Ant aukščiausio Europos kalno Monblano Italijos pusėje buvo rasti trijų, turbūt, prieš porą dešimtmečių žuvusių žmonių lavonai. Gelbėtojų Prancūzijos kalnuose teigimu, iš viso Alpėse aplink Monblaną per metus pagalbos prireikia maždaug 2000 alpinistų, apie 100 iš jų gyvybė kalnuose ir užgęsta. Ne kartą – ir lietuvių.

Pavojingas rugpjūtis

Šį kartą aliarmą sukėlė vienas prancūzų alpinistas, aptikęs tris lavonus ir juos nufotografavęs. Žuvusieji buvo susirišę viena virve. „Ledynas nuolat juda, ir galime sakyti, kad jie mirė maždaug 1995 metais“, – sakė Alpių gelbėjimo policijos šiaurės vakarų Italijos Aostos slėnio regione atstovas.

Italijos ir Prancūzijos teritorijose esantis Monblanas nuolat pareikalauja žygeivių ir alpinistų aukų. Neseniai buvo pranešta, kad Prancūzijoje, kopdamas į Monblano kalną, žuvo alpinistas iš Ukrainos, Odesos ekonomikos universiteto dėstytojas Pavelas Petričenka (42 m.). Pranešime sakoma, kad rugpjūčio 18 dieną vyriškis, kartu su lenku, su kuriuo susipažino Alpėse, ėmė kopti į kalną, tačiau vyrus užklupo pūga. Lenkas sugrįžo į slėptuvę, o odesietis toliau kopė aukštyn. Apie 22 valandą jis pasiuntė signalą, prašydamas prancūzų pareigūnų pagalbos. Tačiau dėl prastų oro sąlygų jiems nepavyko pradėti gelbėjimo operacijos. Tik pūgai nurimus gelbėtojų sraigtasparnis aptiko dėstytojo lavoną. Iki viršūnės vyrui dar buvo likę 800 metrų. Jis žuvo nukritęs nuo uolos.

Prieš tai, kopdami į Takiulio viršukalnę (4248 metrai), sušalo du alpinistai (40 ir 50 m.) iš Vokietijos. Jų kūnai buvo rasti daugiau nei 4 kilometrų aukštyje.

Vien rugpjūtį ant Monblano įvyko virtinė mirtimi pasibaigusių nelaimių: žuvo alpinistų iš Prancūzijos, Čekijos, Pietų Korėjos, Japonijos ir Ukrainos.

Aukščiausia viršukalnė

Alpėse stūksantį Monblaną įprasta vadinti aukščiausiu Vakarų Europos, taip pat Europos Sąjungos kalnu. Alpių kalnynas – 1200 km ilgio, tęsiasi lanku nuo Viduržemio jūros iki Panonijos lygumos Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos ir Slovėnijos teritorijose. Išvertus į lietuvių kalbą, Monblano pavadinimas reiškia „baltąjį kalną“.

Prieš porą metų ekspertai atliko aukščiausio Europos kalno matavimus ir paskelbė, kad jo aukštis šiuo metu yra 4 km 810 m ir 6 cm. O tai reiškia, kad kalnų masyvas susitraukė 38 cm, lyginant su 2011 metų matavimo duomenimis.

Monblano aukščiui įtakos turi orai. Esant silpnam vėjui ir gausiems krituliams, ledynas kalno viršūnėje paauga. Nuo 2001-ųjų kalno aukštis matuojamas kas dvejus metus. Nuo 2003 iki 2007 metų Monblano aukštis buvo padidėjęs nuo 4 km 808 m iki beveik 4 km 811 m. Žemiau 4 km 810 metrų ribos kalnas pastarąjį kartą buvo smuktelėjęs 2005-aisiais.

Pirmieji alpinistai

Pasigirti Monblanu gali dvi valstybės: Prancūzija ir Italija. Šio kalno viršūnės siekiantys alpinistai kopti gali tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Sezono piko metu – liepą-rugpjūtį – jo viršūnėn kasdien pasileidžia iki kelių tūkstančių žmonių, tačiau žemyn grįžta ne visi.

Pirmieji į Monblaną užkopė prancūzas Žakas Balma bei šveicarų gydytojas ir mokslininkas Mišelis Gabrielis Pakardas. Viršūnę jie pasiekė 1786-ųjų rugpjūčio 8-ąją. Vienus iš pirmųjų pasaulyje alpinistus kopti į Monblaną paskatino šveicarų geologo Oraso Benedikto Sosiuro įsteigta premija tiems, kurie įkops į aukščiausią Europos viršūkalnę. Beje, O. B. Sosiuras buvo pirmasis išmatavęs Monblaną ir ne kartą į jį įkopęs.

