Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

- Pradėkime šįkart nuo „Brexit“ temos, juolab kad šią savaitę Anglijos karalienė pasirašė Bendruomenių bei Lordų rūmuose galutinai suderintą Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES įstatymą. Dabar manoma, kad sausio 29 dieną premjero Boriso Džonsono (Boris Johnson) su Briuseliu suderintą susitarimą ratifikuos ir Europos Parlamentas, vadinasi, sausio 31 d. britų ES nelieka. Taigi, vis dėlto tai įvyko ir, nepaisant Lietuvoje gana skeptiškų B.Džonsono veiklos vertinimų, jis pasiekė savo ir išvedė Britaniją iš ES?

- Mes taip ir prognozavome, kad B.Džonsonas perlauš šitą situaciją. Nes padėtis pačioje Europos Sąjungoje anglosaksams tampa nepriimtina ir gadina jų santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Pagrindinės ES valstybės - Prancūzija ir Vokietija - bendrijoje seniai lošia grynai savo lošimą (čia itin išsiskiria vokiečiai), kuris dažnai kenkia visos ES interesams. Koks save gerbiantis žmogus gali tuo pat metu būti NATO ir pirkti iš rusų dujas, žinodamas, kad apie 35 proc. nuo jų žaliavų pardavimų yra skiriama Rusijos kariniam-pramoniniam kompleksui? O tuo metu rusai tiesioginiu bei atviru tekstu sako: „Mes jus paversime radioaktyviais pelenais...“ Žinoma, galima nemėgti anglosaksų politikos, ypač jų gana gerai išreikšto agresyvumo ir, neatsižvelgiant į nieką, veržimosi, siekiant užvaldyti viso pasaulio rinkas, galima prisiminti visas jų praeities nuodėmes, tačiau kvailumu jų neapkaltinsi...

Neapkaltinsi ir nenoru iš anksto ruoštis krizinėms situacijoms ar nesugebėjimu jų valdyti. Didžioji Britanija jau XVIII amžiaus viduryje kontroliavo padėtį Rusijoje - čia galima prisiminti ir jų įtakas Petrui I, ir visus sekusius rūmų perversmus, keičiant carus ar carienes, manipuliuojant potencialiais Rusijos priešais, tokiais kaip Turkija, bei stabdant agresyvų rusų veržimąsi į naujas teritorijas... Britai visa tai kontroliavo ir dabar galvoti, kad jie turi atsisakyti savo senosios sėkmingos politikos, būtų tiesiog neišmintinga. Taigi, anglai labai teisingai suvokė dabartinę padėtį Europoje, kur pagrindinį toną užduoda su rusais itin draugaujanti Vokietija, kurios kanclerė Angela Merkel viena ranka dalijo parodomąsias sankcijas, o kita glostė tuos, į kuriuos tos sankcijos turėjo būti nukreiptos... Britams toks žaidimas yra nepriimtinas. Manau, kad kitą kadenciją Jungtinėse Valstijose vėl prezidentaus Donaldas Trampas (Donald Trump) (praktiškai neabejoju, kad jis vėl laimės rinkimus), anglosaksiškasis aljansas tik stiprės. Rusai gaus savo taip ilgai trokštą kontinentinę politiką, sudarę formalų aljansą su Vokietija, tačiau toks žaidimas mums nieko gero nežada...

- Šią savaitę prasidėjo plačiai išreklamuotas Davoso forumas. Bene reikšmingiausias jame nutikęs dalykas - naujosios Europos Komisijos vadovės Ursulos fon der Lejen (Ursula von der Leyen) pareiškimas, kad pavyko su Jungtinėmis Valstijomis suderinti praktiškai visas sritis apimančią prekybos sutartį. Netiesiogiai tą patvirtino ir D.Trampas, kuris prieš tai nevengė gana karingų pareiškimų apie muitus ES automobiliams ir kitus suvaržymus europiečiams. Vadinasi, visi tie skambūs pareiškimai apie gresiantį prekybos karą tarp Europos ir Amerikos tebuvo D.Trampui būdingas blefas?

