Vokietijoje smarkiai išaugo nepasitenkinimas kanclerės Angelos Merkel darbu, ypač jos vykdoma pabėgėlių priėmimo politika.

Klaidos nepripažįsta

Per praėjusius metus į Vokietiją atvyko daugiau nei milijonas pabėgėlių iš Sirijos ir kitų Artimųjų Rytų šalių. Toli gražu ne visus šią šalį pasiekusius nelegalius imigrantus būtų galima vadinti pabėgėliais tikrąja to žodžio prasme, nes jie į turtingas Europos šalis traukia ir iš karinių konfliktų nedraskomų Šiaurės Afrikos bei Azijos šalių, tačiau Berlynas vis dar nesiryžta vadinti daiktų tikraisiais vardais. Pripažinti, kad Vokietijos valdžia plačiai atvėrė savo sienas ekonominiams migrantams, pabėgėliais vadindama tūkstančius jaunų vyrų, negandų niokojamoje tėvynėje palikusių savo žmonas ir vaikus, nėra lengva.

Dar sunkiau sutikti su priekaištais, kad dėl praktiškai nevykdytos imigrantų tapatybės kontrolės į šalį prasiskverbė ir „Islamo valstybės“ bei kitų „šventąjį karą“ su Vakarais kovojančių teroristinių grupuočių smogikų. Vos per vieną liepos savaitę Vokietijoje įvykdyti keturi kruvini teroro aktai. Nors teisėsaugos atstovai ne visus jų vykdytojus sieja su islamistais, tačiau kai „pabėgėlis“ iš Sirijos mačete užkapoja moterį, o migrantas iš Afganistano traukinyje kirvio ašmenimis taikosi į keleivius, valdžią gerbiantys vokiečiai ne tik ima kelti jai nemalonius klausimus, bet ir daro atitinkamas išvadas.

Naujausia „Infratest Dimap“ sociologinių tyrimų instituto atlikta apklausa atskleidė, kad rugpjūtį kanclerės Angelos Merkel darbu buvo patenkinti tik 47 proc. šalies gyventojų. Liepos mėnesį jų buvo 59 proc. Tai, kad per tokį trumpą laiką taip smarkiai išaugo nepasitenkinimas A.Merkel – ja yra nepatenkintas kas antras vokietis – gali reikšti tik viena: šalies piliečius piktina trumparegiška, pavojinga ir neefektyvi  imigracijos politika bei valdžios nesugebėjimas užtikrinti viešojo saugumo.

Perspėjimo skambutis

Sociologinio tyrimo rezultatus pristatęs Vokietijos dienraštis „Die Welt“ atkreipia dėmesį, kad A.Merkel palaikymas nusmuko iki žemiausio lygio per dabartinę kanclerės kadenciją. Populiariausių Vokietijos politikų sąraše ji užima tik 6 vietą. A.Merkel imigracijos politiką šiuo metu remia tik kas trečias šalies gyventojas, o liepos mėnesį jai pritarė 42 proc. apklaustųjų. Beveik du trečdaliai jų pareiškė esantys „mažiau patenkinti“ arba „visiškai nepatenkinti“ valdžios imigracine politika. Beje, labiausiai ją palaiko Žaliųjų partijos šalininkai. Taigi, jei – neduok Dieve! – šį mėnesį šalyje įvyktų dar bent keli teroro aktai, su kuriais būtų susiję pabėgėlių statusą gavę islamo ekstremistai, atvirų sienų politikos rėmėjų gali likti tik penktadalis ar dar mažiau.

Rimtu politiniu skambučiu A.Merkel tapo ir staigus Bavarijos premjero Horsto Seehoferio reitingų augimas. Jis laikomas vienu didžiausių A.Merkel imigracijos politikos kritikų: H.Seehoferis ne kartą ragino šalies valdžią įvesti sienų kontrolę, riboti į šalį atvykstančių pabėgėlių skaičių ir prieš suteikiant prieglobstį kruopščiai juos tikrinti, kad „Islamo valstybei“ ir kitoms teroristinėms organizacijoms būtų sunkiau infiltruoti savo smogikus. Liepos mėnesį H.Seehoferį rėmė 33 proc. Vokietijos gyventojų, rugpjūtį – jau 44 proc.

Vokietijos kanclerei ir jos patarėjams labai nepalanki ir ištikimų politinių rėmėjų nuotaikų kaita. Paaiškėjo, kad šiuo metu daugiau nei pusė šalies rinkėjų, balsuojančių už Vokietijos krikščionių demokratų sąjungą, kurios lyderė yra A.Merkel, ir jos tradicinę sąjungininkę Krikščionių socialinę sąjungą, nepalaiko kanclerės vykdomos imigracijos politikos. Neigiamai ją vertina ir daugelis Socialdemokratų ir Kairiųjų partijos rėmėjų.

