„Tą dieną, kai aš mirsiu, niekas tuo nepatikės“, – yra juokavęs revoliucionierius ir kone pusę amžiaus vienai iš socializmo tvirtovių Kubai vadovavęs Fidelis Castro.

Komandantė, kaip jį kubiečiai įprastai vadina, taip kalbėjo ne veltui: į jo gyvybę kėsintasi daugybę kartų, o ir apie tariamą jo mirtį pranešinėta kone periodiškai. Vis dėlto ši diena išaušo. Raulio Castro, F. Castro brolio ir dabartinio šalies vadovo, pranešimas kubiečiams apie brolio mirtį nepaliko abejonių.

Lapkričio 25 d. vienas ryškiausių – nors ir ne vienareikšmiškai vertintas – pasaulio lyderių, sulaukęs 90 metų, mirė savo lovoje. Kalbama, kad tai susiję su kažkokia žarnyno liga. Kaip praneša CNN televizija, po šalyje paskelbto devynių dienų gedulo gruodžio 4 d. Kubos vėliava uždengta kedro medienos urna su F. Castro pelenais penkias dienas vežta tuo pačiu keliu, kuriuo jis 1959 m. vedė sukilėlių pajėgas, pasiekė Santjago šv. Ifigenijos kapines. Čia jis atgulė šalia nacionalinio didvyrio Jose Marti mauzoliejaus.

„Fidelis yra Kuba“, – po F. Castro mirties pompastiškai skelbė nacionalinis komunistinis leidinys „Granma“. Tiesa, kol daugelis šioje saloje liūdėjo dėl „revoliucijos tėvo“ ir „nacionalinio didvyrio“ mirties, vos už poros šimtų kilometrų – JAV, Majamyje, vadinamame Mažąja Kuba, kadaise nuo Castro režimo pabėgę emigrantai iš Kubos (jų čia yra įsikūrę apie milijoną) šventė iki paryčių, džiaugdamiesi, kad pasaulis pagaliau atsikratė brutalaus diktatoriaus, nuskurdinusio ir atskyrusio Kubą nuo pasaulio.

Panašiai F. Castro politinio palikimo vertinimai pasiskirstė ir visame pasaulyje. Vis dėlto, atmetus visas emocijas į šalį, tebėra aktualus klausimas: ar be idėjinio lyderio ši Karibų salos valstybė išliks tokia pati kaip ligi šiol?

Pasimetusi Kuba

Nors F. Castro dėl suprastėjusios sveikatos užleido valstybės vadovo postą broliui Rauliui dar 2006 m. (oficialiai – 2008 m.), iš politinio Kubos gyvenimo jis nedingo. Nepaisydami šeimyninių valdžios rokiruočių, dauguma šalies gyventojų tebelaikė, kad „Kuba yra Fidelis“.

Tai nestebina. Kaip mėgstama priminti, nuvertęs JAV remtą diktatorių Fulgencio Batistą, F. Castro Kubą valdė 49-erius metus – ilgiau nei bet kuris kitas šiuolaikinis vadovas, išskyrus Jungtinės Karalystės karalienę Elžbietą II. Kubiečiai F. Castro suvokė kaip neatskiriamą Kubos dalį.

Matyt, geriausiai nuotaikas saloje užfiksavo vietinis naujienų portalas „El Estornudo“: nors didelė dalis kubiečių buvo daug kuo nepatenkinti ir tikrai ne visada pritardavo brolių Castro politiniams sprendimams, dauguma jų pripažįsta, kad tik dėl F. Castro Kuba atsirado politiniame žemėlapyje. Jokia kita Karibų regiono sala (tikriausiai dauguma nė negalėtume atsiminti jų pavadinimų) nė iš tolo negalėtų lygintis su ta politine įtaka, kuria XX a. džiaugėsi Kuba. Tuo metu vos 111 tūkst. kvadratinių kilometrų valstybė be ironijos vadinta trečiojo pasaulio milžine, atstovavusia ne tik savo, bet ir daugybės trečiojo pasaulio šalių interesams ir padėjusia joms kovoti dėl išsilaisvinimo.

Kai į valdžią atėjo buvęs ilgametis Kubos ginkluotųjų pajėgų vadas R. Castro (ne toks charizmatiškas, bet labiau pragmatiškas ir organizuotas), buvo pradėta nemažai svarbių ekonominių reformų. Jau tuomet ėmė ryškėti esminis skirtumas, pranašaujantis senosios Kubos sunykimą – pragmatiška, realistiškesnė politika, išstumianti ekonomikai nelabai padedančią ideologiją. Į šalį pamažu smelkiasi tokios „ydos“ kaip kapitalizmas, laisvoji rinka ir privati nuosavybė. Pavyzdžiui, R. Castro perėmus valdžią, valstybės didele dalimi valdoma ekonomika palaisvėjo ir gerokai išsiplėtė privatus sektorius. Kubiečiai įgijo daugiau galimybių kurti savus verslus. Kaip skelbia BBC, tai gyventojams tapo didele finansine paskata. Kadangi Kuboje vidutinis mėnesio atlyginimas vis dar nesiekia dvidešimties eurų, ši reforma padarė nemažą įtaką verslesnių kubiečių gyvenimo lygiui. Per keletą pastarųjų metų Kuboje įsikūrė daugybė smulkių verslų – atsidarė gausybė kavinių, kirpyklų, siuvyklėlių, autoservisų ir kita (vis dėlto jiems išliko įvairiausių apribojimų, neleidžiančių pasiekti viso galimo potencialo). Be to, jau kuris laikas saloje leidžiama parduoti ir pirkti būstus.