- Tie, kurie stebi D.Trampą, žino, kad jis mėgsta derybų pradžioje užkelti kartelę itin aukštai, kad derybų metu galėtų sau leisti ją nuleisti žemiau - iki jam priimtinų ribų. Tai yra jo savotiškas skiriamasis braižas arba vizitinė kortelė. Akivaizdu, kad ir čia mes tą patį stebėjome. Toks veikimas bet kuriose derybose yra veiksmingiausia strategija, ką D.Trampas tiesiog dar kartą įrodė. Be to, manau, kad susitarti su ES D.Trampui itin padėjo ką tik pasirašyta prekybos sutartis su Kinija.

Be abejonės, tam padėjo ir jo sėkminga ekonominė politika, kurios rezultatas - buvo sukurta 6-7 milijonai darbo vietų Amerikoje, taip par atgal sugrąžinta keliolika tūkstančių iš Jungtinių Valstijų išvykusių kompanijų, sutvarkyti prekybos agliavandeniliais klausimai, aiškiai ignoruojant tarptautinius žaidimus, kuriuos pavadinkime „klimato kaita“ ir t.t. Nesigilinsime į klimato kaitos realybę ir nesiaiškinsime, ar čia kažkieno stambus lošimas, ar tikrai už to stovi procesai, kuriuos reikia reguliuoti. Tiesiog šiuolaikinis pasaulis seniai yra pavirtęs viešųjų ryšių kovos lauku, todėl mums meluoja visi, kas tik turi liežuvį... Bet esmė ta, kad D.Trampas sveikai ignoravo visą šią „klimato kaitos“ situaciją ir susitvarkė ekonomiką, užkeldamas jos kartelę itin aukštai. O dabar, kai esminiai dalykai sutvarkyti, jis gali ramiai pradėti diskusiją apie tai, kiek Jungtinėms Valstijoms į aplinką galima išmesti anglies dvideginio ...

- Ką dar gero ar blogo galite pasakyti apie Davoso forumą? Gal kas nors reikšmingo įsiminė? Kokią apskritai įtaką realiai situacijai pasaulyje daro tokie renginiai?

- Išskyrus eilinį kartą tualete pasiklydusio ir vėlavusio fotografuotis Vladimiro Putino, kas suteikė daug džiaugsmo ukrainiečiams (jie iškart prisiminė pagrobtus iš jų laivų unitazus...), nieko ypatingesnio neįvyko... Žinoma, nesureikšminčiau tokių forumų. Tai yra daugiau viešųjų ryšių akcija, negu reali poveikio pasaulio situacijai priemonė. Paimkime kelis pavyzdžius ir paklauskime savęs nuoširdžiai: ar D.Trampas, priimdamas sprendimus Jungtinėse Valstijose, atsižvelgė bent į vieną ankstesnių Davoso susitikimų išgeneruotą idėją?

Ar vokiečiai, žaisdami savo politinius žaidimus su rusais, bent prisiminė kokį nors tarptautinį susitarimą, nekalbant jau apie Davosą? Ar jų žaidimas prieš visų NATO šalių interesus turi ką nors bendro su Davoso forumo dvasia? O juk tos NATO šalys, atimdamos iš savo vaikų, kiša 2 proc. į Aljanso biudžetą, kai tuo metu komjaunuolė Angela Merkel maitina priešo kariuomenę 35 procentais nuo sandorio už dujas, paversdama visas Dalios Grybauskaitės pastangas tuščiu pinigų švaistymu... Koks dar Davosas - ši situacija eilinį kartą kartoja mūsų skaudžią prieškario istoriją. Dar vienas pavyzdys yra Kinija: parodykite man Kinijos politikos bent kokį akcentą, kuris būtų sureguliuotas Davose, įskaitant ir paskutines derybas su JAV dėl prekybos sutarties? Tad šį sambūrį galima vertinti kaip eilinį pinigų švaistymą ir muilo burbulų pūtimą...

