Iš Vakarų perimtos šiuolaikinės technologijos padėjo Kinijai sukurti valstybę, kuriai savo visuomenės kontrolės jau nebepakanka – ji pereina į kontrpuolimą prieš Vakarų demokratijas, teigia Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ ir primena XIX a. kinų filosofo Wei Yuano žodžius apie būtinybę perimti barbarų pasiekimus, kad būtų galima valdyti juos pačius.

Užvėrė vartus

Stebėdami paskutiniuoju metu vis labiau eižėjančius JAV ir Vokietijos santykius – prieš pat prezidento Donaldo Trumpo sprendimą išvesti iš Vokietijos didelę dalį šalyje dislokuotų amerikiečių karių Vokietijos kanclerė Angela Merkel atsisakė vykti į Jungtinėse Valstijose birželio mėnesį surengti planuotą G7 šalių vadovų susitikimą, o dabar kvietimą dalyvauti šį mėnesį Vašingtone rengiamame G7 šalių ministrų susitikime atmetė ir Vokietijos užsienio reikalų bei finansų ministrai – galbūt nejučiomis išleidžiame iš akių Kinijos veiksmus. Tiesa, dėmesio negalėjo neatkreipti Pekino sprendimas sugriežtinti Honkongo kontrolę naujuoju įstatymu dėl nacionalinio saugumo užtikrinimo šiame specialiajame autonominiame darinyje. Nors toks sprendimas liudija esminį Kinijos valdžios politikos Honkongo autonomijos atžvilgiu pokytį, visgi, nepaisant deklaruojamo principo „viena šalis – dvi sistemos“, Honkongas formaliai yra Kinijos dalis. Vakarų šalys gali piktintis Pekino represijomis ir žmogaus teisių pažeidinėjimu Honkonge, apžvalgininkai – svarstyti, kaip ilgai autoritarinio režimo apsuptyje gali gyvuoti autonominės demokratijos „salos“, bet fakto nepakeisi: kad ir kokios būtų politinės, ekonominės bei teisinės išlygos, Honkongas yra Kinijos dalis.

Visgi ilgalaikė Kinijos politika Vakarų atžvilgiu, Prancūzijos dienraščio įvardinta kaip „barbarų“ technologijų perėmimas ir jų panaudojimas prieš juos pačius, ne taip rėžia akis, nes prie jos per kelis dešimtmečius jau pripratome. „Pasaulio dirbtuvės“ duris prieš Vakarus savo laiku atlapojusi Kinija, nagrinėdama, kopijuodama ir savo poreikiams pritaikydama šiuolaikinę produkciją, pradedant buitine elektronika, baigiant biotechnologijomis, ginkluote ir kosmine technika, savo mokslinę ir technologinę pažangą ima naudoti prieš demokratines šalis. Kai kurios neapsikentusios jau ėmėsi griežtų atsakomųjų veiksmų: antai nuo liepos 1 d. įsigaliojo JAV prezidento D.Trumpo įsakas, uždraudžiantis atvykti į Ameriką Kinijos vyriausybei dirbantiems specialistams bei studentams. Toks vizų išdavimo tam tikrai Kinijos piliečių kategorijai apribojimas gali pasirodyti nelabai reikšmingas, nes, kaip manoma, su juo susidurs vos apie 3 000 kinų. Ypač turint galvoje, kad šiuo metu JAV universitetuose studijuoja maždaug 360 000 Kinijos piliečių. Visgi tai, kad Amerika nusprendė nebeįsileisti prestižinių Kinijos technikos bei technologijų universitetų, glaudžiai susijusių su šalies gynybos programomis, studentų ir dėstytojų, rodo, jog grėsmė nacionaliniams interesams jau suvokiama kaip rimta.

Vienas ryškiausių komunistinio režimo Kinijoje bruožų – totali visuomenės ir interneto kontrolė.

Skečia sparnus

Gali kilti pagunda demonstratyvų Amerikos vartų užkėlimą Kinijos karinei pramonei dirbantiems specialistams vadinti dar viena JAV užsidarymo nuo likusio pasaulio apraiška, tačiau, rašo „Le Monde“, toks žingsnis kalba ne apie Kinijai žinias bei technologijas daug metų perdavinėjusių globalizacijos entuziastų trumparegystę, bet jų aklumą. Perduoti technologijas nekreipiant dėmesio į tai, kam ir kaip jos bus panaudotos, pavojinga. Pekinas iš Vakarų įgytomis ar pavogtomis, kaip tvirtinama Vašingtone, technologijomis vos per 40 metų sugebėjo sukurti šiuolaikinę pramonę. Prieš porą metų Kinijos lyderis Xi Jinpingas išdidžiai priminė, kad išsivysčiusiose šalyse industrializacijai prireikė net kelių šimtmečių. Globalizacijos pasiekimais besidžiaugiantys Vakarų šalių politikai plojo katučių „kiniškam stebuklui“, ištraukusiam iš skurdo milijonus kinų, nors jau tada buvo girdėti balsų, jog sunkesnės šalies gyventojų piniginės nebūtinai reiškia didesnį laisvės siekį jų širdyse, pastebi „Le Monde“. Importuotos skaitmeninio amžiaus technologijos, Kinijoje pasitelktos interneto cenzūrai ir totaliam piliečių sekimui, esą padėjo sukurti „Frankenšteino valstybę“, kuri jau nebesitenkina savo visuomenės kontrole ir bando pereiti į puolimą prieš demokratijas. Kad ir kaip būtų, Azijos milžinę būtų sunku apkaltinti tuo, kad ji slėpė tikruosius savo ketinimus, nes Mao Dzedongo įkurta komunistinė valstybė atvirai priėmė filosofo ir geopolitologo Wei Yuano (1794–1857) strateginę koncepciją dėl Vakarų šalių mokslo: „Perimti barbarų pasiekimus, kad būtų galima geriau juos kontroliuoti.“