Griežtai prieš A.Merkel pabėgėlių politiką pasisakanti dešinioji partija „Alternatyva Vokietijai“, šio tyrimo duomenimis, surinktų 12 proc. rinkėjų balsų, jei rinkimai į šalies parlamentą vyktų „artimiausią sekmadienį“. Vis dėlto per mėnesį šios partijos reitingai, nepaisant liepą šalį šokiravusios teroro aktų virtinės, beveik nepasikeitė. Tačiau rinkimai į Vokietijos Bundestagą vyks tik po metų, 2017-ųjų rudenį, tad net ir dešiniesiems nesimpatizuojančių gyventojų nuotaikos gali iš esmės pasikeisti, ypač jei kanclerė nesiims keisti politinio kurso imigracijos politikos srityje.

Laukia lemiama kova

Nors politikos apžvalgininkai gerokai sumenkusią politinę paramą A.Merkel pirmiausia sieja su pabėgėlių problema ir nerimu dėl išaugusios teroristinių išpuolių grėsmės, atkreipiamas dėmesys ir į  Didžiosios Britanijos referendumo poveikį. Britų apsisprendimas išstoti iš ES taip pat sudavė stiprų politinį smūgį A.Merkel. Pasak dienraščio „Financial Times“, „Brexit“ referendumo rezultatai kelia pavojų viskam, ko A.Merkel pavyko pasiekti per daugiau nei dešimtmetį, kai ji vadovauja svarbiausiai ES politinei jėgai. Tai, koks triuškinamas jai buvo Didžiosios Britanijos rinkėjų sprendimas, netiesiogiai išduoda itin santūri kanclerės reakcija paaiškėjus referendumo rezultatams. A.Merkel juos pavadino „vertais apgailestavimo“.

„Iš tikrųjų 61 metų A.Merkel, ES politikos veteranė, paprastai linkusi į atsargumą, dabar ruošiasi pačiam aršiausiam savo politinėje karjeroje mūšiui. Už dviejų žodžių „verti apgailestavimo“ slypi daugybė nuogąstavimų, be kita ko, ir dėl vieno iš svarbiausių ES liberaliosios ekonomikos šalininkų praradimo, galimo kitų šalių išstojimo iš ES bei grėsmės pačios A.Merkel įtakai Europoje“, – pabrėžiama dienraštyje. Dabartinei Vokietijos lyderei šiuo metu esą prireiks visos politinės įtakos, kad apsaugotų ES nuo subyrėjimo. Ji turės pasipriešinti po „Brexit“ referendumo smarkiai išaugusiai populizmo bangai, dar labiau sustiprinsiančiai euroskeptikų pozicijas, ir padaryti viską, kad Didžiosios Britanijos skyrybos su ES būtų kaip galima mažiau skausmingos, o būsimi tarpusavio santykiai po jų išliktų kaip įmanoma draugiškesni.

Tačiau kova už ES politinį stabilumą ir bloką vienijančią Vokietijos įtaką vyks tuo metu, kai  svyruoja pačios A.Merkel pozicijos savo šalyje. Lig šiol dangų rėmę jos reitingai jau gerokai nusmukę. Kanclerė kaltinama išdraskiusi imigracinės politikos „širšių lizdą“. Europos pabėgėlių krizė iš esmės A.Merkel pavertė prašytoja: ji ne tik buvo priversta lankstytis prieš Turkiją, kad ši užkeltų nelegaliems imigrantams vartus į Europą, bet ir prašyti su pabėgėlių skirstymo taisyklėmis nesutinkančių mažų ES valstybių paramos. Kai kurios, tarp jų Vengrija, jai davė stiprų atkirtį, ir tai tikrai neprisidėjo prie A. Merkel ir pačios Vokietijos autoriteto stiprinimo.

Dar vienas rimtas išbandymas bus Italijos bankų krizė: ši šalis prašo ES atšaukti reikalavimą negelbėti į krizę patekusių bankų šalies biudžeto lėšomis. Nors A.Merkel griežtai atmetė tokį Italijos Vyriausybės prašymą, tačiau gali būti, kad blogėjanti situacija vėl vers ieškoti kompromisų. Be to, nereikia pamiršti, kad niekur nepradingo ir skolų prislėgtos Graikijos problemos, o svarbiausia – ant plauko pakibo susitarimas su Turkija dėl pabėgėlių. Pašlijus autoritarinio Turkijos prezidento R.T.Erdogano santykiams su Vokietija ir ES, jis vėl grasina atkelti nelegaliems migrantams vartus į Europą. Jei tai nutiktų, kažin ar kas labai nustebtų, jeigu A.Merkel politinį likimą nulemtų dar iki kitų metų rudens surengti priešlaikiniai rinkimai.