Pirma istorija: gelbėtojai

Jozefas ir Wiktoria Ulmos augino šešis vaikus ir vertėsi žemės ūkiu mažame Markovos miestelyje, esančiame Lancuto rajone. 1942 metais jie kaip ir kiti miestelio gyventojai tapo vietinių žydų žudynių liudininkais. Žydai buvo sušaudyti ir užkasti teritorijoje, kurioje anksčiau būdavo užkasami nugaišę gyvuliai.

Kai kuriems žydams vis dėlto pavyko pabėgti ir pasislėpti apylinkėse. Tais pačiais 1942 metais vietinei gaisrininkų brigadai buvo duota užduotis apieškoti miestą ir jo apylinkes, kad visi likę žydai būtų perduoti naciams. Rudenį, vykstant išgyvenusių žydų medžioklei, į Ulmų šeimos duris pasibeldė iš Lancuto miesto pabėgusi žydų Szallų šeima. Ulmų namuose ji rado prieglobstį kartu su dviem seserimis – Golda ir Layka Goldman.

Nors Ulmų šeimos namas buvo miestelio pakraštyje, faktas, kad ten slepiami žydai, greitai buvo atskleistas. Lenkijos Nacionalinės atminties instituto mokslininko Mateuszo Szpytmos tyrimas atskleidė, kad išdavikas greičiausiai buvo policininkas iš Lancuto Woldzimierzas Lesas. Jis žinojo, kur slapstosi Szallų šeima, nes anksčiau mainais už pinigus buvo padėjęs jai pabėgti. Nuo to laiko jis užvaldė visą šeimos turtą ir, paprašytas jį grąžinti, Szallus išdavė.

1944 metų kovo mėnesį, naktį iš 23 į 24 dieną, į Markovą iš Lancuto atvyko Vokietijos policijos būrys. Ulmų ūkyje jie aptiko slepiamus žydus, kuriuos čia pat nužudė. Vėliau buvo nužudyta ir visa gelbėtojų šeima – Jozefas, Wiktoria, kuri jau septintą mėnesį buvo nėščia, ir jų šeši mažamečiai vaikai – Stanislawa, Barbara, Wladyslawa, Franciszka, Maria ir Antonis. Vyriausiasis vaikas tik ką buvo pradėjęs lankyti pradinę mokyklą.

1995 metų rugsėjį Ulmų šeima buvo pripažinta Pasaulio tautų teisuoliais už savo humanizmo pavyzdį gelbstint persekiojamus žydus.

Antra istorija: gelbėtojai už pinigus

1942 metais, kaip pasakoja istorikas Janas Grabowskis, Rywka Gluckmann ir jos du sūnūs buvo priglausti Michalo Koziko namuose, Dabrova Tarnovska rajone. Vyras persekiojamus žydus priglaudė už piniginį užmokestį. Viskas buvo sklandu, kol, likus visai nedaug laiko iki nacių pasitraukimo iš okupuotos Lenkijos, pinigai pasibaigė. Tuomet M. Kozikas kirviu mirtinai užkapojo visus tris priglaustus žmones. Jau po karo Izaakas Steiglitzas, kuris išgyveno Holokaustą slėpdamasis visiškai netoliese, liudijo, kad buvo girdėti žudomų žmonių riksmai ir netrukus visi sužinojo, jog Glucksmannai yra nužudyti.

Kiek labiau pasisekė dantistui Jakubui Glatszternui, kurį priglaudė viena moteris. Pasibaigus pinigams, jam nebeliko nieko kito kaip išsirauti dantį, kurio karūnėlėje buvo paslėpęs deimantą. Moters vyras jam davė senas surūdijusias reples, kuriomis J. Glatszternas, nenorėdamas pažeisti deimanto, be nuskausminamųjų išsirovė dantį su visomis šaknimis. Ponia Karolak gavo užmokestį, už kurį J. Glatszternas paprašė visą likusį laiką jį priglausti ir maitinti. Moteris netrukus pirmam patiekalui atnešė sumuštinį su kiauliena ir degtinės.

Trečia istorija: nusikaltimo bendrininkai

Žydų istorijos institute Varšuvoje yra saugomas Stanislawo Zeminskio karo metų dienoraštis. Šis mokytojas iš rytinėje Lenkijos dalyje esančio Lukovo miesto pats galiausiai buvo įkalintas ir nužudytas Maidaneko koncentracijos stovykloje. Jo dienoraštis buvo rastas koncentracijos stovyklos šiukšlinėje netrukus po išvadavimo.