Pasak „Le Monde“, šis XIX a. konfucionizmo reformatorius minimas visuose Kinijos mokykliniuose vadovėliuose, nors mažai žinomas pasaulyje. Wei Yuano idėjos buvo pasitelktos kovai su Vakarų šalimis ir Kinijos pranašumui įtvirtinti. Vakarus jis paniekinamai vadino „barbarais“. Skaitmeninio amžiaus kontekste dar XIX a. Kinijoje suformuluotas geostrateginis principas atrodo ypač grėsmingai. Kinijos komunistų partija seka savo tėvynainius taip efektyviai, kad to nebūtų pajėgęs įsivaizduoti net garsusis totalitarinių antiutopijų kūrėjas George'as Orwellas. Xi Jinpingo valdoma Kinija skečia sparnus ir bando pasinaudoti visais savo totalitarinės sistemos pranašumais, kad geriau kontroliuotų tuos, kas jai suteikė tokias technologijas, teigia „Le Monde“.

Didėjantis apetitas

Pasak dienraščio, paniekinantis požiūris į tarptautinę teisę vykstant teritoriniams ginčams Pietų Kinijos jūroje, Jungtinių Tautų įvesto embargo Šiaurės Korėjai nesilaikymas, abipusio pripažinimo principo ignoravimas prekyboje su ES, Pasaulio prekybos organizacijos taisyklių laužymas, žmogaus teisių puldinėjimas – į šiuos ir kitus dalykus „realia politika“ besivadovaujantys „barbarai“ buvo linkę užmerkti akis, kol jų neparklupdė iš Kinijos atėjusi koronaviruso epidemija. „Šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla“ – prieš 170 metų rašė Karlas Marxas. Tikra tiesa: abejose Atlanto vandenyno pusėse iš tiesų klaidžioja iš pradžių išvežtas, o vėliau parsivežtas vaiduoklis kiniškais bruožais, apibendrina „Le Monde“. Tačiau pastaruoju metu šio vandenyno pakrantėse jam jau spendžiami politiniai spąstai: Jungtinės Valstijos, Didžioji Britanija ir Prancūzija jau atsisakė arba bando atsisakyti Kinijos telekomunikacijų milžinės bendrovės „Huawei“ paslaugų kuriant penktosios kartos (5G) mobiliojo ryšio tinklus. Matyt, tai tik dalis kur kas platesnės Amerikos strategijos siekiant išstumti Kiniją iš vadinamosios „naujosios ekonomikos“, kuri įgis esminius bruožus pasibaigus koronaviruso pandemijai. Vašingtonas vis didina spaudimą savo sąjungininkams Europoje, kad šie atsisakytų „Huawei“ įrangos, nes ji neva gali būti naudojama šnipinėjimui ir galbūt sabotažui. Turint mintyje, kad itin didelę duomenų perdavimo spartą ir ryšio stabilumą siūlantys 5G tinklai bus naudojami vadinamajam „daiktų internetui“, automatiškai internetu sąveikaujantiems įvairiausiems įrenginiams, realiuoju laiku teikiantiems reikiamas paslaugas, galimos tokio pavojaus pasekmės negali nekelti susirūpinimo. Ypač jei prisimintume kinų išminčiaus raginimą perimti barbarų technologijas jiems patiems kontroliuoti. Šiuos žodžius „Huawei“ jau gali taikyti technine prasme.

Vašingtonas tvirtina, kad „Huawei“ technologijos yra didelė grėsmė Vakarų saugumui. Kinija tai griežtai neigia. Kinijos telekomunikacijų milžinė Jungtinėse Valstijose įtraukta į „juodąjį sąrašą“ dėl šnipinėjimo ir bandymų įsiskverbti į Amerikos interneto tinklus bei strategines ūkio šakas. Po stipraus Vašingtono spaudimo tokiam kursui pritarė ir Londonas. JAV sąjungininkų Europoje spyriojimąsi „Huawei“ atžvilgiu nesunku suprasti: pakeisti 5G tinklų įrangos tiekėją brangu ir komplikuota, toks sprendimas pareikalautų daug laiko. Visgi jis veikia ne „Huawei“ naudai: antai jau ir Prancūzija pareiškė naudosianti jos įrangą tik „išskirtiniais atvejais“, jei kartais nepavyktų rasti alternatyvių tiekėjų. Paryžius aiškiai prisijungė prie „antikiniškos koalicijos“. Berlynas, tiesa, dar spyriojasi, ir tai, žinant, kad JAV ir Vokietijos santykiai šiuo metu yra blogiausi nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, nestebina. Tačiau, gali būti, kad tiesiog nėra kitos išeities: Amerika paprasčiausiai gali nutraukti bendradarbiavimą žvalgybos ir karinėje srityje su NATO sąjungininkėmis, kurios, amerikiečių manymu, negali užtikrinti būtino telekomunikacijų saugumo lygio. Ar to iš tikrųjų reikia Berlynui ir kitoms Europos šalių sostinėms? Europiečiai mato, kad Kinijos apetitas didėja – ji godžiai dairosi į stambias Europos įmones, uostus, kitus infrastruktūros objektus, o investicijų pandemijos nustekentai ekonomikai išties labai reikia. Tarp Amerikos ir Kinijos interesų patekusi Europa jaučia vis stipresnį geopolitinio spaustuvo poveikį.