Rusijos agresija prieš Ukrainą, neįtikėtini žvėriškumai salvinėmis raketomis ir bombardavimais griaunant miestus, tyčia taikantis į gyvenamuosius rajonus, ligonines, priešlėktuvines slėptuves, kelia pasibaisėjimą ir pasipiktinimą visame pasaulyje. Karinė, politinė, propagandinė eskalacija vis didėja, Rusija, nors ir smaugiama vis nuožmesnėmis sankcijomis, neatsitraukia. Prabilta net apie Trečiojo pasaulinio karo galimybę. Kaip galėjo nutikti, kad mūsų dienomis Europoje kilo tokio masto karas? Kas galėtų lemti jo pabaigą, kaip jis gali pakeisti jėgų pusiausvyrą pasaulyje? Apie tai kalbamės su buvusiu ilgamečiu JAV Valstybės departamento diplomatu, politikos apžvalgininku Algiu Avižieniu.

Naujas kruvinas karas Europoje, prie pat NATO sienų, tapo realybe: Rusija užpuolė Ukrainą. Kasdien plaukia pranešimai apie vis naujas civilių gyventojų aukas, žūstančius vaikus, rusų raketomis ir salvinės ugnies sistemomis barbariškai naikinamus miestus. Kokios, jūsų manymu, tikrosios Rusijos agresijos prieš Ukrainą priežastys? Kodėl nepavyko laiku užkirsti jai kelią?

Vertinant įvykius per geopolitinę prizmę, į karą Ukrainoje žiūriu kaip į dviejų milžiniškų galios centrų susidūrimą. Iš vienos pusės – JAV ir visa eilė Vakarų šalių, įskaitant visas Europos Sąjungos ir NATO nares, Australiją, Japoniją bei Pietų Korėją. Tai besiplečiantis galios centras. O iš kitos – Rusija ir Baltarusija, kurios sudarytų stagnuojantį arba net senkantį galybės centrą. Prie pastarojo bloko potencialiai galėtų prisijungti Kinija, kuri iš tiesų yra kylanti ekonominė ir karinė galybė, bet toks prisijungimas dar nėra garantuotas, greičiau abejotinas.

Kitaip sakant, susiduria ekspansyvus Vakarų pasaulis su dar galutinai nesusiformavusiu Eurazijos bloku. Vakarų pasaulis su savo ekonomine galia yra maždaug 33 kartus stipresnis nei Rusija, jei ekonominę galią matuotume pagal metinius BVP rodiklius. Tiesa, jei Rusijai pavyktų įtraukti  Kiniją į kažkokią karinę sąjungą arba gauti iš jos rimtą paramą, šis disbalansas ryškiai sumažėtų. Bet vis tiek Vakarų pasaulis būtų tris kartus stipresnis, nei galimas Rusijos – Kinijos tandemas pagal BVP dydį.

Tai reikštų, kad ilgesnio karo akivaizdoje Vakarų pasaulis sugebėtų mobilizuoti triuškinančią karinę persvarą Rusijos atžvilgiu. Putinas šitą faktą gerai žino. Todėl manau, kad jis visas viltis dėjo į staigų puolimą, greitą, pergalingą žygį prieš Ukrainą ir Vakarų pasyvų pritarimą jau įvykusiam faktui (fait accompli). Vakarai, matyt, jautė savo pranašumą ir ekonominį patrauklumą milijonams Rytų europiečių ir tęsė ES ir NATO plėtrą, nepaisydami Maskvos prieštaravimų. Vakarų pasaulis tikriausiai manė, kad jeigu jau Rusija yra stagnuojanti galybė, tai Vakarų ekonominę bei politinę ekspansiją reikėtų laikyti natūraliu, nesustabdomu procesu. Iki karo pradžios vasario mėnesio pabaigoje Maskva turbūt suvokė, kad Ukraina jau beveik negrįžtamai išslydo iš jos įtakos zonos ir ruošiasi kultūrine, ekonomine ir saugumo politikos prasme pilnai integruotis į Vakarų pasaulį. Beveik visos buvusios Varšuvos pakto šalys seniai jau ištrūko iš Rusijos orbitos, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Taigi, spėčiau, kad Putinas nusprendė, jog laiko liko nedaug, kad galėtų kaip nors sustabdyti Rusijos galios smukimą iki regioninės reikšmės subjekto. Tad jis ėmėsi avantiūros, tikėdamas, kad kariniu būdu pavyks greitai nuversti Kijevo valdžią ir sugrąžinti Ukrainą į savo įtakos zoną. Jei Putino planas būtų buvęs sėkmingai įgyvendintas, Rusija galėtų tikėtis pakeisti jėgų santykį tarp Vakarų pasaulio ir Rusijos šiek tiek jai palankesne kryptimi. Ukraina pagal savo gyventojų skaičių ir ekonominius pajėgumus visgi turi svarią reikšmę geopolitiniuose skaičiavimuose.