Savo dienoraštyje S. Zeminskis rašo apie tai, kaip jam skaudu matyti, kad prie žydų žudymo prisidėjo ne tik vokiečiai, jų talkininkai iš Ukrainos ar Latvijos, ne tik Lenkijos policininkai, dirbę okupantams, tačiau ir eiliniai lenkai, paprasčiausiai tapę savanoriais Holokausto mašinoje. Jis rašo apie Lenkijos valstiečius, kurie apsupo netoliese esantį kaimą ir pradėjo žydų medžioklę, norėdami gauti nacių pažadėtų dovanų – degtinės, cukraus, bulvių, aliejaus, taip pat ir galimybę pasisavinti aukų daiktus.

„Šūviai vis dar skamba, tačiau mūsų hienos jau nukreipė žvilgsnius į žydų turtus. Žydų kūnai dar neataušę, tačiau žmonės jau rašo laiškus prašydami žydų namų, parduotuvių, dirbtuvių ar žemių“, – savo knygoje „Žydų medžioklė: išdavystė ir žudynės vokiečių okupuotoje Lenkijoje“ S. Zeminskio dienoraštį cituoja istorikas J. Grabowskis.

Išsiskiriančios pozicijos

Visas šias istorijas, perpasakotas iš Holokaustą tyrinėjančios Yad Vashem institucijos ir minėto istoriko J. Grabowskio knygos, užrašiau mąstydamas apie Lenkijos žemesniuosiuose parlamento rūmuose priimtą įstatymą, kuris numato, kad „kiekvienas, kuris viešai ir nepaisydamas faktų, lenkų tautą ar Lenkijos valstybę apkaltina atsakomybe ar bendrininkavimu nacių nusikaltimuose, įvykdytuose Vokietijos Trečiojo Reicho, ar kitais nusikaltimais prieš taiką ir žmoniją, ar karo nusikaltimais, ar kitaip smarkiai sumenkina tikrųjų nusikaltėlių atsakomybę, turi būti nubaustas bauda ar laisvės atėmimu iki trejų metų“. Taip, šiam įstatymui dar reikia aukštesniųjų parlamento rūmų ir prezidento pritarimo, tačiau jis jau sukėlė audringų diskusijų ne tik pačioje Lenkijoje, bet ir tarptautinėje erdvėje.

Vieni argumentuoja, kad minėtas įstatymas padės kovoti su istorijos iškraipymu kalbant apie lenkų ar Lenkijos koncentracijos stovyklas. Čia neseniai pasižymėjo ir Izraelio politikas, „Yesh Atid“ partijos lyderis Yairas Lapidas savo tekste pareikšdamas, kad yra absurdiška aiškinti, jog nebuvo tokio dalyko kaip lenkų koncentracijos stovyklos. „Niekas niekada nesakė, kad šias koncentracijos stovyklas pastatė lenkai. Jas pastatė vokiečiai. Tačiau vokiečiai jas pastatė Lenkijos žemėje, padedami lenkų ir lenkams tylint“, – savo tekste „Mirusiųjų miestas“ rašė Y. Lapidas. „Twiter“ tinkle jis pareiškė, kad lenkų mirties stovyklos iš tiesų buvo ir joks įstatymas to nepakeis. Tiesa, lieka neaišku, kaip lenkų mirties stovyklos galėjo egzistuoti, jei pati Lenkija tuo metu buvo nustojusi egzistuoti dviejų okupantų nasruose.

Kiti tuo tarpu akcentuoja, kad minėtas įstatymas yra pavojingas, nes ne tik siekia iškreipti istorinę tiesą, kad Holokaustą vykdę naciai sulaukė Lenkijos gyventojų pagalbos, tačiau ir skatina istorikus, ypač pradedančiuosius, užsiimti savicenzūra baiminantis, jog vienas ar kitas jų teiginys bus palaikytas lenkų tautos ar Lenkijos valstybės kaltinimu. Trumpai tariant, baiminamasi, kad šis įstatymas užkirs kelią moksliniams tyrimams, susijusiems su skaudžiomis Holokausto metų istorijomis, kuriose dalyvauja ne tik naciai, tačiau ir patys lenkai, kartais ir be pačių nacių įsitraukimo. Čia reikia tik prisiminti Jedvabnės atvejį ar jau po karo, t. y. po nacių sutriuškinimo, komunistinėje Lenkijoje vykusį Kielcų pogromą.