- Aušvico išvadavimo 75-ųjų metinių proga Lenkijos ministras pirmininkas Mateušas Moravieckis (Mateusz Morawiecki) virtualiai susikibo su V.Putinu, apkaltindamas jį istorijos klastojimu. Lenkų premjeras, beje, kaip ir mūsų prezidentas, nevyksta į Izraelį minėti šios sukakties. Tikriausiai neatsitiktinai?

- Čia mes vėl matome rusiškosios politikos intervenciją, panaudojant žydų oligarchus. Turiu galvoje pirmiausia Mošę Kantorą (Moshe Kantor), kurį pažįstu ir kuris iš esmės atstovauja europiniam ir pasauliniam žydų Kongresui, kuris labai panašus į sionistinę Bund’o organizaciją (kaip jos veiklos padarinys ir atsirado Izraelio valstybė). Šiaip nereikėtų žiūrėti į tokių organizacijų veiklą kaip į tuščią bruzdėjimą ir oro gadinimą. Šitie žmonės yra sukaupę gana dideles lėšas - nesvarbu, ar tai M.Kantoras, ar koks nors Džordžas Sorošas (George Soros) bando realizuoti projektus, kurie keičia pasaulio veidą. Ši situacija turi būti vertinama labai rimtai.

Todėl Izraelyje vykstantis Aušvico 75-ųjų išvadavimo metinių minėjimas yra rusiškosios intervencijos į šią sritį dalis. Natūralu, kad kaip šiuo klausimu yra atakuojami lenkai, kaip buvo ir bus atakuojami ukrainiečiai, taip esame ir būsime atakuojami mes, panaudojant tokias rusiškąsias technologijas. Šiuo atveju, ko gero, reikėtų palankiai įvertinti mūsų prezidento Gitano Nausėdos sprendimą nevykti, nes dalyvauti rusiškame spektaklyje, kartu nuolankiai kinkuojant galvą ir prisiimant kaltes, kurių okupuota valstybė prisiimti negali, būtų nacionalinių interesų išdavystė. Nereikėjo siųsti ten ir mūsų Seimo pirmininko, kuris ten nuvykęs atrodė keistai...

- Šią savaitę buvo oficialiai paskelbta ir pristatyta naujoji Rusijos vyriausybė. Ko iš jos galima tikėtis? Kokie procesai suveikė, kad V.Putinui staiga prireikė tokių pokyčių?

- Ten vyksta nuostabūs įvykiai. Mūsų prognozuoti neramumai Rusijoje ir augantis visuomenės nepasitenkinimas išsivystė kur kas greičiau, negu galėjau tikėtis... Žinoma, už tai vėl reikia padėkoti V.Putinui, kaip ir už Ukrainos nacijos suvienijimą, kaip ir už bent kažkokį NATO pajėgų telkimą... Štai ir čia - V.Putinas, bandydamas Kolčako pavyzdžiu tapti aukščiausiuoju valdovu (su tam tikra monarchistine gaidele...), gražiai provokuoja Rusijos visuomenę. Naujajai vyriausybei teks pereinamojo laikotarpio vaidmuo, kuomet keturios pagrindinės valdžią besidalinančios grupuotės ieškos naujos pusiausvyros. Sudėkime visus taškus: iš esmės Rusija yra keturių stambių grupuočių rankose.