Tačiau atrodo, kad Putino planas nebus pilnai įgyvendintas, nes jo aplinkos žmonės ir, ko gero, jis pats nepakankamai įvertino ukrainiečių nacionalizmo gajumo. Dėl paprastų ukrainiečių žmonių herojiško pasipriešinimo rusams, atrodo, teks pasitenkinti kuklesniais laimėjimais, jei jų valstybė iš viso nepatirs kracho dėl šio karo ir su juo susijusių ekonominių sankcijų. Gali būti, kad tikėtinos taikos derybos baigsis tuo, jog Rusijai liks tam tikra Ukrainos teritorijos dalis, kurią Maskva bandytų aneksuoti kada nors ateityje. Šia prasme manau, kad rusai bandys užimti Mariupolio uostą, kad galėtų sujungti Krymą su Donecko sritimi. Tai duotų Putinui progą paskelbti save šio karo „laimėtoju“. Spėju, kad rusai paspartintų taikos derybų eigą, jeigu jiems pavyktų visiškai užimti Mariupolį.

A.Avižienis: „Manau, kad kitos, nuosaikesnės jėgos JAV vadovybėje nenorėtų matyti visai žlugusios Rusijos, nes tada atsivertų pavojinga galios tuštuma Sibire ir likusioje Rusijos teritorijoje, kurią galėtų užpildyti auganti Kinijos galia.“

Kodėl nepavyko laiku užkirsti kelią karui? Manau, net jei Vakarų atstovai būtų formaliai pažadėję nesuteikti Ukrainai pilnos narystės NATO, Putinas vis tiek suprato, kad Ukrainos integracija į Vakarų struktūras eventualiai reikštų, jog ukrainiečiai taptų besiplečiančio Vakarų bloko dalimi, taip pat ir saugumo politikos kontekste. Putinas, matyt, nusprendė panaudoti savo karinę galią – tai galbūt vienintelė likusi sritis, kurioje Rusija dar turi regioninį pranašumą, kad pakeistų nepalankius geopolitinius procesus savo naudai. Galbūt jis jau praeitą rudenį nutarė, kad atėjo laikas išspręsti klausimą – ar Rusija išliks pasaulio galybe su Ukraina savo interesų zonoje, ar pamažu nugrims iki regioninės reikšmės galybės statuso. Todėl ir jo derybiniai reikalavimai rudenį tapo tokie kategoriški, pavyzdžiui, atitraukti NATO puolamąjį potencialą nuo Rusijos sienų iki 1997 m. padėties, t.y. iki NATO plėtros pradžios Rytuose. Turbūt jis apskaičiavo: arba Vakarai pasiduos ir jis laimės, arba jis pradės karą ir atstatys prarastas jėgos pozicijas karine persvara regione. Man jo veiksmai atrodo turintys pavojingo avantiūristo elgesio bruožų.

