Jų tvirtinimu, tokios dosnios išmokos šeimoms susilpnins paskatas dirbti ir susprogdins vyriausybės biudžetą. Tačiau pirminiai duomenys rodo, kad pradėjus įgyvendinti programą „Šeima 500+“ ekonominis aktyvumas padidėjo. Maža to, pokomunistinėje eroje sumažėjęs gimstamumas vėl pradėjo augti, padidėjo atlyginimai (ypač moterų), šeimoms sudarytos sąlygos nupirkti vaikams mokyklinių reikmenų, juos paskiepyti, geriau aprengti ir būti mažiau priklausomoms nuo brangiai kainuojančių paskolų būtiniausioms reikmėms. Ekonomikai sparčiai augant, biudžeto deficitas pamažu mažėja, ne didėja.

Tad nėra ko stebėtis, rašo M. A. Orensteinas, kad tokiomis aplinkybėmis liberalams sunku pritraukti elektoratą. Daugumos lenkų akimis, ši vyriausybė bent kažką pagaliau daro dėl paprastų žmonių, o viskas, ką beišgali liberalai – tai aimanuoti (kaip ironiška), kad ji – antidemokratiška.

Liberalams siūlo šio bei to pasimokyti iš oponentų

Faktas, kad programa „Šeima 500+“ veikia. Lenkijos gimstamumo rodiklis, nuo 1989 m. palaipsniui nusiritęs iki vieno žemiausių Europoje, nuo 2016 m. pakilo nuo 1,29 iki 1,42 gimimo vienai moteriai. Per pirmuosius įgyvendinimo metus programa „Šeima 500+“ suteikė reikšmingą stimulą ekonomikai, kadangi vargingai gyvenančios šeimos beveik visus išmokos pinigus išleido vartojimo prekėms. Antai vieno avalynės tinklo pajamos išaugo 44 proc. Poilsinių kelionių šeimoms parduota 14 proc. daugiau.

Užuot skolinęsi, kad įsigytų nepigių vaikų mokslams reikalingų priemonių, lenkai pasinaudojo pagal programą „Šeima 500+“ gautų išmokų pinigais. Ir jei ten, kur mokamas minimumas, moterų užimtumo rodikliai krito, atlyginimai, ypač parduotuvių darbuotojų, gerokai padidėjo.

Įkvėptos stulbinamos šios programos sėkmės, Lenkijos pavyzdžiu seka ir kitos valstybės. Kaip pavyzdį rašinio autorius mini ir Lietuvą, kuri, pasak jo, 2018-aisiais pradėjo taikyti mažiau dosnią programos „Šeima 500+“ versiją.

Taigi tie, kuriems rūpi Lenkijos, Vengrijos ir kitų Europos (ar kitų žemynų) šalių demokratija, turėtų pripažinti, kad daugeliui rinkėjų vis dėlto patinka nacionalistinės dešinės piešiama socialinės valstybės koncepcija – valstybės, kurioje orientuojamasi į nacionalinius prioritetus, skiriama dėmesio vargstantiesiems ir rūpinamasi šeimomis. Liberalieji demokratai negali „ištiesinti“ dešiniųjų nacionalistų. Tačiau, autoriaus įsitikinimu, jie gali ir turėtų išlįsti iš po savo ideologinės užsklandos ir iš esamų oponentų pasimokyti šio bei to apie tai, kaip turi atrodyti į žmogų orientuota politika.