Pirmoji grupuotė - tai vadinamieji V.Putino draugai, t.y. aiškiai kopijuota nuo Aleksandro Makedoniečio „valdovo draugų“ kavalerijos, pagrindinio kovinio padalinio, kuris ir dalinosi visų pergalių laurus, ir valdė... Kita grupuotė - Igorio Sečino ir „Rosneft“ publika, o taip pat už jo stovintys specialiųjų tarnybų žmonės. Trečioji grupuotė - tai Sergejus Šoigu ir kariškiai. Ketvirtoji grupuotė - Dmitrijus Medvedevas, Aleksejus Mileris ir „Gazpromas“. Ką matome? Gana ilgą laiką išlaikiusi pusiausvyrą, ši schema trūkinėja ir griūva. Pirmiausia, iš žaidimo išmestas D.Medvedevas ir ruošiamasi išmesti „Gazpromo“ vadą A.Milerį. Taigi, vienas labai ilgą laiką situaciją kontroliavęs Kremliaus bokštas, tarp kitko, pasižymėjęs Vakarams gana palankia derybine pozicija, dabar yra iš esmės yra likviduojamas ir tai yra I.Sečino bei spectarnybų veiklos pasekmė.

Be to, dabar yra stipriai atakuojamas ir S.Šoigu - jis lieka vyriausybėje, tačiau rankos jam gerokai „išsukinėtos“, keliamos bylos Generalinio štabo karininkams, o jo aplinkos žmonės persekiojami dėl grobstymo, korupcijos ir kitų panašių tiems kraštams įprastų dalykų... Kitaip, nei ataka prieš šią grupuotę, to nepavadinsi ir S.Šoigu, matyt, netrukus bus priverstas atsisakyti tų generolų antpečiais išpuoštų moterėlių, kurios buvo laikomos jo haremu... Tad lieka dvi grupuotės - „V.Putino draugai“ ir „I.Sečino „Rosneft“. Ataka prieš „V.Putino draugus“ pasirūpino amerikiečiai ir kai kurie europiečiai, įsivaizduodami, jog silpnindami V.Putino aplinką jie keis rusišką politiką. Šiuo atveju stipriausias ten atrodo I.Sečinas. Jeigu V.Putinas yra gatvės lyderio morale besivadovaujantis veikėjas, kriminalizavęs Rusijos politiką, tai vis daugiau galių įgijęs I.Sečinas yra kaip tik tas pavojus, apie kurį mes kalbėjome prieš savaitę. Tiesiai tuomet neįvardinau, nes dar tikrinau kai kurias prielaidas - dabar gi abejonių neliko...

- Turkija šią savaitę pareiškė, kad Europa nesilaiko susitarimo ir nesumoka 3 mlrd. eurų sumos vadinamųjų „pabėgėlių“ išlaikymui. Gaila pinigų ar vyrauja kitokie išskaičiavimai?

- R.T.Erdoganas demonstruoja gabaus politiko įvaizdį. Geras dalykas tai, kad į Rusiją jis žiūri ne kaip į sąjungininką, o kaip į laikiną, šiuo metu sutampančių interesų, „partnerį“. Kol jam tai yra naudinga, jis tuo ir naudosis. Turkija, kaip ir kaimyninis Iranas (Persija), yra senas imperines tradicijas turinti šalis - ne veltui mūsų protėviai stabdė juos ties Viena, siekdami atriboti nuo didesnių įtakų Europai. R.T.Erdoganas, laimėjęs kovas prieš savo vidinius priešus, dabar konstruoja tai, ką jam liepia daryti senasis mitas...

Lygiai taip pat rusai turi mitą apie ekspansiją ir „ypatingą rusų kelią“, taip ir turkai gyvena savo mitologija, o R.T.Erdoganas ją puikiai išnaudoja. O greta matome visa tai ignoruojančius europinius politikus, kurie esą mąsto „pragmatiškai“. Žinoma, tai yra ne pinigų kiekio klausimas. Tai yra leidimo Turkijai vykdyti labai savarankišką ir agresyvią politiką klausimas. Neįmanoma už tris milijardus nusipirkti iš Turkijos tylą ir paklusnumą. Todėl klausimas kur kas rimtesnis: ką daryti su pačia Turkija, kuri pakimba eiline grėsme Europai? Niekas iš Europos politikų nežino, ką į tai atsakyti ir ką reikia daryti. Kažkada Oskaras Milašius rašė, jog „aplinkui riaumoja barbarų ordų okeanas“... Iš esmės tai yra pranašiškas Europos situacijos vertinimas.