LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Bet kuriame žemyne, kone bet kurioje pasaulio valstybėje – vis ryškesnio Kinijos pėdsako sunku nepastebėti, tačiau kinų valdžia norėtų, kad kai kas jos pačios šalyje liktų nematoma. Nepaisant to, visuotinis sekimas, „perauklėjimo“ stovyklos ir masiniai sulaikymai musulmoniškoje Sindziango provincijoje, užimančioje šeštadalį Kinijos, pastaruosius keletą metų yra užsienio žiniasklaidos nuolatos aprašoma tikrovė. Daugybę tokių istorijų apsistojęs kaimyniniame Kazachstane išgirdo ir lietuvis Juozapas Bagdonas.
Čia kartu su grupe savanorių jie užfiksavo apie 5 tūkst. asmeninių liudijimų – niūrių, o neretai ir tragiškų.
Veikia savo noru ir be atlygio
Kontrolės mastą Sindziange galima vadinti kiekvieno diktatoriaus svajone. Derindama pažangias technologijas, informacines kampanijas ir didžiulį skaičių saugumo personalo šalis pavertė provinciją vieta, panašumų kuriai čia pabuvę Vakarų žurnalistai dažnai neranda niekur kitur. Todėl lygina su George‘o Orwello „1984-aisiais“.
Kinija, regis, suvaldė terorizmo problemą, kurios ištakos ne vienerius metus vedė į uigūrų etninės grupės dominuojamą, separatistinėmis nuotaikomis pasižymintį Sindziangą, tačiau pasiekė tai ignoruodama žmogaus teises. Dalis uigūrų ir kitų musulmoniškų tautybių žmonių dėl jų nekovoja, nes bijo ar neturi vilties, tačiau papasakoti savo istoriją ryžtasi, atrodo, ne toks retas, o visa tai užfiksuoti taip pat yra kam.
Juozapas Bagdonas, studijavęs sinologiją ir kurį laiką anksčiau gyvenęs Kinijoje, šiemet grįžo iš Kazachstano. Ten jis, kaip pasakojo LRT.lt, susipažino su mokslininku lingvistu, ne savo noru pasitraukusiu iš Sindziango, tačiau išsaugojusiu nemažai pažinčių regione. Jo suburta 5-6 žmonių savanorių grupė pradėjo fiksuoti asmeninius liudijimus, versti juos į anglų kalbą. Tikslas, kaip sako Juozapas, yra paprastas – tiesiog „ištransliuoti“ tai pasauliui.
Bėgti – sudėtinga
Menka dalimi to, ką yra surašęs, J. Bagdonas pasidalijo savo feisbuko paskyroje. Viename laiškų Kinijos musulmonas rašo žmonai apie patirtį perauklėjimo stovykloje, į kurią buvo išsiųstas, tačiau ne apgailestauja, o dėkoja partijai už suteiktas „galimybes“ ir rūpestį, šią aukština, pasižada tapti pavyzdiniu valstybės piliečiu.
Kaip nupasakoja J. Bagdonas, priežastys, kodėl patenkama į perauklėjimo stovyklas, būna įvairios, bet dažnai – smulkios.
„Maži nusižengimai, pavyzdžiui, kai kurių programėlių turėjimas – „WhatsApp“, „Facebook“, susirašinėjimas su giminaičiais užsienyje, kokie nors nesutapimai registracijoje, pavyzdžiui, kai tapatybės kortelė rodo vieną adresą, o žmogus gyvena kitame. Visa tai įgyvendinama per sistemą, kuri vadinasi Integruota bendrųjų operacijų platforma, kuria yra sekami žmogaus duomenys ir pareigūnams rekomenduojama atlikti tam tikrus veiksmus, jeigu yra kokių nors neatitikimų“, – sakė pašnekovas.
Jis aiškino su bendraminčiais ieškąs „tų, kurie gali duoti mums vardą pavardę, kažkiek detalių“, siekiama, kad žmogus pasisakytų ne anonimiškai, nebijotų prirašyti savo vardo, nors baimę tai padaryti taip pat galima dažnai suprasti.