Vieni teigia, kad įstatymas padės veiksmingiau kovoti su tais, kurie sąmoningai bando perrašinėti istoriją. Kiti tuo tarpu atkerta, kad su melu yra geriausia kovoti švietimu.

Panašu, kad šiuo klausimu išsiskiria ir Lenkijos žydų pozicija. Štai Lenkijos – žydų kultūrinės organizacijos TSKZ lyderis Arturas Hoffmanas teigia tvirtai remiantis įstatymą, o Chabad Liubavič rabinas Eliezeris Gur-Aris jam priešinasi.

Skiriasi ir skaičiai, kiek žydų Holokausto metais galėjo būti nužudyta tiesiogiai prisidedant lenkams. Vyriausiasis Lenkijos rabinas Michaelis Schudrichas teigia, kad lenkai nužudė 2 500 žydų. Tuo tarpu J. Grabowskis teigia, kad lenkai tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie daugiau kaip 200 000 žydų nužudymo. Šį skaičių jis aiškina tuo, kad Holokaustą Lenkijoje išgyveno 35 000 Lenkijos žydų, neskaitant tų, kurie pabėgo į Sovietų Sąjungą ir vėliau sugrįžo. Taip pat yra žinoma, kad maždaug 10 proc. žydų pabėgo iš likviduojamų getų, o tai reiškia, kad slapstydamiesi Holokaustą bandė išgyventi maždaug 250 000 žydų. Taigi istorikas iš pastarojo skaičiaus atėmė išgyvenusiųjų skaičių ir taip gavo skaičių tų žydų, prie kurių mirties tiesiogiai patys žudydami ar netiesiogiai – dažniausiai įskųsdami – prisidėjo eiliniai lenkai ir ne tik padugnės, bet ir išsilavinę, profesijas turintys žmonės.

Pripažinkime – skirtumai didžiuliai, tad, kaip argumentuoja įstatymo priešininkai, reikia užtikrinti visišką tyrimų laisvę tam, kad galiausiai būtų galima rasti atsakymus ir į pačius sunkiausius bei skaudžiausius klausimus.

Kuri istorija reprezentuoja tautą?

Tačiau, man regis, didžiausių problemų kyla, kai imame kalbėti apie tautą kaip pasirodančią vienaskaitoje. Jei kalbame apie valstybę, tai akivaizdu, kad Lenkija nėra kalta dėl koncentracijos stovyklų savo buvusioje teritorijoje, nes tokios valstybės žemėlapyje apskritai nebuvo. Be to, Lenkijos vyriausybė išeivijoje ar okupuotose teritorijose veikusi „Armija Krajowa“ ne tik nekolaboravo su naciais, bet jiems ir priešinosi.

Sudėtingiau kalbėti apie tautą. Kuri iš anksčiau minėtų istorijų atspindi tautą? Ar apskritai galima kalbėti apie tai, kad tauta buvo ar net šiandien yra kaip vientisas kūnas? O gal verčiau kalbėti apie skirtingas grupes, kurios skirtingai išlaikė žmoniškumo egzaminą sudėtingu istorijos metu? Gerai prisimenu, kaip per Vilniuje vykusį knygos „Berniukas su smuiku“ pristatymą, kurį pats ir moderavau, autorius Jochananas Fainas pareiškė labiausiai nemėgstantis apibendrinimo „visi“. Anot jo, ir kalbant apie Lietuvą negalima vartoti šio žodžio, nes tikrai ne visi gelbėjo, nors tokių ir būta nemažai, ne visi žudė, nors tokių taip pat būta, ne visi skundė ir įdavinėjo.

