Trečiadienio rytą, įpusėjus rašyti šį reportažą iš Charkivo, už lango nugriaudėjo keturi galingi sprogimai, ir turėjau perbėgti į vonios kambarį. Šitame dvylikaukščiame name nėra slėptuvės, o tokiu atveju patariama laikytis taip vadinamos dviejų sienų taisyklės ir būti vonioje ar buto koridoriuje. Mat sprogimo sukelta smūgio banga dažniausiai išdaužia langus su visais rėmais, bet antros sienos neįveikia. 

Po JAV prezidento Joe Bideno kalbos Varšuvoje ir Putino pranešimo Maskvoje dauguma ekspertų ėmė pranašauti, jog karas šiemet nesibaigs...

Vasario 24-ają suei­na metai nuo Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Kremlius planavo šią šalį užimti per tris dienas, tačiau susikompromitavo, nes ukrainiečiai pade­monstravo ne­įtikėtiną ko­vingumą ir priešą su­stabdė.

Agresoriui visgi pavyko už­im­ti nemažą pasienio dalį Do­necko, Lugansko, Zaporižės, Cher­­s­ono bei Charkivo regionuo­se, ir šiuo metu Rusija yra oku­pavusi penk­tada­lį Uk­rai­nos teritorijos. 7 proc. jos žemių – Kry­mą ir dalį Do­necko bei Lu­gansko regio­nų – Rusija už­grobė dar 2014 m.

Dauguma Kyjivo bei Va­karų karo ekspertų įtaria, kad metinių proga Maskva ruošia provokacijas, tačiau spėja, jog tai reikš ne naują platų puolimą, bet ypatingai gausius raketų antskrydžius. Vienu iš spėjamo didelio bombardavimo taikinių turėtų tapti Charkivas – antras pagal dydį Ukrainos miestas, nu­to­lęs vos 40 kilometrų nuo Ru­si­jos sienos.

Karo metinių proga Charkive nusprendžiau pakalbinti tuos asmenis, kuriuos šiame mieste sutikau praėjusių metų pirmąjį mūšių mėnesį. Dabar Charkive jau veikia met­ro, dirba trečdalis parduotuvių, grįžo pusė gyventojų. O tada miestas buvo tarsi išmiręs, išgąsdinti netylančių sprogimų žmonės tūnojo rūsiuose bei slėptuvėse išlįsdami tik ieškoti maisto.

Nejaukiai tada pasijutau jau Ky­jive, kai pamačiau tuščius trau­ki­­nio į Charkivą vagonus ir su­pratau, kad žmonės iš ten sprun­ka, o važiuoti traukiniu bi­jo. Be manęs vagone vyko dvi merginos, papasakojusios, jog vaikus nuvežė pas gimines į Lvivą, o pačios grįžta pas vyrus. Viena iš jų bandė mane padrąsinti, bet jos žodžiai „tūnok rūsyje ir nieko neatsitiks“ nuskambėjo nejaukiai. Ky­jive tuo metu irgi neveikė miesto transportas, dirbo vos kelios parduotuvės, tačiau buvo ramiau, nors naktimis girdėjosi priemiesčiuo­se vykstančių mūšių aidai. Char­kive buvo kitaip – vos už kelių kilomet­rų nuo miesto sustabdytas priešas iš pykčio bombardavo net istorinį centrą. Kartais sprogimai buvo tokie dažni, jog visą dieną tekdavo pratūnoti viešbučio koridoriuje. 

Pirmą atvykimo į Charkivą dieną praėjusį kovą man pavyko pakalbinti du praeivius – maistą seneliams ir neįgaliems asmenims nešiojusią Liudmilą Petrenko bei savanorį karį Olehą Supereko. „Kas pasikeitė tavo gyvenime per karo metus?“ – klausiau jų. 

31-erių Liudmila prisipažino, jog balansuoja ant nervinio išsekimo ribos, nes yra labai jaut­ri, o dėl padažnėjusių oro pavojaus pranešimų bei bombardavimų miega vos po 3–4 valandas.

„Mūsų buto langai seni, mediniai, tai net ir nuo tolimų sprogimų ima drebėti. Mama su broliu ir mano sužadėtinis Artūras jų nepaiso, o aš prabundu ir imu baimintis, ar neatlėks bomba“, – sakė Liud­mi­la. 