J. Bagdonas sako, kad žiniasklaida esą itin koncentruojasi į perauklėjimo stovyklas, nors jos nėra blogiausia, ką gali patirti įtariamas neteisėta veikla pilietis. Taip pat, anot pašnekovo, kartais klaidingai manoma, kad su sunkumais susiduria tik uigūrai, kai iš tiesų panaši padėtis yra ir kitų Sindziango musulmoniškų tautybių gyventojų. Tarp užfiksuotų liudijimų ženkli dalis tenka kitoms centrinės Azijos tautoms, pavyzdžiui, kazachams, sako pašnekovas. Tiesa, ryšys su kita valstybe, net ir draugiška Kinijai, dažniausiai negelbsti.
„Iki 2014-2015 metų Kazachstanas vykdė „sugrįžtančiųjų politiką“ – Kinijoje gyveno apie 2 mln. kazachų, iš kurių daug kas persikraustė 1932-1933 metais, kai vykdytos masinės Stalino represijos. Daug žmonių pasirinko bėgti į Kiniją ir išlaikyti savo tradicinę, klajoklinę gyvenseną, o Kazachstanui išėjus iš Sovietų Sąjungos, žmonės kviesti grįžti į savo istorinę tėvynę. Judėjimas vyko, bet į Sindziangą atėjus naujam partijos sekretoriui ir kinams eskaluojant „vieno kelio, vienos juostos“ ekonominę politiką, sugalvota, kad nestabilumus provincijoje reikia spręsti griežtesniais būdais. Šiandien šioks toks judėjimas tarp sienos yra, bet tokių kaip pabėgėlių, galima sakyti, nėra – retai, bendradarbiaujant dviejų šalių aukštesniems organams, yra suorganizuojamas perkėlimas“, – sako J. Bagdonas.
Kita dažna bėglių kryptis – Turkija, kalba ir religija artima uigūrams, savo tėvynę vadinantiems Rytų Turkestanu. Nors demokratija šioje šalyje traukiasi, uigūrai Turkijoje jaučiasi laisvi, gegužę rašė CNN. Visgi po Turkijos Užsienio reikalų ministerijos įvardijimo vasarį, jog perauklėjimo stovyklos yra „didžiulė gėda žmonijai“, prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas praėjusią savaitę švelnino retoriką: tai, kas vyksta Sindziange, esą neturėtų gadinti dvišalių santykių, rašė CNN.
J. Bagdonas sako, kad dėl to, kas vyksta kaimynystėje rytuose, triukšmo nekelia ir Kazachstanas, kuriame jis gyveno.
„Apsiribojama yra tam tikrų atvejų svarstymu. (...) Kadangi Kazachstane vyksta valdžios perėjimas, ji turbūt daugiau deda pastangų išlaikyti balansą esant vidinėms problemoms. (...) Be to, iki šiol daugelis kazachų kalba rusiškai ir jiems tai yra socialinis klausimas, kai iš Kinijos persikelia tautiečiai, kurie kalba tik kazachiškai“, – sako J. Bagdonas.
Gyvenimas virtualiame narve
Veiksmus Sindziange teisinanti terorizmo grėsmėmis, Kinija teigia, kad yra atvira pasauliui, ne išimtis esą ir šis regionas. Metų pradžioje kinai į jį pakvietė saujelę užsienio diplomatų ir žurnalistų.
Kaip pranešė kritikuojamuose centruose apsilankę „Reuters“ žurnalistai, užsieniečiams parodyti jų gyventojai, besimokantys mandarinų kalbos, dalyvaujantys piešimo pamokose, šokantys tradicinius šokius ir dainuojantys – pavyzdžiui, „jei esi laimingas ir žinai tą, tai suplok“.
„Visi mes suprantame, kad turime problemų ir, laimei, Komunistų partija ir Vyriausybė siūlo mums tokią mokyklą už dyką“, – vienas iš stovyklos gyventojų sakė žurnalistams.
J. Bagdonas pasakoja, kad Kinijos valdžia stengiasi įtikinti tiek užsienio, tiek vidaus auditoriją tuo, kad žmogaus teisės nėra pažeidžiamos, o „perauklėjamųjų“ skaičius nėra toks didelis ir esą nesiekia to, kurį cituoja žmogaus teisių gynimo organizacijos ir žiniasklaida, – milijono ar daugiau.