Rusijos rengiama agresija prieš Ukrainą, apie kurią taip ilgai ir, kaip vėliau paaiškėjo, nepaprastai tiksliai pranešinėjo Jungtinių Valstijų žvalgyba, dauguma ir Lietuvos, ir užsienio šalių politikos apžvalgininkų netikėjo iki paskutinės minutės. Net patyrę Vakarų ekspertai manė, kad Putinas tik blefuoja. Ar taip manėte ir jūs? Kodėl?

Man didžiausią įspūdį padarė aukšti ukrainiečių pareigūnai, kurie beveik visi neigė JAV žvalgybos prognozes dėl gresiančio karo iki Donecko ir Lugansko sričių „nepriklausomybės“ paskelbimo. Jei kas jau turėjo žinoti realią padėtį prie Ukrainos sienų, tai maniau, kad greičiau patys ukrainiečiai, ne JAV žvalgyba.

Taip pat žinodamas, kad Prancūzija ir Vokietija spaudė Ukrainą priimti Minsko sutartis per atnaujintą Normandijos derybų formatą iki rusų puolimo, maniau, kad ir JAV vadovybė norėjo matyti greitesnę pažangą, užbaigiant tvyrančią įtampą dėl Rusijos karių, dislokuotų prie Ukrainos pasienio. Buvau tos nuomonės, kad JAV jau senokai norėjo užbaigti besitęsiančias derybas dėl Ukrainos statuso, nes Vašingtonas jau kurį laiką skelbė, jog pagrindinis jo dėmesys turėtų būti skirtas iššūkiams, susijusiems su augančia Kinijos galybe, spręsti. Tad priėjau išvadą, kad Vašingtono įspėjimai dėl gresiančios masinės rusų karinės intervencijos buvo tik spaudimo priemonė išgąsdinti ukrainiečius, kad jie kuo greičiau sutiktų priimti Minsko sutarčių nuostatas.

Be to, mačiau, kaip neigiamai Vakarai reagavo į Putino avantiūrą 2014 m., kai jis jėga atplėšė Krymą ir rėmė Donbaso separatistus. Nuo 2000 m. Putinas nepaprastai daug laiko ir energijos skyrė  ekonominių ryšių su Vakarais plėtrai. Jis suprato, kad Rusijos karinė galybė išsilaikys tik tuo atveju, jeigu Rusija galės įsigyti vakariečių technologijas, perims patirtį, gaus investicijų ir taip modernizuos stagnuojančią ekonomiką. Maskvos ryšiai su Vakarais smarkiai atšalo po pirmojo Ukrainos karo, Putinas patyrė tam tikrą izoliavimą – Rusija buvo pašalinta iš G-8 valstybių bendravimo formato, patyrė kitas Vakarų sankcijas. Tad kam reikėtų rizikuoti dar didesne izoliacija dėl antro karo su Ukraina?

Jau nuo 2004–2005 m. nemažai politikos apžvalgininkų pastebėjo, kad Putinas tapo vis labiau autoritariniu vadovu, vis dažniau prabildavo apie Sovietų Sąjungos žlugimą kaip „katastrofą“, vis dažniau pabrėždavo istorinę carų imperijos šlovę. Tad kyla klausimas – ar Putinas visą laiką laukė progos grįžti prie imperinių svajonių realizavimo programos, ar Vakarų ekonominė ir politinė ekspansiją į buvusią Sovietų Sąjungos ir carų Rusijos kontrolės zoną išprovokavo jo agresyvumą ir neracionalią masinę karinę agresiją? Kaip jau minėjau, jeigu Putino avantiūra Ukrainoje atves prie ilgesnio karo, Vakarai galės mobilizuoti žymiai stipresnę karinę galią prieš Rusiją, nei ji galėtų tai padaryti. Čia būtų dar viena aplinkybė, kuri turėtų įtikinti racionalius stebėtojus, kad Putinas nedrįs kelti iššūkio visam Vakarų pasauliui.