Mergina dieną primigti teigė negalinti, nes dirba autodalių parduotuvėje. Ji labai pergyvena dėl aštuonmetės duk­ros Mašos – ši nebeturi su kuo bendrauti, nes dauguma šeimų su vaikais išvyko iš miesto. Pamokos, priešingai nei Lvive bei Kyjive, Char­kive ir toliau vyksta nuotoliniu būdu, tad mergaitė nuolat lieka viena namuose. Anksčiau per žiemos ir vasaros atostogas ji vykdavo pas senelius, o dabar nebegali, nes šie gyvena priešų okupuotame kaime.

„Mašai labai įstrigo patarimas laikytis dviejų sienų taisyklės. Iš­gir­du­si sprogimus, ar dieną ar naktį ji bėga į koridorių ir ten sėdi, kol nėra atšaukiamas oro pavojus“, – sakė moteris.

Liudmila nerimauja ir dėl sužadėtinio Artūro, 31-erių dantų techniko, kuris vasarą įsijungė į kovas fronte, tačiau mūšiuose patiriamas stresas sukėlė onkologinę ligą. Buvo atlikta operacija, tačiau gydymas truks labai ilgai.

Moteris gyvena devynaukščiame name šalia geležinkelio stoties ir pirmas karo savaites su šeima tūnojo metro pože­miuo­se. Vėliau duk­rą išvežė į už 25 km esantį kaimą, kur su Artūru pėsčiomis du kartus per savaitę nešdavo maisto. 

„Per dieną sukardavome po pusšimtį kilometrų. Kaime nedirbo parduotuvės, o humanitarinės or­ganiza­cijos maisto atgabendavo tik į Char­kivą“, – pasakojo Liudmi­la. 

Moteris teigė negalinti pamiršti vaikino, kuris kilometrinėje eilėje prie maisto davinio nualpo, nes buvo dvi savaites nieko nevalgęs. Po to Liudmila su Artūru gautą maistą ėmė nešioti seniems bei neįgaliems žmonėms ir darė tai tol, kol Ar­tūrą pašaukė į frontą. 

„Dabar nebėra tokio pavojaus, kaip karo pradžioje, veikia parduotuvės ir kavinės. Ta­čiau raketos vis vien atlekia ir baimė niekur nedingo. Ne­įma­noma kurti ateities planų, esam tarsi užkonservuoti ka­ro pabaigos laukime ir patiriame nuolatinį stresą“, – sa­kė Liud­mila.

„Klausi, ar pasikeičiau nuo to laiko, kai matėmės karo pradžioje? Labai pasikeičiau“, – atsakė 54-erių O. Supereko.

Jį pirmą kartą Charkive sutikau labai liūdną, nes buvo grįžęs iš penkių kovos draugų laidotuvių, kai bomba pataikė į objektą, kurį saugojo jo vadovaujamas savigynos būrys.  

„Pasikeičiau ne vien dėl to, kad iš savanorių grupės vado tapau „Kraken“ – specialiojo kariuomenės žvalgybos ir diversijų padalinio – logistikos skyriaus viršininko pavaduotoju. Pasikeičiau todėl, jog visus metus gyvenu ypatingomis sąlygomis ir darau tai, ko nebuvau daręs, jog per beveik kiekvieną operaciją žūva 5–10 bičiulių. Sąlygiškai tai nėra daug, nes mes sunaikiname keleriopai, net dešimteriopai daugiau priešų. Bet žuvusieji – draugai, o prie mirties priprasti neįmanoma“, – pasakojo Olehas.

„Šis karas parodė, kokias šalis galime vadinti savo broliais – tai Baltijos valstybės, Lenkija ir Suo­mi­ja: mes iš čia dažniausiai sulaukiame pagalbos ir kreipiamės, kai kažko konkrečiai reikia“, – tvirtino karys. 

Olehas džiaugėsi, jog užvakar vienas lietuvis jiems atvežė generatorių ir „powerbankų“, o praėjusią savaitę milžinišką generatorių atgabeno suomiai. Šis žvalgų skyriui buvo per didelis, bet juo labai apsidžiaugė viena ligoninė. Suomius Olehas gyrė ir už tai, kad šie išsiveža gydyti sužeistus kovotojus. 

„Dabar kalbamės kavinėje, tačiau man šiemet tai labai neįprasta vieta. Taip, ji maloni, ir dėl tokio ramaus gyvenimo mes kovojame. Bet kol kas tenka visus savo vidinius gyvybinius resursus skirti frontui. Po karo reikės jėgas atstatinėti su medikų pagalba. Ne tik todėl, kad buvau kartą kontūzytas bei sužeistas skeveldros ir ne vien dėl to, jog man jau 54-eri. Todėl, kad gyvename nesibaigiančio streso sąlygomis, o mūsų kovinės operacijos yra ypač pavojingos”, – sakė karys.

Eldoradas BUTRIMAS