„Trys pagrindiniai blogiai – ekstremizmas, terorizmas ir separatizmas, skelbimai apie tai iškabinti miestuose ant pagrindinių valstybinių įstaigų, mečečių, mokyklų, propagandiniai straipsniai yra visur. (...) Jie rodo dažniausiai į skaičius – kad per pastaruosius trejus nebuvo nė vienos teroristinės atakos, kad padidėjo turistų į regioną skaičius, žinoma, čia kalba apie vidinį turizmą. Teisinama yra ir tuo, kad Kinija kitaip negu amerikiečiai nešaudo, nebombarduoja musulmonų, o juos neva civilizuotai perauklėja, toks naratyvas dominuoja“, – sakė pašnekovas.
Kartais nuskamba istorijos apie ypač sunkius, kriminalinius nusikaltimus, dėl kurių asmenys siunčiami į kalėjimus. Sąlygomis, kai Vyriausybė yra linkusi dangstyti tiesą ir retai skaitosi su priemonėmis, išgryninti tiesą kiekvienu atveju tampa nebeįmanoma.
„Žmogus praleido stovykloje tam tikrą laiką, grįžo namo, jį pasitiko žmona, o po paros jie sužino, kad vyras vėl bus perkeltas į stovyklą. Yra dvi istorijos versijos to, kas nutiko paskui. Pirmoji, propaguojama kinų, kad tas žmogus savo žmoną nužudė ir buvo išsiųstas į lagerį dėl to. Kita versija, kurią sako jo artimieji – žmona nusprendė, kad jeigu ji nusižudys, vyras bus išgelbėtas nuo stovyklos, todėl ji įšoko į metano telkinį. Kinijos valdžia jį nusiuntė 30 metų kalėjimo“, – vieną tokių istorijų prisiminė J. Bagdonas.
Sindziango miestų ir didesnių gyvenviečių viešosios erdvės yra stebimos vaizdo kameromis, kai kurios iš jų turi integruotą veidų atpažinimo technologiją. Didmiesčiuose kaip Urumčis ar Kašgaras jų yra tūkstančiai, taip pat kaip ir patikros punktų, kuriuose budi pareigūnai. Pasak „The Guardian“, šių metų pradžioje nuolatos stebimas buvo 2,5 mln. Sindziango gyventojų judėjimas. Duomenų bazėje užfiksuoti jų vardai, lytis, etniškumas, asmens dokumento numeris, gimimo data ir darbovietė. Inovatyvios priemonės, pavyzdžiui, „virtualios tvoros“, leidžia perduoti žinią policijai, jeigu įtartinas asmuo kirto vieną ar kitą miesto dalį.
Padidintą pareigūnų dėmesį užtikrina tai, kad asmuo nustoja keliauti namo įprastu maršrutu, naudojasi ne jo vardu registruotu automobiliu, aukoja mečetei ar ženkliai padidėja kasdienybėje jo suvartojamos elektros kiekis. Visa tai laikoma įtarimų keliančia veiklą, galimai susijusia su teroro išpuolio planavimu.
„Šiuo metu Sindziange suorganizuoti bet kokį protestą yra neįmanoma. Daugiau negu penkių žmonių susirinkimas yra pranešamas pareigūnams kaip įtartina veikla. (...) Peiliai, kirviai, įrankiai, kuriais galima būdų įvykdyti išpuolį, yra sužymėti QR kodais, turi GPS sistemą ir yra atsekami“, – papildo J. Bagdonas.
Jis nemano, kad jo paties veikla prisidedant prie kolegų, renkančių liudijimus, atkreips dėmesį Kinijoje ir sutrukdys ten sugrįžti. „Priklausomai nuo to, kam siųsite šitą interviu. Nemanau, kad mano vardą kinai dar yra pasigavę ir turi duomenų bazėje. Vis dėlto tai užtrunka. Bet jeigu taip atsitiks, žinosiu, kad kažką darau gerai“, – sako pašnekovas.
Ronaldas Galinis