Vakarų spaudoje pasirodantys nauji duomenys liudija, kad, šaltinių Maskvoje teigimu, net Rusijos Vyriausybės nariai nežinojo apie Putino planus pulti Ukrainą – jie iš anksto buvo informuoti tik apie būsimą Donbaso „respublikų“ pripažinimą. Plataus masto karas jiems patiems esą buvęs šokas. Jei branduolinėje valstybėje sprendimą pradėti karą priima vienas ar keli žmonės, galbūt galimai nesveiki, vadinasi, eskalacija yra ir neprognozuojama, ir nebevaldoma? Nėra jokių saugiklių, kad dabartinis Rusijos karas su Ukraina neperaugtų į Trečiąjį pasaulinį karą?

Istorija rodo, kad diktatorių aplinka, kol jiems sekasi pasiekti ekonominių laimėjimų arba pavyksta nugalėti priešą karo lauke, būna nusiteikusi paklusti vadui. Bet jeigu ima atrodyti, kad vadas veda šalį į katastrofą arba jis patiria stambių karinių pralaimėjimų, karininkai, saugumiečiai, diplomatai iš jo aplinkos pradeda planuoti būdus, kaip išvengti katastrofos padarinių sau asmeniškai ir visai valstybei.

Kai 1938 m. Hitleris pradėjo spausti Čekoslovakiją, kad ji atiduotų Vokietijai Sudetų kraštą, o Vakarų šalys sureagavo mobilizuodamos savo karines pajėgas, atsirado susirūpinusių aukštų Reicho karininkų ir diplomatų būrys, kuris užmezgė slaptus kontaktus su Britanijos pareigūnais, siekdamas nušalinti Hitlerį nuo valdžios ir atkurti normalius santykius su Vakarų valstybėmis. Bet kadangi Hitleriui pavyko prisijungti Sudetų kraštą pasinaudojant diplomatija ir išvengiant karinio konflikto, šis pasipriešinimo židinys žlugo. Panašiai galėtų atsitikti ir Rusijoje, jeigu aukšti Putino aplinkos pareigūnai arba turtingi oligarchai suvoks, kad jiems gali kilti asmeninis pavojus dėl besitęsiančios Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą. Taip pat įsakymas panaudoti branduolinius ginklus prieš kitą šalį turėtų būti suprantamas kaip tiesus kelias į susinaikinimą tiesiogine prasme, nes ir Rusija, ir NATO turi neįsivaizduojamą griaunamąjį branduolinio arsenalo potencialą. Daug politikos stebėtojų mano, kad įsakymas panaudoti branduolinius ginklus vargu ar būtų karininkų įvykdytas.

Įtakingas JAV senatorius respublikonas Lindsey Grahamas neseniai per TV pareiškė, kad būtų gerai, jeigu kas nors Rusijoje fiziškai pašalintų Putiną – kaip kad 1944 metais Vermachto pulkininkas Clausas von Stauffenbergas bandė susprogdinti Hitlerį. Ar gali būti, kad tokie žodžiai išduoda JAV politinio elito desperaciją – atvesti į protą Kremlių nepadeda nei triuškinamos ekonominės sankcijos, nei totali diplomatinė izoliacija?

Manau, dar per anksti kalbėti apie JAV politinio elito desperaciją. Daugelis JAV pareigūnų supranta, kad ekonominės sankcijos negali suveikti iš karto. Reikės savaičių ir mėnesių, kad plačioji Rusijos visuomenė pajustų Putino avantiūros kaštus. Reikia laukti aukštų infliacijos, bedarbystės rodiklių ir ryškaus gyventojų pajamų smukimo. Jau dabar vartojimo prekių kainos daug kur Rusijoje padidėjo 20–30 proc., nes tiek nuvertėjo rublis, o 75 proc. ne maisto prekių yra importuojamos už tvirtą valiutą.

