Specialiai iš Kijevo Ukrainoje
„Sakoma, kad per karą žuvę vaikai virsta angeliukais.Aš tuo tikiu – sapnuose dažnai regiu mūsų Dimą aukštai danguje. Pirmomis dienomis jis buvo niūrus, jam buvo skaudu palikti mus, o dabar Dimą regiu besišypsantį, laimingą“, – kalbėjo Maksimas Usas.
Šio 33 metų vyro sudėtinga ir pamokanti gyvenimo istorija ateityje galbūt bus aprašyta knygoje ar papasakota kino juostoje. Dar iki šio karo pradžios Ukrainos televizija buvo parodžiusiu kelis trumpus reportažus apie tai, kaip celebraliniu paralyžiumi sergantis M. Usas varžosi su sveikais bėgikais maratono bėgimo varžybose.
Likimo sunkumai M. Usą lydi nuo pat gimimo – dėl medikų kaltės per gimdymą berniukui buvo pažeistos galvos smegenys, ir jis susirgo nepagydomu celebraliniu paralyžiumi. Vyras sunkiai kalba, jam sunku vaikščioti, dėl skoliozės iškrypęs stuburas.
Nepaisydamas sunkumų, Maksimasa spinduliuoja optimizmu: dalijasi patarimais, pirmas atskuba į pagalbą. Toks jo optimizmas, geranoriškumas sužavėjo ir trejais metais vyresnę žmoną Jevegeniją, anglų kalbos ir pradinio ugdymo mokytoją.
Netoli Baltarusijos ir Rusijos sienų sankirtos su Ukraina esančiame Černigovo mieste pora susipažino prieš dvylika metų ir po trijų mėnesių iškėlė vestuves. Susituokti jaunuoliai skubėjo ne tik iš susižavėjimo vienas kitu, bet ir todėl, jog jautėsi vieniši – augo be tėvo, nė vienas neturėjo nei brolių, nei seserų.
Gal todėl Maksimas ir Jevgenija buvo nusprendę turėti mažiausiai du vaikus, ketino taupyti pinigus nuosavam namui įsigyti. Jevgenija dirbo mokykloje, Maksimas parduotuvėje išdėliodavo prekes ant prekystalių.
Laimingos poros planus sukomplikavo žinia, kad pirmagimis Dima, gimęs prieš dešimt metų, serga autizmu, nekalba. Po kelerių metų pora susilaukė antro sūnaus, tačiau šis po dviejų mėnesių mirė dėl įgimto širdies nepakankamumo.
Medikai spėjo, kad kūdikio likimą lėmė paveldėjimas, mat Maksimo giminėje širdies ligomis sirgo ne vienas. Netrukus po naujagimio laidotuvių Jevgenijai buvo padaryta vidaus organų operacija, po kurios tapo aišku, kad ji nebegalės turėti vaikų.
Jevgenija dirbti negalėjo, nes visą laiką privalėjo skirti sūnui Dimai. Nepaisant sunkumų, šeima jautėsi laiminga, Maksimo paraginti kasdien bėgioti su juo pradėjo žmona ir sūnus. Maksimas sūnų vesdavosi ir maudytis, kartu darydavo gimnastikos pratimus, visi kartu vykdavo į išvykas dviračiais. „Vieninteliai Dimos tariami žodžiai buvo „tėtė“, „mama“, „senelė“, bet mes ir be žodžių gerai suprasdavome vieni kitus; jis buvo ramus, klusnus vaikas, greit įsisąmonino, kad, prasidėjus bombardavimui, reikia gultis ant žemės ir kantriai laukti sprogimų pabaigos“, – pasakojo Jevgenija.
Vienintelė problema, kad berniukas negalėjo ilgai ištverti uždaroje slėptuvėje rūsyje, todėl šeima per bombardavimus buvo priversta likti savo bute. Kad būtų saugiau, buto langus Maksimas apklijavo lipnia juosta, užstatė baldais.
Dar vėliau šeima per bombardavimus eidavo slėptis į laiptinės koridorių, mat manė, kad čia esančios storiausios sienos gali geriausiai apsaugoti tuo atveju, jei nuo sprogimo įgriūtų stogas. Tai buvo lemtinga klaida, nulėmusi sūnaus mirtį ir sunkų žmonos sužalojimą.
Karo išvakarėse Maksimas grįžo iš Ukrainos čempionato varžybų, o rytą, nepaisydamas maskolių įsiveržimo, pareigingai nuėjo į darbą parduotuvėje. Šios vadovai po trijų valandų visiems liepė bėgti į namus, mat netoli pasienio esančiame Černigove kilo įnirtingi mūšiai.
Maksimas ragino žmoną sprukti iš miesto, tačiau ši paklausė savo motinos patarimo: ji sakė, kad karas bus trumpas, jiems niekas negresia, nes įsiveržusieji atakuos vien karinius objektus.
Tačiau Černigove užvirė didelės kovos, mieste nutrūko elektros ir vandens tiekimas, o labdaros organizacijų atvežto maisto eilėje tekdavo laukti po keturias valandas.
Maistas buvo dalijamas tik keliose 300 tūkst. gyventojų turinčio miesto vietose. Nepaisydamas pavojaus sirenų, sproginėjančių bombų, Maksimas kasdien eidavo ilgus kilometrus šeimai parūpinti maisto.
