Diplomatinė krizė, kilusi dėl įtakingų arabų šalių Katarui paskelbto boikoto, gali peržengti šeimyninio vaido ribas.
Valstybė be mokesčių
Jau daugiau nei savaitę Lietuvos ir kitų pasaulio šalių žiniasklaidos antraštėse linksniuojama Kataro valstybė panašaus dėmesio buvo sulaukusi prieš 5 metus. Tiesa, tik lietuviškoje spaudoje: 2012-aisiais prezidentė Dalia Grybauskaitė su darbo vizitu buvo atvykusi į Kataro sostinę Dohą ir susitiko su šios valstybės vadovu emyru Hamadu bin Khalifa Al Thani. Prezidentė į šiaurrytinėje Arabijos pusiasalio dalyje, prie Persijos įlankos, esančią šalį tada atvyko tartis dėl galimo suskystintųjų gamtinių dujų tiekimo Klaipėdoje statomam terminalui. Oficialiuose to meto pranešimuose buvo sakoma, kad Lietuvoje statomą suskystintųjų dujų terminalą D.Grybauskaitė pristatė ne tik pačiam Kataro emyrui, bet ir karališkosios šeimos nariams, taigi, tikėtina, kad viešnios iš tolimos Lietuvos klausėsi ir dabartinis Kataro monarchas Tamimas bin Hamadas Al Thani. Jis, praėjus metams po Lietuvos prezidentės vizito, mirus tėvui, paveldėjo Kataro valdovo sostą. Iš visko sprendžiant, būtent dabartinis Kataro emyras laikomas didžiausiu šalį ištikusios diplomatinės krizės kaltininku.
Kataro emyras šeichas Tamimas bin Hamadas Al Thani. Scanpix nuotr.
Kataro teritorija yra 5 kartus mažesnė už Lietuvos, gyventojų jame maždaug tiek pat, kaip ir pas mus, bet milžiniškas viso pasaulio dėmesys šiai mažytei Artimųjų Rytų monarchijai visiškai suprantamas. 2010 metais ši valstybė pirmą kartą pralenkė turtingiausia pasaulio šalimi laikomą Liuksemburgą ir šį titulą išlaikė trejus metus iš eilės. Priklausomai nuo vertinimo metodikos, Kataras ir toliau yra tarp pačių turtingiausių pasaulio valstybių: praėjusių metų rudenį šios šalies bendrojo vidaus produkto dalis, tenkanti vienam gyventojui, siekė 68 940 JAV dolerių. Tai yra maždaug 5 kartus daugiau nei Lietuvoje. Pagrindinis Kataro turtų šaltinis – naftos ir ypač gamtinių dujų gausūs laukai. Šioje šalyje yra daugiau nei 13 proc. visų pasaulyje išžvalgytų gamtinių dujų išteklių. Nors kone visa Kataro teritorija – vien dykuma, jo gyventojų gerovę gausiai laisto naftos ir dujų dolerių lietus. Jis toks dosnus, kad, net smukus juodojo aukso kainoms, nė vienas iš daugiau nei 2,5 mln. šalies gyventojų negyvena žemiau skurdo ribos, vos mažiau nei 1 proc. yra bedarbiai (beje, absoliučią daugumą darbo jėgos Katare sudaro atvykėliai iš kitų šalių). Įdomu ir tai, kad iki šiol Katare nėra jokių valstybės renkamų mokesčių. Taip pat politinių partijų ar profsąjungų.
Scanpix nuotr.
Griežti kaltinimai
Tačiau niekas nežino, kiek tokia idilė tęsis. Žinia, kad birželio 5 d. Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Bachreinas ir Egiptas nutraukė diplomatinius santykius su Kataru, atšaukė savo ambasadorius ir paskelbė ekonominį bei politinį šios šalies boikotą, sukėlė šoką. Pirmiausia – pačių arabų pasaulyje. Šeimyninių vaidų su lėkščių daužymu gausioje arabų kraštų šeimoje būta, bet niekas neprisimena, kad kada nors įtakingiausios arabų valstybės būtų taip susivienijusios prieš vieną savo narių. Prie bendrų diplomatinių veiksmų prieš Katarą prisidėjo ir Libija, Mauritanija, Jemenas, Maldyvai bei kitos valstybės – demonstratyviai atšaukė savo ambasadorius iš Kataro arba kitaip pažemino diplomatinių santykių su Doha lygį.
Blokada sukėlė sumaištį Kataro oro linijų „Qatar Airways“ atstovybėse arabų šalyse. Scanpix nuotr.
Saudo Arabija ir kitos ją palaikančios arabų šalys apkaltino dabartinę Kataro valdžią finansuojant teroristines organizacijas, įskaitant tarptautinę islamistinę „Musulmonų broliją“, ir remiant Iraną. Arabų sunitų šalyse Irano musulmonai šiitai laikomi atskalūnais, o Teherano pretenzijos tapti Artimųjų Rytų regiono lyderiu kelia didelį Saudo Arabijos ir kitų įtakingų arabų šalių pasipiktinimą. Be kita ko, Kataras remia ir Palestinos politinę bei karinę organizaciją „Hamas“, siekiančią įkurti fundamentalinistiniu islamu paremtą Palestinos valstybę. Ilgai ruseno Kataro valdžios nesutarimai su kitų arabų šalių sostinėmis ir dėl Katare įkurto valstybinio televizijos naujienų kanalo „Al Jazeera“, darančio nemažą įtaką angliškai kalbančių šalių auditorijai, ir dėl tariamo Sirijos sukilėlių, kuriuos, beje, remia ir Rijadas, finansavimo, ir dėl įvairių kitų politinių dalykų.
Žinia apie blokadą Katare sukėlė paniką: beregint ištuštėjo parduotuvių lentynos. Scanpix nuotr.