A.Avižienis: „Jeigu Putino avantiūra Ukrainoje atves prie ilgesnio karo, Vakarai galės mobilizuoti žymiai stipresnę karinę galią prieš Rusiją, nei ji galėtų tai padaryti.“

Senatorius Grahamas priklauso prie vadinamųjų JAV „vanagų“ frakcijos, kuri jau seniai svajoja apie Putino nušalinimą nuo valdžios. Manau, kad toks jo raginimas, kurį, beje, didesnė dalis JAV Kongreso narių atmetė, gali turėti ir tam tikrą racionalų pagrindą. Nukreipdamas savo pyktį asmeniškai į Putiną, Grahamas galbūt subtiliai primena jam, kad kol kas jis dar ko gero būtų Vakarų pasaulio laikomas taikos derybų partneriu. Bet ilgainiui, augant ukrainiečių aukų skaičiui, stiprėjant pabėgėlių srautams ir besiplečiant Ukrainos miestų naikinimui, pasaulio visuomenė vis labiau traktuos Putiną kaip karo nusikaltėlį, o ne Rusijos prezidentą. Tokiu atveju niekas nenorės su juo sėsti derėtis. Tada taptų dar sunkiau rasti išeitį iš dabartinės katastrofos.

Visai neseniai JAV Senatas vienbalsiai priėmė įstatymiškai neįpareigojančią  rezoliuciją, paskelbusią Putiną ir jo artimiausius pagalbininkus karo nusikaltėliais. Manau, tai dar vienas įspėjimas, kad konfliktas ilgainiui galėtų išaugti iki tokio lygio, kai Vakarai siektų visiško Rusijos žlugimo ir Putino režimo pakeitimo. Panašiai Vakarai kariavo Antrąjį pasaulinį karą – siekė Vokietijos Reicho žlugimo ir Hiterio valdžios nuvertimo. Jie nenorėjo jokių derybų su Berlynu, siekė tik visiškos kapituliacijos. Kol kas matome, kad Europos vadovai, Prancūzijos prezidentas E.Macronas ir Vokietijos kancleris O.Scholzas, vis dar palaiko intensyvius kontaktus asmeniškai su Putinu. Jei padėtis toliau blogėtų, manau, kad ir šie Europos politikai nustotų bendravę su Putinu. Bet tokiu atveju būtų daug sunkiau pasiekti taiką diplomatiniais būdais.

Penkiolika metų esate dirbęs Jungtinių Valstijų diplomatinėje tarnyboje, „iš vidaus“ stebėjęs ne vieną rimtą tarptautinę krizę. Kaip šia prasme apibūdintumėte dabartinę – turiu galvoje Rusijos ir Ukrainos karą? Girdime ryžtingą Vakarų retoriką, matome įspūdingas sankcijas, net Vokietijos valdžia ėmė siųsti į Ukrainą ginklus. Kita vertus, neliečiami Rusijos bankai, per kuriuos atsiskaitoma už rusiškas dujas ir naftą, griežtai atsisakoma duoti Ukrainai netgi rusiškų naikintuvų, nesileidžiama į kalbas dėl jos oro erdvės uždarymo rusų aviacijai. Ar kartais netvyro nemaloni „dvigubo žaidimo“ nuojauta, kai tarsi sakoma: nelįsk prie mūsų, paskui dėl visko susitarsime?

Kaip minėjau, JAV jau kurį laiką norėtų pagrindinį savo dėmesį skirti Kinijos iššūkiui, todėl, manau, JAV Vyriausybei nebūtų parankus ilgas konfliktas su Rusija. Beje, galima spėlioti, kad Putinas klaidingai interpretavo Vašingtono gan dažnai aptarinėtą tezę, kad JAV svarbiau yra Kinijos keliami iššūkiai, nei Rusijos. Putinas iš šių viešų JAV vadovų samprotavimų galėjo padaryti išvadą, kad amerikiečiai ne taip jau jautriai reaguotų į jo karinę intervenciją Ukrainoje.