Tragedija įvyko trečią karo savaitę, kovo 15 d. „Bombos mūsų apylinkėje pasigirdo 8 val. vakaro, joms po valandos nutilus grįžome į butą, Dima atsigulė miegoti, tačiau po kiek laiko vėl pradėjo sproginėti, tad iš naujo pasiėmėme kėdes, pažadinome sūnų ir atsisėdome koridoriuje“, – pasakojo Maksimas.
Jei šeima būtų likusi savo bute arba susėdusi antro aukšto koridoriuje, tragedija būtų juos aplenkusi. Atsitiko taip, kaip atsitiko: bomba sprogo 8 m nuo dviaukščio namo, o sprogimo bangai išmušus laukujes metalines duris, į vidų pasipylė skeveldros.
„Aš trumpai praradau sąmonę, o atsipeikėjau tada, kai Maksimas įžiebė kišeninį žibintuvėlį. Apsižvalgiusi pamačiau, kad prie kitos sienos sėdėjęs Dima guli ant žemės, apie jo galvą sunkėsi kraujas. Norėjau pašokti, bėgti pagelbėti, tačiau negalėjau pajudinti kojos ir pajutau milžinišką skausmą“, – prisiminė Jevgenija.
Jai skeveldros keliose vietose sulaužė koją. Dimai skeveldros pataikė ne tik į kojas – viena įsirėžė ir giliai į galvą. Už kitos sienos stovėjęs Maksimas ir kaimynė nenukentėjo.
Supratęs, kad sūnus ir žmona yra sunkiai sužeisti, Maksimas išbėgo į gatvę ieškoti pagalbos, mat sprogimas pažeidė dujų instaliaciją, ir namas galėjo susprogti. Prie dviejų kitų namų sutikti žmonės atsisakė padėti, pareiškę, kad, kol vyksta apšaudymas, liks slėptuvėje rūsyje.
Prie trečio namo sutikti du vyrai nepabūgo bombardavimų, jiems padedant Jevgenija ir Dima buvo pernešti į slėptuvę ir iškviesta greitoji medicinos pagalba. „Aš šiems vyrams liksiu dėkingas už pagalbą visą gyvenimą, jiems ne kartą nuėjau padėkoti“, – sakė Maksimas.
Černigovo neurochirurgai operavo Dimą, tačiau po savaitės berniukas mirė taip ir neatgavęs sąmonės. Jevgenijai irgi buvo suteikta pagalba, tačiau jai reikėjo atlikti papildomą operaciją, kurią galėjo padaryti tik Kijevo medikai.
Okupantams susprogdinus tiltą per Desnos upę ir vykstant nuolatiniams mūšiams Jevgeniją nugabenti aplinkiniais keliais iki Kijevo pavyko tik po trijų savaičių. Per tą laiką sužeidimai komplikavosi, ir iš vienos Jevgenijos kojos teko pašalinti dvylika centimetrų kaulo.
Netekusi sūnaus ir baimindamasi neįgalumo Jevgenija išgyveno depresiją, iš kurios jai išsivaduoti padėjo Maksimo optimizmas. Vyras džiaugėsi, kad nereikėjo amputuoti kojos ir gydytojų pažadais, kad po trijų operacijų po dvejų metų Jevgenija vaikščios įdėjus implantą.
Maksimas su Jevgenija dabar gyvena Kijeve laikinai jiems gerų žmonių suteiktame bute ir kasdien vaikšto į darbą parduotuvėje. Rytais jisai perriša žmonai tvarsčius, o po darbo skuba į bėgimo treniruotę.
„Netekti vaiko yra neapsakomas skausmas, bet aš negaliu verkti prie žmonos, turiu būti stiprus“, – susitikus Kijeve kalbėjo Maksimas. Jis įkalbėjo Jevgeniją keisti profesiją, mokytis informacinių technologijų, tad abu dabar kasdien mokosi IT subtilybių.
„Mane įkvepia tai, kad išsikeliu sau tikslus ir jų siekiu. Perskaitęs, kad viena mergina su kojos protezu nubėgo maratoną, aš nusprendžiau nubėgti dar toliau – 100 kilometrų ir tai padariau“, – sakė Maksimas. Vyras, sergantis cerebraliniu paralyžiumi, tiek nubėgo Ukrainos ultramaratono čempionate, kuriame tarp 150 dalyvių užėmė 66 vietą. Jo pasiekimas buvo įrašytas į Ukrainos Gineso rekordų knygą.
Maksimas neslėpė, kad bėgioti pradėjo sužinojęs iš medikų, jog sportas padeda stabilizuoti jo ligą.
Vyras nepalūžo bombai užmušus sūnų ir sunkiai sužalojus žmoną.
Maksimas prasitarė, kad su žmona svajoja įsigyti nuosavą butą, o tada įsivaikins mergaitę ir berniuką – karo našlaičius. Jie nenori grįžti gyventi į butą Černigove, kuris jiems primena ištikusią tragediją, tad nusprendė įsikurti Kijeve.
Svajonėms įgyvendinti Maksimui su Jevgenija labai praverstų finansinė parama. Ją galima pervesti į Maksimo Uso sąskaitą „Privatbank“ banke UA593052990262016400933235502