Tikėtina, kad dingus F. Castro autoriteto metamam „socializmo“ šešėliui tokios tendencijos netruks dar sustiprėti. R. Castro vis kritikuotas, kad reformos per švelnios ir įgyvendinamos per lėtai. Analitikai prognozuoja, kad netrukus šis jo valdymo aspektas keisis. Klausimas tik – kokiu mastu?

Tiesa, sakydamas kalbą per brolio laidotuves Santjago kapinėse, R. Castro išsakė priešingą poziciją, patvirtindamas atsidavimą Revoliucijos vertybėms. „Mes, Kuboje kurdami socializmą, įveiksime bet kokią kliūtį, sunkumus ar grėsmes“, – patikino jis. Kita vertus, ką kita būtų buvę galima pasakyti tokioje situacijoje?

Aišku, yra ir nemažai pavojaus ženklų, rodančių, kad gali ateiti ne laisvėjimo, o priešingų tendencijų metas. Pavyzdžiui, amerikiečių šaltiniai pažymi, kad, prieš dešimtmetį valdžią perėmus jaunesniajam broliui, šalyje sustiprėjo represijos ir disidentų persekiojimas.

Kas bus R. Castro įpėdinis?

Kita vertus, kalbant apie Kubos, likusios praktiškai R. Castro rankose, ateitį, nereikia pamiršti vieno paprasto dalyko: jis tik penkeriais metais jaunesnis už mirusį savo brolį. Be to, jis ir pats 2013 m. patvirtino, kad ši jo kadencija bus paskutinė. Nežinia, kiek laiko jis dar džiaugsis galimybe galutinai pasitraukti iš populiariojo savo brolio šešėlio. Taigi, gal jau metas klausti: o kas laukia Kubos po brolių Castro?

Kol kas apie potencialių įpėdinių vardus daug nekalbama. Žinoma, yra aišku, kad galimas įpėdinis vadovausis ta pačia ideologija, kuria vadovavosi ir abu jo pirmtakai. Kitaip būtų neįmanoma – juk Kubos komunistų partija yra vienintelė oficialiai pripažįstama šalies partija.

Tikriausiai vienas realesnių kandidatų pakeisti R. Castro galėtų būti vienintelis jo sūnus – pulkininkas Alejandro Castro Espínas, jau dabar neblogai „prasisukęs“ aukščiausiuose Kubos politiniuose sluoksniuose. Be to, tėvui tapus faktiniu Kubos vadovu, sūnus tapo asmeniniu jo patikėtiniu ir padėjėju. Argi tai ne panašu į įpėdinio apmokymą?

Dar vienas pasaulio žiniasklaidos akį patraukusių žmonių – Miguelis Diazas-Canelis. Kai R. Castro buvo perrinktas prezidentu, Miguelis tapo pirmuoju viceprezidentu. Kitaip tariant, teisiškai jis yra pirmasis kandidatas pakeisti R. Castro, jei šiam kas nors nutiktų. O ir pats šalies vadovas jam negailėjo liaupsių. CNN atkreipia dėmesį į svarbų aspektą: pirmasis viceprezidentas gimė jau po Kubos revoliucijos. Kodėl tai įdomu? Dar niekas iš tokių žmonių Kubos politinėje hierarchijoje nebuvo pasiekęs šitokio aukšto posto. Nenuostabu, kad daug kas ėmė spėlioti, ar M. Diazas-Canelis bus tas, kuris seks po R. Castro, ir ką tai reikštų Kubai.

Vis dėlto Los Andžele įsikūrusio „Diario de Cuba“ autorius Roberto Alvarezas Quiñonesas išjuokia tokias diskusijas. Anot jo, M. Diazas-Canelis neturi jokių rimtų šansų, nes jis nė nėra tikrojo politinio-ekonominio elito, turinčio realią galią šalyje, dalis. Tikroji jo paskirtis – gerinti pasaulio nuomonę apie Kubos režimą, sukelti realių pokyčių lūkesčius. Jo manymu, šiame politiniame žaidime Alejandro Castro Espínas turi kur kas daugiau šansų. „Díazas-Canelis prezidentu taptų tik tada, jei R. Castro mirtų, ir tik iki 2018-ųjų“, – įsitikinęs Quiñonesas.

Obuoliauti su amžinu priešu?

Prieš dvejus metus JAV prezidentas Barackas Obama pranešė apie planus (ir tuo sukėlė emocijų audrą) atgaivinti diplomatinius ryšius su Kuba ir atšaukti kai kuriuos beveik šešis dešimtmečius galiojusio embargo apribojimus. Politinių santykių su „amžinu priešu“ sušvelnėjimas galėtų stipriai pagerinti Kubos ekonominę situaciją. Kita vertus, sunkiai prognozuojamas ir nevienareikšmiškai vertinamas išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas socialiniuose tinkluose jau spėjo pasidžiaugti F. Castro mirtimi ir pagrasinti panaikinti visą ankstesnės administracijos įdirbį gerinant dvišalius santykius. Apskritai jis nebūtų prieš sukurti kokios nors formos normalesnius santykius su Kuba, bet, anot jo, „šitas sandėris yra silpnas“.

Kiek anksčiau, per savo rinkiminę kampaniją, Trumpas buvo neigiamai atsiliepęs apie santykių su Kuba gerinimą. Esą, jei Kuba nori tartis su JAV, pirma ji savo gyventojams turi užtikrinti politines ir religines laisves, o politiniai kaliniai turi būti paleisti iš kalėjimų. Žinoma, tai būtų puikus dalykas, tačiau labiau tikėtina, kad tai tebuvo tuščia populistinė retorika siekiant patraukti savo pusėn kubiečius imigrantus, o ne rimtas strateginis pareiškimas.

Vaiva Sapetkaitė, VU TSPMI magistrė