Nepaisant visų aistrų ir nekaltų ukrainiečių aukų, manau, kad JAV visgi ilgainiui norėtų pritraukti Rusiją arčiau Vakarų ir atitolinti nuo Kinijos. Minėjau Vašingtono „vanagus“, kurie, ko gero, pageidautų Putino režimo žlugimo ir Rusijos susilpninimo. Bet aš manau, kad kitos, nuosaikesnės jėgos JAV vadovybėje nenorėtų matyti visai žlugusios Rusijos, nes tada atsivertų pavojinga galios tuštuma Sibire ir likusioje Rusijos teritorijoje, kurią galėtų užpildyti auganti Kinijos galia. Dabar sunku įsivaizduoti, bet yra nemažai istorinių įvykių, kurie galėtų parodyti, kad JAV ir Rusijos santykiai patirdavo rimtų krizių, bet ilgainiui vėl atšildavo. Atsiminkime, kad JAV masiškai rėmė Sovietų Sąjungą per Antrąjį pasaulinį karą, be jos paramos pastaroji būtų žlugusi. Jeigu tik Maskva parodytų pakankamą lankstumą taikos derybose su Kijevo atstovais, manau, kad Vašingtonas pradėtų ieškoti galimybių atstatyti pašlijusius santykius. Galbūt tam, kad būtų atnaujinti konstruktyvūs kontaktai su Vakarais, Rusijai reikėtų pašalinti Putiną.

Įtampos mažinimo tarp Rusijos ir Vakarų bloko tikriausiai reikėtų laukti ilgiau nei metus. Bet nereikėtų pamiršti, kad 1956 m. Sovietų Sąjunga kruvinai numalšino vengrų sukilimą ir sulaukė Vakarų pasmerkimo. Po šių tragiškų įvykių tarpvalstybinius santykius apėmė štilis. Tačiau po trijų metų, 1959 m. rudenį, kruvinasis Chruščiovas buvo iškilmingai priimtas Vašingtone ir praleido 13 dienų JAV draugiškai bendraudamas su Amerikos pareigūnais ir visuomene. Pasaulio galybių vadovams svarbiausia galios apskaičiavimai (ekonominis pajėgumas, gyventojų gausa, karinis potencialas), moraliniai dėsniai gali stipriai veikti kurį laiką po didesnių sukrėtimų, bet ilgainiui vadovaujantys politikai atsigręžia į kitų valstybių jėgos aspektus ir politiką formuoja pagal galios kriterijus.

Niūri prognozė, kad po Ukrainos gali ateiti Baltijos šalių eilė, jau skamba ne tik iš ekspertų ar apžvalgininkų, bet ir Vakarų vyriausybių atstovų lūpų. Lietuvoje visos viltys dedamos į NATO. O kas, jeigu JAV prezidento rinkimus po 3 metų laimės D.Trumpas, kuris ne kartą žavėjosi V.Putinu, vadino jį genijumi, ir kuris savo laiku net svarstė galimybę pačiai Amerikai išstoti iš NATO? Ar toks scenarijus nėra įmanomas?

Kitą savaitę į Europą atvyks JAV prezidentas J.Bidenas iš esmės tartis su Europos šalių vadovais dėl senojo žemyno saugumo ateities. J.Bidenas yra pareiškęs, kad jeigu Putino agresija tęsis, JAV dislokuos iki 80 000 papildomų karių Europoje, taip pat ir rytiniame mūsų flange. Dabar kalbama net apie 100 000 papildomų JAV karių. Vieną dešimtadalį tų papildomų pajėgų amerikiečiai jau perkėlė į Europą. Lenkijoje amerikiečių karių jau skaičiuojama 10 000, kai dar prieš karą jų tebuvo vos 2 000. Lietuvoje statomos kareivinės, plečiama karinė infrastruktūra priimti papildomiems tūkstančiams NATO kariškių. Lietuvos politikai kalba, kad JAV karių Lietuvoje galėtų būti 7 000, šiuo metu jų yra 2 000–3 000. JAV duoda Putinui suprasti, kad Vakarų pasaulis palaipsniui stiprins savo karines pajėgas Europoje ir jos rytiniame flange (jau minėjau Vakarų pasaulio mobilizacinio pajėgumo pranašumą Rusijos atžvilgiu) ir imsis papildomų sankcijų, jei Rusija tęs jos pradėtą karą Ukrainoje. Ilgalaikės perspektyvos Rusijai yra prastos. Tad Putinui dar duodamas šansas pasirinkti diplomatinį kelią, kol nevėlu.