Vizito pasekmė
Ne visi Kataro krizę komentuojantys Vakarų apžvalgininkai yra linkę sutikti su šiai šaliai mestais kaltinimais. Iš tikrųjų gali būti, kad Kataras palaiko gerus ryšius su Iranu ir kai kuriomis musulmonų organizacijomis, siekdamas sureguliuoti padėtį. Gal Kataras paprasčiausiai buvo pasirinktas kaip atpirkimo ožys? Radikalias musulmonų organizacijas finansuoja daugelyje Artimųjų Rytų valstybių veikiantys privatūs fondai, tuo kaltinti tik Katarą būtų neteisinga. Diplomatinė Kataro krizė kilo tepraėjus 15 dienų, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas atvyko su vizitu į Saudo Arabiją ir susitiko ne tik su jos karaliumi Salmanu, bet ir daugiau nei 50 kitų arabų valstybių lyderių, įskaitant patį Kataro emyrą. Per šį dviejų dienų trukmės vizitą Amerikos prezidentas ragino arabų šalis aktyviai kovoti su terorizmu. Nežinia, ar šiame kontekste buvo griežtų pokalbių su Kataro emyru apie galimą radikalių islamistų organizacijų finansavimą, bet, regis, greiti ir tarpusavyje suderinti įtakingiausių arabų valstybių veiksmai Dohos atžvilgiu daug ką pasako.
Vakarų spaudoje net buvo svarstoma, ar D.Trumpas, kuris, kilus Kataro krizei, parėmė Saudo Arabijos ir jos sąjungininkių veiksmus, siekiant politiškai ir ekonomiškai izoliuoti šią šalį, kad priverstų ją pakeisti ankstesnę savo politiką, apskritai žinojo, jog joje yra įsikūrusi didžiausia regione JAV karinių oro pajėgų bazė, iš kurios vykdomos Amerikos kariškių operacijos Sirijoje, Irake ir Afganistane. Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad Kataro emyras galėtų ryžtis išprašyti amerikiečius iš savo šalies, bet tvirta JAV prezidento parama Kuveito diplomatinę ir ekonominę blokadą inicijavusiai Saudo Arabijai entuziazmo Dohoje tikrai nesukėlė.
Naftos ir dujų pramonė – pagrindinis Kataro gerovės šaltinis. Scanpix nuotr.
„Per šią savo kelionę į Artimuosius Rytus pareiškiau, kad radikalioji ideologija daugiau nebeturi būti finansuojama. Lyderiai (arabų šalių – red. past.) parodė į Katarą – pažiūrėkit!“ – vienoje iš savo „Twitter“ žinučių parašė D.Trumpas. Nors, kilus Kuveito krizei, JAV prezidentas paskambino ir karaliui Salmanui, ir Kuveito emyrui, siekdamas padėti sumažinti eskalaciją, kažin ar toks tarpininkavimas duos norimų rezultatų.
Dauguma darbuotojų Katare – atvykėliai iš kaimyninių arabų valstybių ir Indijos. Scanpix nuotr.
Grėsmingas lošimas
Dienraščio „The New York Times“ apžvalgoje atkreipiamas dėmesys, kad Saudo Arabija ir kitos arabų šalys, kreivai žiūrinčios į „išsišokėlio“ Kuveito emyro politiką Irano atžvilgiu, galėjo pasinaudoti D.Trumpo vizitu kaip pretekstu imtis aktyvių veiksmų savo mažosios kaimynės atžvilgiu. Esą galbūt pats JAV prezidentas nesuvokia, kad tapo manipuliacijų įrankiu.
JAV žurnale „Foreign Policy“ teigiama, kad Kuveito blokada labai primena 1914 m. Sarajeve nuaidėjusius šūvius, paleidusius įvykių grandinę, atvedusią į Pirmąjį pasaulinį karą. Ar Kataro krizė gali sukelti naują didelį karą? – retoriškai klausia žurnalo „Foreign Policy“ apžvalgininkas. Grėsmingų požymių jau yra: Turkijos parlamentas leido pasiųsti į Kuveitą karines pajėgas. Turkija ir jos ambicingas vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas jau seniai siekia Artimųjų Rytų regiono lyderio vaidmens. Jis dedasi nešališku dėl religinių priežasčių besivaidijančių arabų šalių taikytoju.
Saudo Arabijos karalius Salmanas bin Abdulazizas Al Saudas (dešinėje) ir Kuveito emyras Al-Ahmadas Al-Jaberas Al-Sabahas ragina taikiai išspresti Kuveito krizę. Scanpix nuotr.
„Aš nesu nei sunitas, nei šiitas, mano religija – islamas“, – prieš metus Arabų šalių bendradarbiavimo organizacijos viršūnių susitikime daugiau nei 30 arabų šalių lyderių pareiškė Turkijos prezidentas. Jis paskelbė nesitaikstysiąs su Kuveito blokada. Nors ją paskelbusi Saudo Arabija ir kitos šalys kaimynės tvirtina nenaudosiančios prieš Kuveitą karinės jėgos ir nenorinčios versti kaimynės kentėti dėl ekonominių tokio sprendimo pasekmių, vis dėlto kalbėti apie krizės sureguliavimą dar anksti.
Šiame politiniame žaidime visų savo kozirių dar neatskleidė nė viena regiono galybė – nei Saudo Arabija, nei Turkija, nei Iranas. Kaip pakryps lošimo eiga, vis dar neaišku. Juolab kad prie kortų stalo sėdi ir Amerika. Nors jos lyderis paprastai suvokiamas kaip džiokeris, D.Trumpo veiksmus prognozuoti sunku: vienu kirčiu visai ne pagal taisykles jis gali iškart užbaigti žaidimą.