Kalbant apie pačios Lenkijos Holokausto istorijos naratyvą, jame, anot J. Grabowskio, aiškios trys pagrindinės kryptys. Visų pirma akcentuojama, kad patys lenkai buvo nacių aukos. Tą nuneigti būtų tiesiog amoralu. Be to, Nacionalinio atminties instituto duomenimis, apie 700 lenkų buvo nužudyti už tai, kad padėjo žydams slapstytis. Tačiau visa tai negali paneigti, kad šalia jų būta ir menkystų, kurie žudė ir įdavinėjo kaimynus vedami neapykantos ar noro praturtėti. Viena nepaneigia kito. Antra kryptis yra siekis parodyti, kad buvo dedamos didžiulės pastangos siekiant padėti persekiojamiems žydams. Trečia kryptis yra akcentuoti, kad už pagalbą žydams grėsė labai griežtos bausmės, dažnai tiesiog mirtis, todėl ne visi žmonės buvo pasiryžę rizikuoti savo ir savo artimųjų gyvybėmis, kaip kad tą darė Ulmų šeima. J. Grabowskis yra linkęs abejoti visais šiais teiginiais pateikdamas ir kai kurias aukštų pogrindžio vadų, tokių kaip Romanas Knollis ar generolas Stefanas Roweckis, citatas. Be to, jis užduoda klausimą, kodėl žydų gelbėtojai savo veiklą slėpdavo net ir nuo pačių artimiausių kaimynų, jei jau visa visuomenė buvo tokia prielanki persekiojamiems?

Tegul šie klausimai lieka apsvarstyti kiekvieno iš mūsų asmeniškai, nes šiuo atveju man svarbiausias yra kitas klausimas. Istorinę atmintį tyrinėjanti Aleida Assman kadaise yra rašiusi, kad iš totalitarinių gniaužtų išsivadavusios Vidurio ir Rytų Europos tautos dažnai sau priskiria vieną iš trijų vaidmenų – blogį nugalėjusių herojų, kankinystės kelią pasirinkusių kovotojų su blogiu ar pasyvių stebėtojų, kentėjusių blogį. Čia dažniausiai nerandame kolaboranto su blogiu ar tiesiog nusikaltėlio vaidmens. Kodėl?

Manau, atsakymas tas, jog dar mąstome pagal kolektyvinės atsakomybės principą ir tautą regime tik kaip pasirodančią vienaskaitoje, kaip kad J. Fainas kalbėjo apie sąvokos „visi“ vartojimą. Kolektyvinės atsakomybės klaidą neretai daro tiek kaltintojai, tiek kaltinamieji. Pirmieji kartais meta kaltinimą, kad visa tauta yra tokia ar anokia, o antrieji renkasi plauti tautos vardą balindami ar nutylėdami kai kuriuos dalykus, kurie galėtų tapti dėme ant tautos munduro. Visa tai tik dėl to, kad tauta jiems visiems yra vienaskaita, ir jie, nepaisydami visų bendrumų, nemato skirtingų spalvų, kurios galiausiai verčia kalbėti apie tautą kaip daugiskaitą. Vieni gelbėjo, kiti išdavė ar patys žudė, treti liko abejingi apsimesdami, kad nieko nežino, ketvirti iš tiesų nežinojo. Beprasmiška klausti, kurie atspindi tautą, nes visi šie pasakojimai yra tautos istorijos atspindžiai, parodantys tautos nevienalytiškumą. Nė viena tauta nesusideda vien iš šventųjų ar vien iš velniškų niekšų, kiekviena tauta yra daugiskaita, apimanti įvairiausius žmones. Jei tik pripažintume tai, jei tik pamatytume tą daugiskaitą, iš karto taptų lengviau kvėpuoti ir kalbėti, nes šiandien mus labiausiai kompromituoti gali ne praeities nusikaltimai, už kuriuos nesame atsakingi patys nebuvę jų dalimi, o negebėjimas papasakoti tiesą, iš naujo įvertinti tam tikrus veikėjus, siekis statyti kliūtis tiesos siekiantiems istoriniams tyrimams, prisidengiant bandymais apsaugoti tautą.

Biblijoje skelbiama, kad tik tiesa gali padaryti mus laisvus. Remiantis tuo, svarbiausia yra gyventi tiesoje, vadinasi, ir lojalumas savo tėvynei ir tautai privalo būti įsišaknijęs tiesoje, nors dėl to ir reikėtų išsakyti daug nemalonių dalykų savo tautiečiams. Kartais būtina pripažinti, kad jei tiesa išlaisvina, tai tauta arba tiksliau tie, kurie manosi galį ir turį kalbėti tautos vardu, gali ir pavergti. Nes vergovė yra tiesos, kad ir kokia skaudi ji būtų, išsižadėjimas.

Donatas Puslys