Pirmoji į kalną užkopusi moteris buvo Marija Paradis. Ji tai padarė 1808-ųjų liepos 14-ąją. 1886 metais, savo medaus mėnesio metu, būsimasis JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas vadovavo amerikiečių alpinistų ekspedicijai, kopusiai į Monblaną.

Trys populiariausi

Pasiekti Monblano viršūnę galima kopiant penkiais skirtingais maršrutais, tačiau pagrindiniais iš jų vadinami trys populiariausieji. Sau tinkamą kiekvienas gali pasirinkti pagal poreikius ir galimybes. Pats paprasčiausias ir populiariausias maršrutas, siekiantiems Monblano viršūnės, – Klasikinis, oficialiai vadinamas „Gouter Route“. Juo kopti galima nuo birželio pradžios iki rugsėjo pabaigos. Tai maršrutas, kuriam beveik nereikia ypatingų alpinizmo įgūdžių – mat čia tiesiog kopiama į viršų. Tiesa, pasitaiko pavojingų zonų, kurioms būdingos akmenų griūtys.

Antrasis populiarus maršrutas vadinasi Trijų viršūnių – „Trois Monts“. Šis maršrutas laikomas vidutinio sunkumo. Keblus jis dėl to, kad pasirinkus šį maršrutą, jau neapsieinama be būtinų alpinistų kopimo technikos žinių bei pagalbininkų: kačių, ledkirčių. Be to, keliautojams reikia įveikti apie 70 metrų aukščio sniego – ledo sieną. Šis maršrutas yra pats populiariausias.

Trečiasis populiariausių maršrutų sąraše – mažiausiai paklausus Itališkasis maršrutas („Italian Route“). Tai vienintelis maršrutas, kurį pasirinkus startuojama iš Italijos, o ne Prancūzijos pusės. Šis maršrutas yra pats ilgiausias laiko prasme. Be to, jį pasirinkus būtina ir ypač gera fizinė forma bei kalnų kelionių, alpinizmo patirtis. Maršruto aprašymuose teigiama, kad įgyti čia reikiamą fizinę formą, pavyzdžiui, sporto salėje nepavyks – reikia iš tiesų daug treniruotis pačiuose kalnuose. Keliautojus trečiuoju, itališkuoju, maršrutu pasitinka stačios kalnų, ledo sienos, kurioms įveikti reikalinga ne tik kopimo, bet ir laipiojimo patirtis.

Daugiausia nelaimių atsitinka kopiant į Mon Modi viršūkalnę (4465 m.). Išvertus iš prancūzų kalbos pavadinimas reiškia „Prakeiktas kalnas“. 2012 metais čia įvyko viena didžiausių nelaimių. Kopiant į kalną sniego lavina palaidojo 3 alpinistus iš Didžiosios Britanijos, po 2 iš Šveicarijos, Vokietijos, Ispanijos. Dar 9 alpinistus pavyko išgelbėti.

Pernai dvi moterys, slovakė ir lenkų kilmės britė, su vedliu vokiečiu kopė į Mon Modi viršūnę ir buvo 4100 metų aukštyje, kai ankstų rytą ant jų užgriuvo ledo masyvas. Alpinistai žuvo nukritę į tarpeklį 150 metrų žemyn. Gelbėtojams teko juos iš ledo vaduoti grandininiais pjūklais ir pasitelkus ekskavatorių.

Rugpjūtį daugiausiai alpinistų ir mėgina šturmuoti aukščiausią Alpių viršukalnę, kur netgi šilčiausią mėnesį gali staiga užklupti smarkios pūgos. Monblano masyve, be pagrindinės viršukalnės, dar yra apie 200 žemesnių smailių, kopimas į kurias ne mažiau pavojingas. Štai prieš porą metų 6 alpinistai žuvo, kai mėgino įkopti į Sidabro Smailę, kurios aukštis – 3901 metras virš jūros lygio. Tais pačiais metais du alpinistai ir jų vedlys buvo rasti negyvi netoli Viduriniosios Smailės, kurios aukštis – 3842 metrai virš jūros lygio.

Nori išgarsėti

Tiek prancūzų, tiek italų gelbėjimo tarnybos pastaruoju metu labai susirūpinę, kad nuolat daugėja joms darbo, nes į aukščiausią kalną bando kopti ne tik patyrę alpinistai, tačiau ir visai tam nepasirengę naujokai. Turizmo agentūros kopimą į Monblaną reklamuoja kaip pasivaikščiojimą, tad kartais per dieną čia būna iki 200 kopiančių, o per metus šis skaičius pasiekia net 30 000. Todėl ir žūstančiųjų nuolat daugėja. Dar daugiau – atsiranda drąsuolių, o gal bepročių, kurie siekdami rekordų į kalną tempiasi vaikus. Patyrę alpinistai buvo nustebę, kai pamatė, kad vengras, kopdamas į kalną, vedasi du dvynukus (9 m.). Abu vaikai ant pečių tempė po 12 kilogramų sveriančias kuprines. Tik 3800 metrų aukštyje gydytojams, gidams ir gelbėtojams vis tik pavyko perkalbėti tėvą nerizikuoti vaikų gyvybėmis. Po derybų visa šeima sraigtasparniu buvo nuskraidinta į Šamonį.

