Kambodža, esanti Pietryčių Azijos Indokinijos pusiasalyje, ribojasi su Tailando įlanka. Ši tarp Tailando, Laoso ir Vietnamo įsikūrusi šalis yra kelių neįprasčiausių ekosistemų pasaulyje namai. Kambodža – viena iš didžiausios biologinės įvairovės Pietryčių Azijoje šalių, jos gamtą ir klimatą reguliuoja musonų ciklai. Čia miško milžinų, įgudusių plėšrūnų ir gelmių siaubūnų namai bei kraštas, kuriame iš naujo atrandamos seniai prarastos civilizacijos.

Didžiąją šalies dalį sudaro centrinė lyguma, esanti žemumose ir užimanti daugiau kaip tris ketvirtadalius Kambodžos. Šiaurėje ir pietvakariuose šalies centrą supa kalnų grandinės, rytuose – tankiais miškais apaugusios banguotos kalvos. Kaip arterijos išsiraizgiusios upės, ištekančios iš miškingų aukštumų ir siekiančios centrines Tonle Sapo baseino lygumas ir Mekongo žemumas, jungia įvairiausius gamtos arealus.

Pagrindinė vandens arterija, maitinanti šias pelkes ir besidriekianti net 4 tūkst. km, yra didžiulė Mekongo upė. Tekėdama į pietus ji keičia aplinką ir pripildo Tonle Sapo ežerą – didžiausią sausumoje esantį vandens telkinį Pietryčių Azijoje. Kambodžos gamtos ateitis priklauso nuo trapios pusiausvyros tarp sezonų ir gebėjimo pasinaudoti gausos laikotarpiais.

Kambodžos miškuose slepiasi milžinai. Rytinėse lygumose prieglobstį randa didžiausia azijinių dramblių populiacija Kambodžoje. Niekas negali pastoti kelio apie tris tonas sveriančiam laukiniam gyvūnui, ryžtingai siekiančiam tikslo. Po liūčių miškas sužaliuoja, bet azijiniai drambliai retai kada ilgam apsistoja vienoje vietoje. Per dieną jie gali ėsti net 16 valandų, todėl jiems gyvybiškai svarbu rasti ėdesio ir vandens oazę.

Dramblio straublys, sudarytas iš daugiau kaip 100 tūkst. raumenų, praverčia atliekant galybę užduočių. Juo galima ėsti, uostyti, kvėpuoti, bendrauti ir tyrinėti kelią. Šio milžino pėdos atlieka amortizatorių funkcijas ir paskirsto kūno svorį keliaujant per slidų purvą. Nuvirtusių medžių žievė ir lapai tėra užkandis. Drambliai turi nuolat keliauti, kad iki sutemstant pasiektų ėdesio ir vandens dovanojančius plotus.

^{AFP/Scanpix nuotr.}

Kasmetinės musoninės liūtys leido ištisą tūkstantmetį klestėti sudėtingoms senosioms civilizacijoms. Galingiausia buvo khmerų imperija ir jų jau seniai apleista Ankoro karalystė. Kadaise Ankoro šventyklose virė gyvenimas. Prieš 800 m. pastatytas miestas buvo didingiausias ikiindustrinis miestas pasaulyje. Vieta miestui buvo pasirinkta ne dėl religinės ar kultūrinės reikšmės, bet dėl pasiekiamo vandens.

Šiame senoviniame mieste gyveno apie 1 mln. žmonių, o jų išlikimas priklausė nuo upių ir musoninių liūčių. Jie sukūrė sudėtingą griovių ir rezervuarų sistemą. Vanduo buvo neprastai svarbus ir, manoma, kad šios imperijos žlugimą lėmė siaubinga sausra. Šiandien Ankoro miestą pasiglemžė aukšti medžiai ir kibūs vijokliai.

^{AFP/Scanpix nuotr.}

LRT TELEVIZIJOS dokumentinis serialas „Nepažinti Indokinijos kampeliai“