O dėl Trumpo pasakyčiau, kad reikėtų daugiau dėmesio kreipti į realius jo veiksmus, o ne skambias frazes. Jo valdymo metu JAV žymiai padidino finansavimą karinėms struktūroms. Atšilimo politika su Putinu taip ir liko neįgyvendinta per visus ketverius Trumpo valdymo metus. Jis spaudė turtingąją Vokietiją skirti daugiau lėšų karinėms reikmėms. O kad padidintų spaudimą Berlynui, Trumpas užmezgė ypatingai šiltus ryšius su Lenkijos politine vadovybe. Buvo plačiai aptarinėjami JAV planai perdislokuoti Amerikos karius iš Vokietijos į Lenkiją. Visgi lenkai sulaukė padidinto JAV karinio kontingento savo teritorijoje valdant Trumpo administracijai. Taigi, matome, kad prie Trumpo JAV stiprino NATO rytinį flangą, o ne traukėsi iš Europos, kaip buvo galima manyti klausantis Trumpo retorikos.

Kaip, jūsų manymu, karas Ukrainoje pakeis Vakarų ir Rusijos santykius, kaip atsilieps Lietuvos užsienio ir vidaus politikai? Kas šiuo požiūriu atrodytų svarbiausia?

Daug kas priklausys nuo karo Ukrainoje trukmės. Jeigu pavyktų pasiekti taiką per ateinančias savaites ar kelis mėnesius, manau, kad metus ar kažkiek ilgiau tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio vyraus šalti, įtempti santykiai, o vėliau prasidėtų bandymai mažinti įtampą. Rimtas klausimas, ar Ukraina ir Vakarų blokas pripažintų galimus rusų teritorinius užkariavimus, pavyzdžiui, ar sutiktų su Mariupolio prijungimu prie rusų kontroliuojamos Donecko srities. Jei rusai bandytų toliau valdyti užkariautas ukrainiečių žemes ir Vakarai tam priešintųsi, tai reiktų tikėtis ilgo Šaltojo karo-2, t.y., pirmojo Šaltojo karo tąsos. Kaip jau sakiau, Rusijos ekonomika yra per silpna, kad galėtų tikėtis išsilaikyti tolimoje padidintos įtampos su Vakarais perspektyvoje.

Karo grėsmė Europoje sustiprino JAV vaidmenį ir galią. Taip pat sustiprėjo NATO ir ES viršnacionalinės institucijos nacionalinių valstybių suverenitetų atžvilgiu. Karo grėsmė siejasi su padidintu disciplinos lygiu. Nacionalinės valstybės yra priverstos laikytis vieningos linijos rusų grėsmės atžvilgiu. Patriotinėms europiečių jėgoms karinė grėsmė yra neigiamas reiškinys, nes kai konfliktuoja didieji galios centrai, mažosios valstybės turi paklusti stipresniųjų partnerių valiai. Lietuvos vidaus politikoje taip pat matome valdančiųjų susirūpinimą, kad tik Vakarų partneriai nepastebėtų, jog Lietuvos žmonės nesutinka su visomis ES skelbiamomis vertybėmis. Kaip jau pamatėme per pastarąsias savaites, atsiranda ir laisvo žodžio suvaržymų.

Dėkoju už pokalbį.