Komentuodamas šį įvykį miesto, kuriame įsikūrę gelbėtojai, meras Žanas Markas Peileksas, sakė: „Nei avarinė tarnyba, nei žandarmerija neturi galimybių sekti kiekvieną, galima sakyti, išprotėjusį keliautoją. Alpinistais aš jų net nevadinčiau. Šiandien Monblanas tapo Disneilendu. Mes jau pavargome gelbėti visokius avantiūristus ir leisti mūsų mokesčių mokėtojų pinigus. Aš manau, kad pats laikas pakeisti įstatymus ir už neprognozuojamus veiksmus bausti ne tik piniginėmis baudomis, bet ir nelaisve“.

Tai jau ne pirmas kartas, kai tėvai į Monblaną vedasi vaikus. 2014 metais amerikietis Polas Svinis kopė į kalną su dukra Šenon (11 m.) ir sūnumi Polu (9 m.). Jis siekė tapti žinomiausiu pasaulyje jauniausių alpinistų tėvu. Šiemet dar vienas alpinistas iš Austrijos bandė į kalną kopti su savo 5 metukų sūnumi. Jo kelionę pavyko sustabdyti 3200 metrų aukštyje.

O vaikai vis tik yra buvę Monblano viršukalnėje. 1991 metų rugpjūčio 7 dieną ant kalno viršūnės stovėjo Valeri Švarc. Jai tą dieną buvo 7 metai ir 4 mėnesiai. Kopiant ją lydėjo tėvai ir kalnų gidai iš Šamoni. Jie kelias savaites ruošė mergaitę kopimui. Dar 5 metukų Valeri Alpėse buvo įkopusi į 4000 metrų aukštį. Jau tuomet kilo audringi debatai, kad vaikams toks užsiėmimas yra pavojingas, nes neaišku, kaip išretėjęs aukštikalnių oras gali paveikti fiziologinį vaikų vystymąsi.

Iki Valeri jauniausio viršūnės nugalėtojo rekordas priklausė prancūzui Kristeliui Bočatajui, kuris 1975 metais įkopė į Monblaną būdamas 8 metų.

Lietuvių nelaimės

2009-aisiais, užkopę į aukščiausią viršūkalnę ir leisdamiesi žemyn, žuvo patyręs kalnų aistruolis kaunietis Vytautas Dominas (46 m.) ir pirmą kartą į aukštus kalnus išsiruošę marijampoliečiai sutuoktiniai Laima (52 m.) ir Arūnas (49 m.) Tumynai.

Gyvi likę bendražygiai matė, kaip jiems leidžiantis iš 3300 metrų aukščio vienu metu A. Tumynas slystelėjo nuo kalno krašto ir pašliaužė kelis metrus. Jo žmona ir V. Dominas – visi trys buvo susirišę viena virve – sustojo, kad padėtų Arūnui. Akimirksniu ant kalnų aistruolių galvų pasipylė akmenų, sniego ir vandens lavina! Akmenys nukirto virvę, visus tris stabtelėjusius turistus lavina tarsi nuplėšė nuo kalno ir nunešė žemyn...

Šoko ištikti likusieji trys bendražygiai privalėjo toliau leistis žemyn – jiems buvo likę apie porą valandų kalnų kelionės. Tik tada apie tragediją sužinojo gelbėtojai.

Alpėse prasidėjusi audra stiprėjo – pūtė labai smarkus vėjas ir lijo, žaibavo, griaudėjo. Tai trukdė dirbti gelbėtojams. Žuvusieji, pasitelkus sraigtasparnius, buvo iškelti po pusantros paros.

2008-ųjų sausį Prancūzijos Alpių kalnuose dingo kaunietis Andrius Gložeckas (26 m.). Jo kūnas buvo surastas po 18 dienų. Jaunas vyras be specialios įrangos, nepaisydamas blogų oro sąlygų, nusprendė vienas leistis nuo 3800 metrų aukštyje esančio Baltojo slėnio. Manoma, kad parkritęs jis mirtinai susižalojo.

2013-aisiais Prancūzijos Alpėse žuvo dar du lietuviai. Sėkmė 7 Lietuvos alpinistus, išvykusius iš Vilniaus į Alpes, lydėjo apie 10 dienų. Baigėsi tuo, kad iš kelionės grįžo tik 5 alpinistai.

Penki vyrai ir dvi moterys savaitę sėkmingai treniravosi Italijos Alpėse, o tada atvyko į Prancūzijos Alpes, kad koptų į jas Šamoni apylinkėse. Čia alpinistai, džiaugdamiesi puikiomis oro sąlygomis, kopė pasiskirstę į tris mažas grupeles, kiek nutolę vieni nuo kitų.

Kalnų užkariautojai, po du ar tris susirišę virvėmis, kopė beveik tris dienas, kai vakare staiga subjuro oras. Du žmonės naktį spėjo saugiai nusileisti nuo viršūnės, tris, likusius maršrute ir visą naktį kybojusiai ant uolos, į Šamoni miestelį sėkmingai pargabeno iškviesti gelbėtojai, o trečioji grupelė – du vyrai – per pūgą liko kalnuose. Jie į kitą – Les Droite – viršūnę kopė kitu keliu ir maždaug pusės kilometro atstumu nuo kolegų. Pūgos įkalinti alpinistai sušalo.

Nesėkminga gelbėjimo operacija sukrėtė ir kalnų gelbėtojus. „Žinojome, kur yra gamtos įkalintas lietuvis, bet negalėjome jam padėti. Tai itin apmaudu”, – sakė gelbėtojų vadas.

Gamtos jėgą pajuto ir keli kiti šios gedulu paženklintos lietuvių grupės alpinistai. Jiems ant kūno liko sumušimo žymių, kai stiprus vėjas daužė juos į uolas, nušalo rankos – prireikė skubios prancūzų medikų pagalbos.

Pernai Alpių kalnuose žuvo Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Artūras Bazys (52 m.) ir Milda Jasaitytė (34 m.). Kartu kopęs klaipėdietis Žygintas Minelga (49 m.) išvengė nelaimės ir išsigelbėjo. Klasikiniu maršrutu kopinat į Aigule Verte viršūnę kilo sniego lavina, kuri kliudė kopiančius alpinistus.

Žuvę alpinistai bei gyvas likęs klaipėdietis prieš metus yra kartu su bendražygiais laipioję ledo sienomis Italijoje ir Prancūzijoje.

Dingo kalnuose

2014 metų rugpjūčio 27 dieną, eidamas 56-uosius metus, Prancūzijoje kalnuose žuvo Betygalos parapijos klebonas kunigas Viktoras Aukštakalnis. Vyras 2014 metų rugpjūčio 24 dieną išvyko į Prancūziją, kur Šamoni miestelyje ketino kopti į Monblano kalną.

Tos dienos rytą iš Betygalos išvykęs klebonas viename Kauno prekybos centre apsirūpino maisto produktais ir pasuko Lenkijos link. Atrodo, kad kaip ir daugelis keliautojų, Lenkiją kunigas pravažiavo beveik nesustodamas. Yra užfiksuota, kad rugpjūčio 25 dieną produktus jis pirko Vokietijoje, o kitą dieną – kirto Vokietijos-Šveicarijos sieną. Kunigo automobilis „Opel Vivaro“ buvo surastas Prancūzijos rytuose esančiame kurortiniame Lez Hušo miestelyje, prie kalnų kelto. Paskutinį kartą su juo buvo kalbėtasi rugpjūčio 26 dieną, kuomet jis pasakė, kad rytą kops į kalnus. Po to daugiau jokių žinių apie jį niekas nebesulaukė, telefonas buvo išjungtas. Veltui savo klebono laukė parapijiečiai, artimieji ir kolegos.

Atliekant tyrimą, nustatyta, kad rugpjūčio 27 dieną kunigas V. Aukštakalnis žuvo, nukritęs nuo stataus šlaito. Jo palaikai, atlikus DNR ekspertizes, buvo kremuoti ir Lietuvą pasiekė tik po metų.

Parapijoje labai populiarus ir mėgstamas dvasiškis mėgo keliauti, nardė, skraidė oro balionu. Tačiau didžiausias kunigo pomėgis buvo kopti į kalnus ir slidinėti. Nuo 1995 metų, kai pakviestas žymiojo alpinisto Vlado Vitkausko drauge su juo užkopė į Kilimandžaro kalną, jis kasmet stengdavosi išvykti į kalnus, sakydamas, kad toje aukštumoje atsipalaiduoja, gali pasijausti esąs vienas su Dievu.

Kartais į kalnus pasiimdavo Staforšyro terjerų veislės šunį Rokį, tačiau šį kartą jį paliko namuose. Sugrįžęs iš kelionių kunigas parapijiečiams visuomet parodydavo filmą apie tolimus kraštus.

Petras KURMELIS